Jennifer Crusie - Atsikratyti Bredlio

– Man ne depresija. – Zakas paėmė cukraus pakelį, su įniršiu perplėšė jį pusiau ir subėrė cukrų į kavą. – Šiuo metu nesu itin pakilios nuotaikos, bet nesu ir prislėgtas.

– Ką tik suniokojai cukraus pakelį. Tai jau šį tą sako.

Zakas įsistebeilijo į išniekintą pakelį ir švystelėjo jį ant stalo.

– Aš tau kai ką pasakysiu. Šiandien senukas Džeris mane išties nuvylė. Supranti, man pagailo vargšelio mulkio, o jis atstatė į mus ginklą. Aš pamaniau: „Po galais, nebėra padorių žmonių." O kai jis į mus iššovė, išties pasiutau. – Zakas papurtė galvą. – Kartais man atrodo, kad pasaulyje nebeliko dorų žmonių. – Jis paragavo kavos ir susiraukė. – Taigi, galbūt darbas man kiek ir gadina nuotaiką, bet aš nepuoliau į depresiją.

– Puolei, – Entonis kalbėjo aiškiai ir ramiai, lyg su psichiškai atsilikusiu. – O tavo depresija daro įtaką mūsų darbui. Žinau, kas negerai.

Zakas pervėrė jį piktu žvilgsniu.

– Ar esu minėjęs, kad negaliu pakęsti, jog laisvu laiku studijavai psichologiją? Viešpatie brangus, tai buvo tik neprofilinė disciplina. Tau neleistų net šunų analizuoti.

– Tu nerimauji, jog sensti. Viskas prasidėjo, kai tau sukako trisdešimt šešeri.

– Nenoriu apie tai kalbėti. – Zakas vėl apžvelgė restoraną. – Ar tos dvi moterys tau atrodo prasikaltusios? Blondinė kažkokia keista. Greičiausiai dėl plaukų. Tie plaukai netikri.

– Nuo pat savo gimtadienio niurni ant jaunesnių vyrų policijoje. Be to, kai kuriems mano batams metų daugiau nei moterims, su kuriomis susitikinėji. – Entonis papurtė galvą. – Dėl šito tu tikrai kiaurai perregimas.

Zakas susiraukęs dėbtelėjo į partnerį.

– Tai ne dėl amžiaus. Velniai griebtų, tau tiek pat metų kaip ir man.

– Taip, bet manęs tai neslegia.

– O turėtų. – Zakas pasukiojo šaukštelį puodelyje, aptaškydamas išraižytą stalą kavos purslais. – Pameni Falką, tą senioką, su kuriuo pradėjau patruliuoti? Su juo dabar patruliuoja toks vaikis… Mokiausi mokykloje , kai jis gimė. Jis gyveno už kvartalo nuo manęs.

– Zakai, tau trisdešimt šešeri. Tokių dalykų pasitaiko. Pamanyk, žemėje yra už tave jaunesnių. Susitaikyk su tuo.

– Be to, aš nebe toks greitas kaip anksčiau. – Zakas pritildė balsą. – Kai žaidžiame vienas prieš vieną? Aš darausi lėtesnis. Labai.

– Čia tik tau taip atrodo. Aš nepastebėjau, kad būtum nors kiek sulėtėjęs.

– Todėl, kad ir pats daraisi lėtesnis.

Entonis prisimerkė.

– Ar neprieštarautum, jei ir toliau depresiją laikytume tik tavo bėda? Asmeniškai aš tik tobulėju, o ne senstu.

– Tu sensti. Bet tau nerūpi, nes visada buvai smegenys. Smegenys nesensta.

– Puiku. O tu tada kas? Jėga? – Entonis atsilošė ir susikryžiavo rankas. – Bet kada tave paguldyčiau ant menčių, kvaileli.

– Ne, aš – šeštasis jausmas. Žaibiškas instinktas. – Zakas apžvelgė užkandinę ir vėl įsmeigė akis į Entonį. – Bet imu jo netekti. Pameni, kai vakar vijomės vyruką keturiasdešimtame aukšte? Tą, ant stogo? Akimirką, tik akimirką, man šmėstelėjo mintis: „Nesąmonė. Nusirisiu nuo stogo vien dėl to, kad kažkas ką tik nukniaukė kažkieno vaizdo kamerą. Paprasčiausiai neapsimoka." O ir šiandien, su Džeriu? Vis spoksojau į tą sumautą stalą galvodamas: „Kai teks ant jo griūti, skaudės." Tikėjausi, kad jis pasiduos, ir man nereikės šokti per tą sušvilptą stalą. Sakau tau, prarandu aštrumą.

– Klausyk, žaibe, tu nelėtėji ir neprarandi nuojautos, ir tu nemirsi. Tiesiog suaugai. Ir, drįsiu pridurti, pačiu laiku.

