Шэрон Кендрик - Tikra meilė nebuvo planuota!

– Žinoma, kad vestuvių, – meiliai suulbėjo jis. – Bijau, kad susitikinėdamas su moterimis negaliu išvengti tokio prašymo, jos visada nori įteisinti santykius.

Prabėgo kelios sekundės, kol Tomasina atsakė.

– Oho, – iškvėpė ji. – Tokio arogantiško pareiškimo dar nesu girdėjusi.

– Gal ir arogantiškas, bet teisingas.

– Ar tavęs iki šiol dar niekas nepaliko?

– Niekas, – pašaipiai patvirtino vyras. – O tavęs?

Tomasina susimąstė, kodėl leidosi į šitą pokalbį, laukdama laipinimo į lėktuvą. Todėl, kad būtų buvę niekinga jį nutraukti vien dėl to, kad Ksandras Konstantinidas palietė jautrią temą. Ne, jos niekas nepaliko, bet ji tik kartą buvo užmezgusi santykius, nutrūkusius kaipmat, kai tik suprato, jog jos širdis ledinė. Bet Tomasina neketino to pasakoti Ksandrui Konstantinidui. Ji neprivalėjo jam nieko pasakoti, todėl atsakė klausimu.

– Ar tu apskundei mane darbdaviui?

Jis atitraukė žvilgsnį nuo linksmos stiuardesės, kvietusios keleivius vardais iš sąrašo.

– Ne. Kodėl klausi?

– Iškart po įvykio mane atleido.

– Manai, kad prikišau nagus?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Kodėl gi ne? Taip nutiko ir mano seseriai. Vyras, kuris ją veda, atleido ją iš darbo.

– Na, jeigu nori žinoti… Aš to nepadariau. Turiu daug darbuotojų, kuriuos prižiūriu, todėl apie kitų atleidimą nė negalvoju, kad ir kokie nekompetentingi jie būtų. – Vyras nutilo. – Kas nutiko tavo seseriai?

Tomasinai pasirodė, kad Ksandras nenutuokė, kas ji tokia. Kad pats šeichas atleido jos seserį iš darbo, ir tas pats šeichas po įspūdingos šeštadienio ceremonijos taps jos svainiu. Ksandrui Konstantinidui ji tebuvo nevykėlė padavėja, nesugebėjusi išsaugoti darbo vietos, ir jis tikriausiai manė, kad jos šeimos nariai tokie pat.

– Ai, tu jos nepažįsti, – pasakė tiesą Tomasina, nes Hana pasakojo, kad dar nesutiko nė vieno sužadėtinio draugo ir baiminosi , jog jie visi labai įtakingi.

Jų pokalbį pertraukė plačiai besišypsanti stiuardesė prie lentos. Tomasina, gavusi sėdėjimo vietos numerį, atsigręžė į Ksandrą Konstantinidą ir kreivai šyptelėjo.

– Buvo smagu šnektelėti, – pašaipiai tarė ir pastebėjo, kaip melsvos vyro akys apsiniaukė. – Gero skrydžio.

Jos širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, kai susirado vietą ir išsitraukė knygą, kurią labai norėjo perskaityti, tai buvo detektyvinis trileris, veiksmas vyko Australijoje; taip ji tikėjosi praleisti ilgas valandas, keliaudama į Zachristano sostinę Aškazarą. Bet susikaupti šiurpiai istorijai buvo nelengva, nes mintys vis grįžo prie įtakingo graiko, kuriam pavyko stipriai ją sujaudinti. Pamėgino snūstelėti, bet nepavyko. Mergina spoksojo pro langą į slystančius debesis, kurie priminė storos vilnos laukus. Pabandė paragauti gardaus maisto, bet apetitas buvo kažkur išgaravęs. Ji tik liūdnai galvojo apie artėjančią šventę, kai džeržgiantis balsas ir vėl nutraukė mintis.

– Tikriausiai vėl dirbsi, kai tik nusileisime?

Tomasina pakėlė akis į Ksandrą Konstantinidą, kuris stabtelėjo ant praėjimo ir teikėsi ją užkalbinti. Susidūrė su trikdančiu kobalto spalvos akių žvilgsniu.

– Dirbsiu? – sutrikusi perklausė.

– Na, tikriausiai dėl to ir skrendi šiuo reisu, – sumurmėjo jis.

Staiga Tomasina suprato. Graikas manė, kad ji keliauja kaip padavėja, patarnausianti karališkosiose vestuvėse!

Na, kodėl turėtų galvoti kitaip? Ji išsiskyrė savo apranga, kitos moterys lėktuve buvo pasidabinusios auksiniais papuošalais, kurie, matyt, nemažai kainavo, ir vilkėjo dailiais, dizainerių kurtais drabužiais. Sesuo primygtinai reikalavo prieš vestuves įsigyti kelis naujus drabužius, bet Tomasina atkakliai spyriojosi. Nes Hana jau daugybę kartų jai padėjo, o ji prisiekė, kad nuo šiol išsivers pati.

Vien dėl to, kad ištekėsi už turtingo vyro, aš neprivalau priimti iš jo pinigų, – tada išdidžiai atsisakė Tomasina. – Labai dėkoju, bet rengsiuosi tai, ką turiu spintoje.

