Jhumpa Lahiri - Bendravardis

Juos parvežti maloniai sutiko daktaras Gupta, kuris turėjo savo automobilį. Ir štai jie, staiga tapę šeima, sėdėjo tvankioje svetainėje, priešais vienintelį ventiliatorių. Užuot nusipirkę sofą, jie įsigijo šešias kėdes – visas trikojes, ovaliomis medinėmis atkaltėmis ir juodomis trikampėmis pagalvėlėmis. Vėl atsidūrusi niūriame savo trijų kambarių bute, Ašima nustebo pajutusi, kad jai trūksta ligoninės bruzdesio, Patės, želės ir ledų, kuriuos kasdien gaudavo. Lėtai eidama per kambarius, ji susierzino, pamačiusi virtuvėje neplautų indų krūvas ir nepaklotą lovą miegamajame. Iki tol Ašima buvo susitaikiusi su tuo, kad tomis dienomis, kai jausdavosi pavargusi, ilgėdavosi namų ar pykdavo, niekas neiššluodavo grindų, nesuplaudavo indų, neišskalbdavo drabužių, nenueidavo į parduotuvę parnešti produktų, nepagamindavo valgio, nes nebuvo kam tai padaryti. Ji priprato prie amerikietiškos gyvensenos be patogumų. Tačiau su verkiančiu kūdikiu glėbyje, pritvinkusiomis pieno krūtimis, apsipylusi prakaitu, taip skaudančiomis kirkšnimis, kad vos galėjo sėdėti, ji staiga pajuto, jog daugiau nebegali iškęsti.

– Negaliu, – pasakė ji Ašokui, kai jis atnešė puodelį arbatos – vienintelė paslauga, kurią jis manė galįs jai padaryti, bet arbatos ji visai nenorėjo.

– Po kelių dienų priprasi, – tarstelėjo jis, tikėdamasis ją padrąsinti, bet iš tikrųjų nežinodamas, ką daryti, ir padėjo puodelį ant besilupančios palangės. – Jis turbūt vėl užmigo, – pridūrė, žvelgdamas į Gogolį, kurio žandukai mikliai krutėjo, prigludę prie motinos krūties.

– Nepriprasiu, – atkakliai paneigė ji kimiu balsu, nežiūrėdama nei į kūdikį, nei į vyrą, ir truputį atitraukė užuolaidą. – Gyvendama čia ir taip, nepriprasiu.

– Ką tu sakai, Ašima?

– Sakau tau paskubėti ir baigti disertaciją, – pareiškė ji impulsyviai ir pirmą kartą prisipažino: – Nenoriu auginti Gogolio šioje šalyje. Tai neteisinga. Noriu grįžti namo.

Jis pažvelgė į Ašimą – jos veidas sulysęs, bruožai paaštrėję, visai ne tokie kaip per vestuves – ir suprato, kad gyvenimas Kembridže atsiliepė jo žmonos sveikatai. Ne kartą, grįžęs iš instituto namo, jis rasdavo ją paniurusią, sėdinčią ant lovos, iš naujo skaitančią tėvų laiškus. Ankstyvais rytais, pajutęs, kad ji tyliai verkia, jis apkabindavo ją, bet nesugalvodavo, ką pasakyti, manydamas, jog prasikalto ją vesdamas ir atveždamas čionai. Netikėtai jis prisiminė Ghošą iš traukinio, bendrakeleivį, kuris grįžo iš Anglijos dėl žmonos. „Labai gailiuosi, kad grįžau“, – prisipažino Ghošas Ašokui, likus vos kelioms valandoms iki žūties.

Atsargus beldimas į duris pertraukė jų apmąstymus – pažiūrėti vaikelio atėjo Alanas, Džudė, Amberė ir Kloverė. Džudės rankose – languota staltiese uždengtas indas. Ji pasakė pagaminusi apkepą su brokolių įdaru. Alanas pastatė maišą su senais išaugtais Amberės ir Kloverės drabužėliais, atkimšo butelį šalto šampano. Putojantis vynas aptaškė grindis. Kaimynas pripylė jo į puodukus. Visi pakėlė puodukus už Gogolį. Ašima ir Ašokas tik apsimetė, jog gurkštelėjo. Amberė ir Kloverė, apsupusios Ašimą iš abiejų šonų, džiūgavo, kai Gogolis abiem rankutėmis sugriebė jų pirštus. Džudė paėmė kūdikį iš Ašimos glėbio.

– Sveikas, gražuoli, – suulbėjo ji. – Ak, Alanai, aš irgi noriu tokio.

Alanas pasiūlė iš rūsio atnešti mergaičių lovelę. Jiedu atnešė ją su Ašoku ir pastatė šalia Ašimos ir Ašoko lovos. Ašokas nuėjo į krautuvėlę gatvės gale, o grįžęs nuėmė nuo tualetinio staliuko įrėmintas nespalvotas Ašimos šeimos nuotraukas ir vietoj jų pastatė vienkartinių vystyklų dėžę.

– Suvalgykit apkepą per dvidešimt minučių, iki be dešimt keturios, – pasakė Džudė Ašimai.

– Šūktelėkit, jei ko reikės, – pridūrė Alanas, prieš jiems dingstant.

