Barbara Dunlop - Pavogta nuotaka

– Maldauju, – neatlyžo Trentas. – Prieš kurį laiką jos vardu užrašiau deimantų kasyklą.

– Jai pasisekė.

Galbūt ta moteris išsirinko netinkamą sutuoktinį, tačiau bent jau turi užtektinai pinigų patogiam gyvenimui.

– Mano dukra iki šiol apie tai nežino, – išsidavė Trentas.

Šįsyk Džeksoną pagavo smalsumas.

– Ji nežino, kad jai priklauso deimantų kasykla?

Abu kaliniai papurtė galvą.

Džeksonas paėmė merginos nuotrauką ir dar kartą pasižiūrėjo. Trento dukra neatrodė naivi, priešingai, panėšėjo į protingą moterį. Be to, buvo labai graži. Džeksonas jau aštuonerius metus dirbo privačiu detektyvu, todėl išsyk pastebėjo visus geriausius merginos bruožus.

– Išklausyk iki galo, – maldavo Kolinas. – Prašau, sūnau.

– Nevadink manęs šitaip.

– Gerai, kaip pasakysi, – linktelėjo Kolinas.

– Prašau, įsikalk į galvą: Gerhardai pavojingi, – gąsdino Trentas.

– Pavojingesni net už jus abu? – Džeksonui nepatiko jį apėmęs smalsumas, tačiau negalėjo jo nuslopinti. Jam buvo įdomu.

– Taip, – atšovė Trentas.

Džeksonas nežinojo, ką daryti, todėl atsisėdo. Jei dar dešimt minučių praleis čia, tikrai nenutiks nieko blogo.

– Gerhardai nugirdo apie deimantų kasyklą, – labai rimtai dėstė Trentas.

– Tikrai? – sudvejojo Džeksonas.

– Taip.

– Kaip sužinojai?

– Man pasakė draugo bičiulis. Prieš metus kasykloje buvo atrasta didžiulė nauja gysla. Vos po kelių dienų Vernas Gerhardas pasipiršo mano dukteriai. Neaišku, kiek deimantų bus iškasta naujojoje vietoje, bet pelnas bus didžiulis.

– Žurnalistai suuodė?

– Ne, jie nieko nežino.

– Tai kaip apie atradimą sužinojo Gerhardų šeima?

– Paskalos sklinda žaibiškai, be to, jie turi įtakingų draugų. Jei žinai, ko klausti, gali išknisti praktiškai viską.

– Pernelyg didelis sutapimas.

– Nieko panašaus, – griežtai atkirto Trentas. – Gerhardai labai gobšūs. Jie sužinojo apie deimantų kasyklą ir įviliojo mano dukterį į gudrias pinkles. Bet vos išdžius rašalas ant santuokos liudijimo, Gerhardai ją apvogs ir paliks tuščiomis kišenėmis.

Džeksonas smiliumi vedžiojo per merginos veidą.

– Bet ar turi kokių nors įrodymų? Neabejoji, jog Vernas Gerhardas jos nemyli?

Trento dukra graži, skaisčiaveidė protingomis akimis, todėl ją įsimylėtų kiekvienas vyras, net jei ji ir neturėtų pinigų.

– Kaip tik dėl šios priežasties esi mums reikalingas, – įsiterpė Kolinas.

– Atskleisk jų apgavystę, – įkalbinėjo Trentas. – Iššniukštinėk apie visus šlykščius jų darbelius ir papasakok Kristei. Įrodyk, kad Vernas jai meluoja, ir sustabdyk tas nelemtas vestuves.

Vadinasi, Trento dukra vardu Kristė. Labai jai tinka.

Džeksonas pradėjo mintyti, skaičiuoti laiką, kurio prireiks atskleisti Gerhardų šeimos paslaptims. Šiuo metu Džeksonas neturėjo daug darbo Skubių tyrimų agentūros Čikagos skyriuje, todėl planavo apsilankyti Bostone ir šnektelėti su partneriais apie įmonės plėtrą. Vis dėlto tai nėra skubu – Džeksonas galės skirti šiek tiek laiko Kristės problemoms.

Juk ji tokia dailutė. Tiesiog pritrenkianti. Nė viena Bostono skyriaus darbuotoja tikrai nėra tokia graži.

– Na, ar sutinki? – galiausiai paklausė Kolinas.

– Pasidomėsiu šia situacija, – atsakė Džeksonas, kišdamas Kristės nuotrauką į kišenę.

Trentas prasižiojo, lyg norėtų susigrąžinti dukters nuotrauką. Bet netrukus suspaudė lūpas – regis, šįsyk bus geriau prikąsti liežuvį.

– Susisieksi su mumis? – neatstojo Kolinas.

Iš pradžių Džeksonas pamanė, jog visa ši istorija – tik pretekstas Kolinui palaikyti su juo ryšį. O jei Kolinas nori jį apgauti? Juk jis puikiai moka vaidinti ir apsimetinėti.

