Diana Palmer - Meilės keliai

Pasiraususi kišenėje Briana ištiesė jam nosinę. Nusišypsojusi ji nušluostė jam akis.

– Taip pat elgiuosi ir aš, – prisipažino ji. – Man patinka jūsų akys. Jos labai tamsios.

– Tokios pat buvo mano tėvo. Ir senelio. Jam priklausė keli naftos tanklaiviai, – pradėjo pasakoti Piesas, slinkdamasis arčiau. – Pardaviau juos visus ir prisipirkau buldozerių bei kranų.

– Ar nepatiko naftos tanklaiviai? – prajuko Briana.

– Man nepatiko išsiliejusi nafta, – gūžtelėjo pečiais jis. – Todėl pradėjau statyti naftos gręžimo platformas ir rimtai rūpintis, kad jos veiktų tinkamai, kad nebūtų nuotekų.

Jis pakėlė savo taurę ir nugėrė didelį gurkšnį. O paskui, tarsi ką prisiminęs, ištiesė taurę jai:

– Paragauk. Tai geras škotiškas viskis, atgabentas iš Edinburgo. Jis labai švelnus ir atskiestas pakankamu kiekiu sodos vandens.

Briana dvejojo.

– Dar niekada nesu ragavusi stiprių alkoholinių gėrimų, – prisipažino ji.

– Visada būna pirmas kartas, – pasakė jis.

– Gerai, tuomet iki dugno, – nusipurtė Briana ir nurijo didelį gurkšnį. O tada sustingo lyg statula, išpūtusi akis dėl netikėto poveikio, kuris beveik užgniaužė jai žadą. Paskui trūksmingai įkvėpė ir įsispoksojo į taurę. – O Dieve, tai tikras raketinis kuras!

– Šventvagystė, – suskato prieštarauti Piesas. – Vaike, tai – brangus gėrimas.

– Nesu vaikas. Man devyniolika, – priminė ji ir nugėrė dar gurkšnį. – Tai sakot, kad šis gėrimas neblogas.

Jis atėmė iš jos rankų taurę.

– Pakaks. Neketinu būti apkaltintas nepilnamečių tvirkinimu.

Brianos antakiai pakilo.

– O gal pabandytumėt? Prašau, – šelmiškai sušneko ji. – Visada norėjau žinoti, kas paskatina moteris nusimes- ti drabužius vyrų akivaizdoje. Statulų apžiūrinėjimas Luvre – tikrai ne pats geriausias seksualinio švietimo būdas. Tarp mūsų kalbant, madam Diubon atrodo, kad vaikus atneša jūros paukščiai su dideliais snapais.

Šįkart Piesas kilstelėjo antakius.

– Esi tiesiog nepakenčiama.

– Tikiuosi. Sunkiai dirbu, kad galėčiau toliau sėkmingai žengti šiuo keliu, – atšovė Briana ir, įdėmiai nužvelgusi jo tamsų veidą, pridūrė: – Ar geriau jaučiatės?

– Šiek tiek, – atsakė jis, – dar nepakankamai išgėriau, bet jaučiuosi kaip po nuskausminimo.

Briana palietė pirštais jo didelę plaštaką. Ji buvo šilta ir raumeninga. Tamsūs tankūs garbanoti plaukeliai lindo iš po jo baltų baltinių rankogalių. Jo platūs plokšti nagai buvo nepriekaištingai nukarpyti ir švarūs. Ji susižavėjusi juos palietė.

Jis irgi žvelgė žemyn, apžiūrinėdamas jos ilgus elegantiškus pirštus su trumpai nukarpytais nagais.

– Nė pėdsako lako, – mąsliai ištarė. – Ant kojų nagų irgi?

Briana linktelėjo.

– Mano pėdos pernelyg gremėzdiškos, kad atrodytų elegantiškai. Turiu ne gražias, bet naudingas rankas ir kojas.

Jis spustelėjo jos pirštus.

– Dėkui, – ištarė šiurkščiai, tarsi jį erzintų būtinybė įvardyti viską žodžiais.

Briana nusišypsojo, puikiai supratusi, ką jis turėjo galvoje.

– Kartais kiekvienam iš mūsų reikia trupučio paguodos. Jūs nesate silpnas žmogus. Greičiau kietas vyrukas, kuris įveiks visa tai.

– Galbūt, – gūžtelėjęs pečiais sutiko jis.

– Be jokios abejonės, – ryžtingai patvirtino Briana ir, apsižvalgiusi aplinkui, ne mažiau ryžtingai pridūrė: – Jums metas namo. Panašu, kad kritote į akį tai grakščiai moteriai su platinos spalvos plaukais. Ji su malonumu palydėtų jus iki namų, pasimylėtų su jumis ir užvaldytų jūsų piniginę.

– Negaliu mylėtis, – prisipažino jis, palinkęs prie jos. – Per daug išgėriau.

– Man atrodo, jai tai nė motais, – atkirto Briana.

Jis tingiai nusišypsojo.