Po trijų dienų Ašokas grįžo į institutą, Alanas vėl dėstė Harvarde, Amberė ir Kloverė pradėjo lankyti mokyklą, Džudė kaip ir iki šiol dirbo moterų sveikatos centre, o Ašima, pirmą kartą likusi tyliuose namuose viena su Gogoliu, kentėdama nuo miego stygiaus, prie kurio priprasti buvo sunkiau nei prie laiko juostų pasikeitimo, sėdėjo prie trijų dalių lango svetainėje ant vienos iš savo trikojų kėdžių ir visą dieną verkė. Ji verkė maitindama vaiką, verkė guldydama jį miegoti ir verkė tarpuose tarp miego ir maitinimo. Moteris liūdėjo, nes po paštininko apsilankymo nebuvo laiškų iš Kalkutos, nes Ašokas neatsiliepė, kai paskambino jam į fakultetą. O kartą Ašima apsiašarojo nuėjusi į virtuvę ir pamačiusi, kad baigėsi ryžiai. Tada ji užlipo į viršų ir pasibeldė į Alano ir Džudės duris.

– Įsipilkit, – pasakė Džudė, bet ryžiai skardinėje Džudės dėžutėje buvo rudi. Iš mandagumo Ašima įsipylė jų į puodelį, bet lipdama laiptais žemyn išpylė juos lauk. Paskui paskambino Ašokui į fakultetą, norėdama paprašyti, kad grįždamas namo nupirktų ryžių. Tačiau jis vėl neatsiliepė. Tad Ašima atsikėlė, nusiprausė veidą, susišukavo plaukus, pakeitė Gogolio vystyklus, perrengė vaiką ir paguldė į tamsiai mėlyną vežimėlį baltais ratais, kurį paveldėjo iš Alano ir Džudės. Pirmą kartą stumdama vežimėlį ji nuėjo maloniomis Kembridžo gatvėmis į prekybos centrą „Purity Supreme“ nusipirkti maišelio baltų ilgagrūdžių ryžių. Prireikė daugiau laiko nei įprastai, nes kelis kartus gatvėje ir prekybos centre ją sustabdė visiškai nepažįstami žmonės, visi amerikiečiai, kurie staiga ją pastebėjo, šypsojosi ir sveikino. Jie smalsiai, pritariamai pažvelgdavo į vežimėlį.

– Kokio amžiaus? – klausdavo žmonės. – Berniukas ar mergaitė? Koks vardas?

Ji pradėjo didžiuotis, kad viską, nustačiusi dienotvarkę, pasidaro pati. Kaip Ašokas, kuris septynias dienas per savaitę būdavo užsiėmęs studentų paskaitomis, moksliniu darbu, disertacija, ji taip pat turėjo ką veikti, kam aukotis ir skirti visas jėgas. Prieš Gogolio gimimą jos dienos nuobodžiai bėgdavo bute, valandų valandas snaudžiant, apimtai blogos nuotaikos, sėdint ant lovos ir iš naujo skaitant tuos pačius bengalų rašytojų romanus. Dabar dienos, kurios anksčiau vos slinkdavo, ėmė lėkte lėkti – čia rytas, čia vakaras, – tos pačios valandos prabėgdavo vaikštant per tris kambarius su Gogoliu ant rankų. Ji pabusdavo šeštą valandą ryto, paimdavo iš lovelės sūnelį pamaitinti pirmą kartą, paskui pusvalandį jiedu su Ašoku gulėdavo lovoje, pasiguldę tarp savęs kūdikį, ir žavėjosi tuo mažu žmogeliuku, kurį susikūrė. Neįprastu metu, nuo vienuoliktos iki pirmos, kol Gogolis miegodavo, ji pietaudavo – tokio įpročio vėliau laikėsi daug metų. Kiekvieną popietę išveždavo vaiką į lauką ir stumdavo vežimėlį gatvėmis, nusipirkdavo šio bei to arba sėdėdavo ant suoliuko universiteto miestelyje, kartais prie Masačusetso technologijų instituto sutikdavo Ašoką, atnešdavo jam namie iškeptų samosų ir šviežiai užplikytos arbatos termose. Žiūrėdama į vaiką, kartais ji pastebėdavo savo šeimos bruožų – blizgančias motinos akis, plonas tėvo lūpas, kreivą brolio šypseną. Ašima rado siūlų krautuvėlę ir pradėjo ruoštis žiemai, megzti Gogoliui megztukus, apklotėlius, pirštinaites, kepurėles. Kas kelias dienas ji išmaudydavo vaiką keraminėje virtuvės kriauklėje. Kas savaitę kruopščiai nukarpydavo rankų ir kojų nagučius. Laukdama skiepų prie vaikų gydytojo durų, užsikimšdavo ausis. Kartą Ašokas grįžo namo nešinas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo kūdikį. Kai Gogolis miegojo, ji įkišo kvadratines nuotraukas baltais krašteliais į plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostelės užrašė antraštes. Migdydama vaiką, ji dainuodavo bengališkas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. Ašima užuosdavo švelnų, pienu atsiduodantį jo odos kvapą ir iš burnytės sklindantį sviesto skonį. Kartą ji, plačiai šypsodamasi ir išsižiojusi, pakėlė kūdikį aukštai virš galvos, staiga iš jo gerklytės tiesiai ant jos plūstelėjo nesuvirškinto pieno srovė. Visą likusį gyvenimą ji prisiminė šiltą, rūgštų skystį, dėl kurio ji vėliau tą dieną nieko neprisivertė suvalgyti.