– Aš rimtai…

– Aš taip pat, – Entonis dūrė pirštu į Zaką ir šis užsičiaupė. – Nuo pat to laiko, kai susipažinome prieš aštuoniolika metų, lėkei pusantro šimto kilometrų per valandą greičiu. Žiūrėdamas į tave galvodavau: „Kaip jam taip išeina?" ir žavėdavausi. Paskui suaugau ir dabar stebėdamas tave galvoju: „Kodėl jis taip elgiasi?" Tau niekam nieko nebereikia įrodinėti, o vis tiek elgiesi tarsi kietas faras iš televizijos. – Entonis palinko į priekį. – Nešokti nuo stogo paskui vaizdo kamerą buvo geras sprendimas. Tai brandos požymis.

– Nesakyk to žodžio, – paprašė Zakas. – Branda reiškia mirtį.

– Netiesa. Kas tau darosi?

Zakas vėl ėmė belsti pirštais į stalą.

– Nežinau. Kartais… Visi mano broliai vedę. Jie turi žmonas, vaikų, didelius namus, turi pa reigų. – Jis susiraukęs dėbtelėjo į Entonį. – Tai ne gyvenimas, o katorga.

– Pažįstu tavo šeimyną. Jie laimingi. Ką čia tauški?

– Pareigos, – atsakė Zakas. – Branda. Tą pačią akimirką, kai lioviausi vijęsis vaizdo kamerą, su manimi pasisveikino mirtis.

Entonis nusikvatojo.

– Negaliu patikėti. Visada buvai originalus, bet šįkart šis tas naujo. Žinai, ko tau reikia?

– Nieko. Nieko man nereikia. Viskas bus gerai.

– Tau reikia susitupėti. Klausyk, anksčiau gyvendavai dėl darbo, dabar to nebepakanka. Tai gerai. Bet tu pasižiūri į brolius ir nori to, ką turi jie, o tave šitai gąsdina, todėl verčiau renkiesi depresiją. Tai blogai. Pažvelk tiesai į akis. Branda – ne mirtis. Tik kitas žingsnis gyvenime. Dauguma žmonių žengia jį anksčiau už tave, bet tu susitvarkysi kuo puikiausiai. – Entonis gurkštelėjo kavos. – Tik teks pradėti susitikinėti su kitokio tipo moterimis.

– O kuo blogos tos, su kuriomis susitikinėju?

– Jos jaunesnės už tavo automobilį, nešiojasi peilius ir nuogos laksto motociklais greitkeliais.

– Bet jos pranašesnės už plastikines pupytes, su kuriomis susitikinėji tu. Koks paskutiniosios vardas? Šeril? Dėl Dievo, – užvertė akis Zakas.

– Šeril turi daugybę puikių bruožų, – be didelio entuziazmo atrėmė Entonis.

– Pasakyk nors vieną.

– Moka skaityti. Ar esi susitikinėjęs su raštinga mergina?

– Klausyk, šiuo metu nenoriu su niekuo susitikinėti.

– Tu su niekuo nesusitikinėji? – Entonis susiraukęs nužvelgė Zaką. – Tavo gyvenime nėra moterų?

– Ilsiuosi. – Zakas atsilošė ir ėmė pirštais belsti į sutrūkinėjusius suolo apmušalus. – Sutelkiau dėmesį į karjerą.

– O, tu tikras šaunuolis. Kada paskutinį kartą… buvai pasimatyme?

– Naujųjų metų vakarą.

Entonis papurtė galvą.

– Jau du mėnesiai. Pakaktų šios vienos priežasties, kad pultum į depresiją.

– Aš ne taip baisiai ir prislėgtas. – Zakas ėmė sparčiau barbenti pirštais. – Gal galėtume baigti šitą temą?

– Gerai, tu nepasiruošęs vesti. Pradėk nuo mažesnių dalykų. Įsigyk šunį.

– Šunį? Šunį? – Zakas pliaukštelėjo per stalą. – Šunį. Tik to man ir trūko, apspangusio šunėko didžiulėmis liūdnomis akimis, telepatiškai besiskundžiančio, kad niekada manęs nemato, ir klausiančio, kur valkiojausi?

– Zakai…

– Be to, kartą turėjau šunį. Gavau jį, kai buvau trejų.

– Zakai…

– Išvažiavau mokytis į koledžą ir jis nudvėsė. Šunys yra atsakomybė. Negalima jų palikti.

– Tu išvažiavai mokytis į koledžą. – Entonis įsmeigė maldaujamą žvilgsnį į lubas. – Negaliu patikėti. Zakai, jei gavai šunį būdamas trejų, kai išvažiavai mokytis, jam buvo penkiolika metų. Arba šimtas penkeri šuniški metai. Jis nudvėsė nuo senatvės, o ne dėl to, kad tu išvažiavai mokytis.

Zakas nesiklausė.

– Prisiimi už ką nors atsakomybę ir imi nerimauti. Man to nereikia. Nerimas daro tave lėtą. Pradedi viską pergalvoti dar kartą. O nuojauta netrukus išgaruoja. Todėl aš laikausi tavęs. Tau niekada nieko nenutinka.