Ar dėl aprangos Ksandras Konstantinidas nusprendė, kad ji samdyta darbuotoja, o ne vestuvių svečias? Dėl to, kad avėjo senus sportinius batelius, o ne aukštakulnius raudonais padais, kurių visi būtų tikėjęsi? Staiga Tomasinai toptelėjo, kad galėtų truputį pasilinksminti, kad vestuvės, kurių taip nelaukė, būtų smagesnės. Gal būtų labai linksma, jeigu graikų magnatas ją paglobotų, kol sužinos, kokie ryšiai ją sieja su kilmingu Al Dija?

Nuo įdėmaus vyro žvilgsnio ji nedrąsiai gūžtelėjo pečiais.

– Taip, – atsakė, – tokiame renginyje galima daug uždirbti, o šeimininkai nori, kad tarp zachristaniečių patarnautojų būtų ir britų. Supranti, na, kad angliškai kalbantys svečiai jaustųsi kaip namuose.

Ksandras linktelėjo.

– Džiugu girdėti, kad jie taip gražiai pasielgė.

Tomasina užgniaužė norą piktai nusikvatoti. Neprabėgs nė minutė, kai jis paklaus, ar ji kada nors skrido lėktuvu! Ji ištiesė rankas, paskui suspaudė minkštos sėdynės porankius, lyg skęstantysis šiaudą.

– Žinau, – atsidūsėjo. – Tikėkimės, kad nepriprasiu prie prabangos, nes vis tiek teks grįžti prie skurdžios kasdienybės.

– Tikėkimės, kad nereikės.

Vyras trumpam bemaž abejingai šyptelėjo, šypsena priminė žiovulį, lyg Tomasina jau būtų jam įkyrėjusi. Žvilgsniu nusekė stiuardesę riestu užpakaliuku, mintimis atrodė nukeliavęs toli toli.

– Jeigu neprieštarausi… Turiu šiek tiek darbo.

Tomasina žiojosi atrėžti, kad tai jis ją užkalbino, bet, neaišku kodėl, susičiaupė, o jis praėjimu tarp sėdynių nužingsniavo tolyn. Ir ne ji viena nulydėjo jį akimis, visos moterys stebėjo, kaip jis yrėsi į lėktuvo priekį. Tomasina nenoromis suprato, kad įsidėmėjo tvirtus graiko pečius ir ant sprando krintančias tamsių, tankių plaukų sruogas. Pagalvojo, kad dar nė karto nesutiko taip savimi pasitikinčio vyro. Atrodė, kad aplink save jis skleidė keistą nuotaiką, kuri net jai darė įtaką, ir Tomasina dėl to ant savęs pyko.

Dar nepatirtas virpulys perbėgo merginos nugara, ji stipriai sugniaužė kumščius, o lėktuvas skrodė dangų, nešdamas į dykumų karalystę.

Tomasina pakerėta stovėjo didžiulio kambario viduryje. Žinojo, kad sesers sužadėtiniui priklausė rūmai, kuriuose jai teks paviešėti, kol lauks vestuvių, bet tikrovė buvo taip nutolusi nuo jos įsivaizdavimo, kad akimirką pasirodė, jog susapnavo.

Apžiūrinėdama aplinką ji lyg gulbė ištiesė kaklą ir grožėjosi skliautuotomis ir aukso raštais išpuoštomis lubomis. Tiek daug aukso Tomasina dar niekada nematė! Plonos užuolaidos dengė vitrininius langus, pro kuriuos buvo matyti neįtikėtinai žali ir vešlūs sodai: neįtikėtina, nes čionai buvo dykumų šalis. Milžiniška lova atrodė žemesnė, nei įprasta, o ant jos puikavosi aksomo ir brokato pagalvėlės. Ir visur buvo pilna gėlių. Tvirtos, paauksuotos vazos stovėjo prigrūstos didelių tamsiai raudono vyno ir vakaro žaros spalvų rožių. Sodrus žiedų kvapas maišėsi su kamputyje tikrais rubinais ir smaragdais padailintame laikiklyje rusenančiais smilkalais. Išvydusi vonios kambarį Tomasina kone žagtelėjo. Vonios kambarys dydžiu lenkė prabangių viešbučių, kuriuose jai teko dirbti, – o dirbo ne viename. Kelias minutes ji pirštų galiukais glostė minkštą chalatą ir nenuleido akių nuo vonios aliejaus buteliuko ir kvepalų, svarstydama, ar galės kurį nors parsivežti namo.

Tarnaitę, kuri nuo atvykimo sukinėjosi aplinkui, išsiuntė, nes vien mintis apie ją Tomasinai buvo nesuvokiama, nors toks buvo merginos darbas. Tomasina manė, kad bus viena iki vakarienės vestuvių išvakarėse, bet beldimas į duris nutraukė svajones ir ji nuėjo atidaryti, o paskui prisimerkė, išvydusi moterį. Toji vilkėjo gražią ryškiai mėlyno šilko suknelę, krintančią ant grindų lyg krioklio vanduo. Žvilgantys moters plaukai buvo paslėpti po plonyte sidabro spalvos skraiste, o tviskantys auskarai buvo tokie pat kaip ryškios, žalsvai melsvos akys. Tomasina stovėjo sutrikusi ir tylėjo, supratusi, kad kelias sekundes neatpažino savo sesers