– O tu? – pasidomėjo jis. – Įsivaizduok, kad tu važiuoji su manimi. Tai būtų geriausias mano bandymas.

– Tik ne dabar, kai esi toks šiltutėlis, – nusijuokė Briana. – Mano pirmasis kartas bus kaip fejerverkas, kaip sprogimas, kaip Piotro Čaikovskio uvertiūra 1812 metai. Kaip man gali tai suteikti įkaušęs vyras?

Piesas pakreipė galvą ir pratrūko juoktis. Jo juokas buvo gražus: gilus, lėtas, bet kartu ir veržlus.

– Na, vis vien pristatyk mane namo, – išdaužė jis, juoko bangai atslūgus. – Neabejoju, kad su tavimi būsiu pakankamai saugus.

Padėjęs sąskaitą ant stalo, jis truputėlį suabejojęs pridūrė:

– Bet tau nevalia manęs suvilioti.

– Pažadu nevilioti, – iškilmingai prisiekė Briana, pridėjusi ranką prie širdies.

– Tada viskas gerai, – kildamas nuo stalo pareiškė Piesas. Jis kiek svyrinėjo į šalis ir raukėsi. – Nė neatsimenu, kaip čia atsidūriau. O, gerasis Dieve. Manau, kad išėjau įpusėjus deryboms dėl naujojo viešbučio!

– Jos bus pratęstos jums sugrįžus, – sukrizeno Briana. – Nagi, kylam, pone Hatonai. Metas ieškoti taksi automobilio.

Piesas Hatonas gyveno viename naujausių ir brangiausių Paryžiaus viešbučių. Kai juodu praėjo pro durininką, jis šiaip ne taip sugraibė raktus ir padavė juos Brianai. Viešbučio registratorius, kurį jie sutiko prie lifto, nužvelgė juos taip pat įtariai, kaip ir durininkas.

– Ar kas nutiko, mesjė Hatonai? – mandagiai pasiteiravo registratorius.

– Taip, Henri, aš mirtinai prisigėriau, – kliūvančiu liežuviu pareiškė Hatonas, apsikabinęs Brianą. – Ar tu pažįstamas su mano verslo partnerio dukra Briana? Ji mokosi Paryžiuje. Atrado mane Chez Georges bare ir pargabeno namo. Beje, ji išgelbėjo mane nuo femme du nuit [Nakties moteris (pranc.)], kuriai buvo kritusi į akį mano piniginė.

– O, – supratingai linktelėjo Henris ir šypsodamasis kreipėsi į Brianą: – Gal reikia pagalbos, madmuazele?

– Jis gana sunkus, bet, manau, susitvarkysiu. Gal galėtumėte vėliau užmesti akį, dėl viso pikto, – paprašė ji su nuoširdžiu susirūpinimu.

Henrio nuogąstavimai išsisklaidė.

– Su didžiausiu malonumu, – paslaugiai atsakė jis.

Briana droviai nusišypsojo.

– Merci beaucoup [Dėkui (pranc.)], – pasakė ji ir skubiai pridūrė: – Jeigu atsakysite kitaip nei il n'y a pas de quoi [Nėra už ką (pranc.)], nieko nesuprasiu, nes mano prancūzų kalbos žodynas dar labai skurdus, nepaisant uolių madam Diubon pastangų.

– Jūs mokotės La Belle Ecole?! – sušuko Henris. – Šią mokyklą lanko mano dukterėčia.

Mergaitę jo pasakyta pavarde Briana atsiminė labai miglotai.

– Ar jos plaukai tamsūs? – pasitikslino ji. – O dar ji visada dėvi ilgus megztukus, kad ir koks lauke oras?

– Oui [Taip (pranc.)], – patvirtino Henris, linguodamas galva. – Enfant [Vaikas (pranc.)] visada sušalęs. Leiskite jums padėti madmuazele.

Henris padėjo jiems įlipti į liftą. Laimei, jame buvo tik liftininkas, kuriam Henris iš lėto prancūziškai paaiškino, kad reikia nugabenti poną Hatoną į jo apartamentus.

– Jis jums padės, – užtikrino jis Brianą. – Ir mes kuo puikiausiai pasirūpinsime mesjė.

Ji maloniai nusišypsojo paslaugiajam vyriškiui.

– Tada galiu būti visiškai rami.

Jis linktelėjo, galvodamas, kad ji atrodo labai miela jauna moteris. O kokie nuostabūs šviesūs plaukai!

Briana pakilo liftu su Piesu ir liftininku. Pastarasis padėjo jai nuvesti Piesą iki jo apartamentų ir ji atrakino duris Pieso duotu raktu. Juodu su liftininku palydėjo Piesą iki milžiniško miegamojo, kuriame dominavo balta ir juoda spalvos, greičiausiai atitinkančios jo skonį. Lova buvo išties karališko dydžio. Su keturiomis kolonomis, kurių grakštūs šmėkliški siluetai kilo iki pat lubų. Juodu paguldė Piesą ant lovos, ir jis pramerkė akis, kad nutrauktų juodą lovatiesę.