Daiva Kašiubaitė - Atostogų romanas

– Tik pauostykite, koks kvapas! Nejaugi nepatinka?

– Nė trupučio. Nuskintos gėlės greit nuvysta, o tai man įvaro depresiją. Išmesk jas.

– Nepykite, bet jos liks čia. – Nė kiek nesutrikusi dėl pacientės nepasitenkinimo Lorė paskutinį kartą nuėjo į prieškambarį ir netrukus grįžo nešina žirafa.

Mažumėlę kilstelėjusi lovą Glorija įsmeigė žvilgsnį į pliušinį gyvūną.

– Kas čia? Kokia bjauri!

Lorė meiliai apkabino minkštutį žaislą.

– Jos paskirtis – sukelti jums šypseną. Mano manymu, žirafa žavinga.

– Tavo kriterijai tiesiog niekingai žemi.

– Man taip neatrodo. – Lorė patupdė žaislą į kampą. – Gerai, čia jau viską sutvarkiau. Laikas valgyti. Jums tikriausiai jau žarna žarną ryja.

– Aš nealkana. Išeik.

Lorė pakluso, bet nuėjo tik iki virtuvės. Įkišusi pirmąjį patiekalą į mikrobangų krosnelę dar kartą patikrino kitus užkandžius. Atrodo, viskas gerai. Kai maistas sušilo, ji paėmė padėklą ir nužingsniavo į kambarį.

Nors Glorija pareiškė nenorinti vakarienės, ji buvo dar labiau pakėlusi lovą – tarsi kažko lauktų. O tai jau geras ženklas.

– Na, pirmyn, – žvaliai tarė Lorė, dėdama padėklą ant staliuko.

Pašnairavusi į maistą Glorija stumtelėjo stalą šalin.

– Tai šlykštu, aš tokio šlamšto nevalgysiu. Negaliu net žiūrėti – juk sakiau, kad nesu alkana.

Lorė įsisprendė kumščiais į šonus. Dauguma irzlių pacientų bent jau bandydavo elgtis maloniau. Vis dėlto pyktis ir baimė dažniausiai išsivadėdavo po poros dienų. Bet Glorija, regis, nė nemano suminkštėti. Kieta… Netgi nusipelno šiokios tokios pagarbos.

– Jūs sudžiūvusi kaip pagalys, – ramiai tarė. – Yra du būdai tai ištaisyti: arba valgysite ir priaugsite kelis kilogramus, arba įstatysiu į veną maitinimo vamzdelį. Remdamasi profesiniais pastebėjimais galiu pranešti, kad netrukus užsimanysite valgyti, nes kebeknė su vamzdeliais – baisiai nemalonus reikalas. Vis dėlto rinktis jums, ne man. Juk esate turtinga, ar ne? Tokiems žmonėms priklauso viskas, kas geriausia.

– Tikrai? Tai kodėl tu vis dar čia?

Lorė sumirksėjo. Aišku… Pacientės liežuviui liga nė trupučio nepakenkė.

– Todėl, kad aš geriausia. Ir tikrai viena iš brangiausių – jums tai turėtų daryti įspūdį.

Nužvelgusi ją nuo galvos iki kojų Glorija niekinamai prunkštelėjo.

– Esi vargana apskurėlė. Nuo tavęs dvelkte dvelkia skurdu.

– Ar tik neprimenu jums praeities? Tikriausiai mintyse atgijo asmeninė patirtis? Juk ir jūs pradėjote nuo nulio. Jei neklystu, pirmasis jūsų darbas buvo viešbutyje – tvarkėte kambarius.

Glorija jai pasiuntė triuškinamą žvilgsnį.

– Neketinu su tavimi aptarinėti savo praeities!

– Kodėl? Tiesą sakant, man be galo įdomu, kaip išsikapanojote iš to liūno. Sukūrėte imperiją tada, kai kitos nedrįsdavo net pasvajoti apie tokias aukštumas. Esate pionierė, ir už tai lenkiu prieš jus galvą.

– Manai, man rūpi tavo nuomonė?

Sekundėlę pamąsčiusi Lorė nusišypsojo.

– Manau, kad rūpi. Abejoju, ar be manęs pasaulyje yra dar bent vienas žmogelis, kuris jus gerbtų. Bet tai jau jų bėdos. – Vėl privežusi staliuką prie lovos ji paslinko padėklą arčiau Glorijos. – Patiekalus parinkau tik kelioms dienoms. Maisto tiekimo įmonė paliko valgiaraštį, todėl galėsite jį peržvelgti ir užsisakyti tai, kas jums patinka. Jeigu nieko neišsirinksite, nusisamdykite virėją – tai irgi nebloga mintis.

Ligonės veido išraiška išliko abejinga, bet Lorė tarėsi pastebėjusi šmėkštelint kažkokį jausmą. Tik gaila, kad nespėjo atpažinti.

– Matau, tau patinka švaistytis mano pinigais, – burbtelėjo Glorija.

Lorė neišlaikiusi prunkštelėjo, nors suprato, kad pašnekovė nė neketino juokauti.

– Tai vienas iš mano profesijos privalumų. Gal supjaustyti vištieną?

Glorija prisimerkė.

– Nebent trokšti, kad persmeigčiau tave šakute.