– Vestuvės šeštadienį, – pridūrė Trentas.

Tai sudrumstė įtarias Džeksono mintis.

– Šį šeštadienį?

– Taip.

Liko tik trys dienos.

– Kodėl neprašėte anksčiau? – paklausė Džeksonas. – Ką galima sužinoti vos per tris dienas?

– Prašėme, – ramiai atsakė Kolinas.

Džeksonui atvipo žiauna. Taip, tai tiesa, Kolinas bandė su juo susisiekti beveik mėnesį, bet Džeksonas nenorėjo palaikyti jokių santykių. Jis daugybę metų neatsakinėjo į tėvo laiškus ir nesijautė kaltas.

Džeksonas atsistojo.

– Turime nedaug laiko, bet pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

– Ji tiesiog negali už jo ištekėti, – pagiežingai tarė Trentas.

– Kristė – suaugusi moteris, – Džeksonas laikėsi savo.

Džeksonas pasidomės Gerhardais. Bet jei Kristė Kordi įsimylėjo blogiuką, nei tėvas, nei joks kitas žmogus jos neperkalbės.

Kristė Kordi pažvelgė į savo atspindį veidrodyje ir apsisuko, suknelė be petnešėlių ir tiulio veliumas negarsiai sušiugždėjo. Merginos plaukai, puošti dailiais kaspinėliais, susukti į įmantrų kuodą, kelios palaidos garbanos lengvai krito ant veido. Kristės makiažas buvo tiesiog nepriekaištingas. Net apatinis trikotažas – iš tikro šilko.

Negalėdama patikėti tuo, ką mato, Kristė negarsiai nusijuokė. Dar neseniai ji buvo juvelyrinių dirbinių dizainerė, laukianti pripažinimo. Gyveno pusrūsyje, niekuo neišsiskiriančioje Čikagos gatvėje. Kristė niekada nesipuošė deimantais ir nesvajojo ištekėti įspūdingoje Šv. Luko katedroje. Ir nė sapne nesapnavo, kad ją įsimylės geidžiamiausias Čikagos jaunikis.

Bet viskas išsipildė.

Regis, Kristės istorija pranoko net pačios Pelenės.

Staiga kažkas pabeldė į kambario Gerhardų dvare duris.

– Kriste? – pasigirdo vyriškas balsas. Mergina išsyk sumojo, jog tai Hedlis – Verno pusbrolis ir vienas iš pabrolių.

– Prašom, – atsiliepė Kristė.

Kristei patiko Hedlis. Jis buvo keleriais metais jaunesnis už Verną, labai linksmas ir nerūpestingas vaikinas. Hedlis buvo aukštesnis už daugelį Gerhardų šeimos vyrų, raumeningas, patrauklus, šviesiais, kaktą dengiančiais plaukais.

Hedlis gyveno Bostone, tačiau dažnai lankydavosi Čikagoje. Kartais apsistodavo Gerhardų dvare, kartais – viešbutyje. Kristė spėjo, jog pastarąjį variantą Hedlis renkasi tada, kai nori permiegoti su mergina. Doloresa, Verno motina, labai religinga ir nė už ką neleistų sūnėnui ištvirkauti šeimos namuose.

Durys atsivėrė ir Hedlis įėjo į erdvų, prabangiai įrengtą kambarį. Kristė nakvojo čia, Vernas praleido naktį savo bute miesto centre. Kristė jautėsi labai senamadiška, nes kelias pastarąsias savaites nakvojo atskirai nuo būsimojo vyro. Be jokios abejonės, tai buvo Doloresos reikalavimas, su kuriuo Vernas nenoriai sutiko.

Hedlis stabtelėjo. Tada uždarė duris ir nužvelgė Kristę nuo galvos iki kojų.

– Kas? – paklausė mergina tikrindama, ar nepamiršo kokios nors svarbios detalės.

– Atrodai tiesiog nuostabiai, – žavėjosi jaunikio pusbrolis.

Kristė nusijuokė.

– Tikiuosi, – mergina išskėtė rankas ir pridūrė: – Ar bent įsivaizduoji, kiek visa tai kainavo?

Hedlis kandžiai šyptelėjo.

– Teta Doloresa neperka pigių daiktų.

– Jaučiuosi lyg išnaudotoja, – staiga Kristę nutvilkė bloga nuojauta.

– Kodėl? – labai ramiai pasiteiravo Hedlis ir priėjo arčiau.

– Nes užaugau vidutiniame, niekuo neišsiskiriančiame miesto rajone.

– Tu nepasirengusi įsilieti į mūsų šeimą?

Kristė apsisuko ir dar kartą pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Ši prabangiai apsirengusi moteris atrodė visiškai svetima. Kristė jautėsi lyg nesavame kailyje.

– O ar jūs pasirengę mane priimti? – atrėmė ji.