– Esu nepaprastai vikri, todėl jums tektų judėti žaibiškai.

– Turiu tam puikų motyvą.

Štai ir pirmoji prošvaistė – lyg ir menkas humoro švystelėjimas. Dar vienas geras ženklas.

– Na, kol kas paliksiu jus ramybėje. Valgykite. Gal įjungti televizorių? – Atidariusi spintelę su vaizdo aparatūra Lorė padėjo ant lovos nuotolinio valdymo pultelį. – Jeigu ko nors reikės, šūktelėkite.

Baigiantis darbo laikui Lorė jautėsi tarsi pervažiuota traukinio. Po Glorijos niurnėjimo, skundų dėl pernelyg kietos lovos, per minkštos pagalvės, keisto patalynės kvapo ir tele vizoriaus burzgimo iš menkučio jųdviejų artumo proveržio beliko blankus prisiminimas.

– Iškviesiu meistrą ir sutaisys, – sukaupusi kantrybės likučius pažadėjo ji. Teko kaip reikiant tvardytis, kad neimtų žvilgčioti į laikrodį. Ši diena neabejotinai buvo pati ilgiausia jos gyvenime. O pagalvojus, kad su Glorija praleido tik popietę, šiaušėsi plaukai. Todėl geriau jau nemąstyti ir nuolat sau kartoti, jog vargšė senutė turi priežasčių būti nelaiminga. Po kurio laiko reikalai pagerės.

Šiek tiek po penkių nuėjusi į virtuvę Lorė išvydo aukštą, gražią pilnakrūtę moterį, kraustančią didžiulį krepšį. Sprendžiant iš uniformos buvo aišku, kad ji irgi slaugytoja, o išvaizda pasufleravo, koks asmuo ją įdarbino.

– Labas. – Moters veidas nušvito šypsena. – Aš – Sendė Larson, saulėlydžio meto slaugytoja. Beje, pirmąkart pataikiau tokiu laiku – paprastai dirbu naktį. Kitaip tariant, esu budinti tamsoje. Panašu į detektyvo pavadinimą… Arba pornografinio filmo, ar ne? – Ji dar plačiau nusišypsojo. – Net nežinau, į kurį iš jų labiau norėčiau patekti. Vieną gražią dieną…

Nors Lorės pilvo raumenys nei iš šio, nei iš to susitraukė, ji iš visų jėgų pasistengė maloniai šyptelėti. Kas, po galais, jai darosi? Taip, parinkdamas kitą slaugytoją Reidas liko ištikimas savo stiliui. Na ir kas? Juk kitaip ir negalėjo būti. O kas jai darbo?

Ji ryžtingai suėmė save į rankas ir nušvietė kolegei padėtį.

– Šiuo metu ligonė pavargusi, todėl yra kiek irzloka. Bet kentėti galima.

– Niekis, susidorosiu, – užtikrino Sendė. – Kai globotiniai ima mane varginti, pradedu pasakoti savo mėgstamiausios muilo operos siužetą. Paprastai tai sukelia tokį mirtiną nuobodulį, kad jie užmiega. Būtent todėl man ir patinka naktinė pamaina. Jūs, šviesos mergytės, per daug nusiplūkiate. – Ji palinko Lorei prie ausies. – Bet šis darbas turėtų mums patikti bet kokiomis sąlygomis. Tik pagalvok – aštuonios valandos už dvylikos valandų atlyginimą!

– Taip, tai išties puiku. Einu atsisveikinti su Glorija.

– Žinoma eik. Pasimatysime rytoj.

Tylomis linktelėjusi Lorė nuslinko į kambarį.

– Aš jau išeinu. Ryte vėl pasimatysime.

Pakėlusi akis nuo žurnalo Glorija pažvelgė į ją pro akinių viršų.

– Man nė kiek neįdomu, kada tu ateini ir kada išeini. Gali kėpsoti čia arba dingti – kaip tau patinka.

Lorė išsišiepė.

– Aš irgi puikiai praleidau dieną. Nedėkokite, Glorija, nereikia – man buvo labai malonu.

Palikęs korvetę stovėjimo aikštelėje Reidas pasuko link „Senamiesčio sporto ir kepsnių baro". Sustojęs priešais šonines duris jis kokią minutę spoksojo į rankeną, paskui tvirtai sau tarė, kad nebus taip blogai, kaip įsivaizduoja.

Dirbo čia nuo to laiko, kai susižalojo petį ir paliko beisbolą. Dirbo… Šis žodis nelabai tiko jo veiklai šioje įmonėje apibūdinti. Oficialiai jis buvo paskirtas pagrindiniu vadovu, o iš tikrųjų pasirodydavo ir išnykdavo kada panorėjęs. Darė tik tai, kas jam patiko: retkarčiais padirbėdavo už baro, linksmindavo lankytojus beisbolo laikų nuotykiais ir samdydavo moteriškosios lyties personalą. Sporto barą visada laikė savo prieglobsčiu – vieta, kurioje buvo garsus ir mylimas. Deja, šiandien šis lizdelis tapo tik dar vienu gėdos stulpu. Viduje nebuvo nė vieno jo nepažįstančio asmens ir – galėtų drąsiai lažintis iš savo įspūdingos sąskaitos banke – nė vieno, neskaičiusio šios dienos laikraščio.