Nancy Warren - Buvusiojo sindromas

– Ne. – Deksteris nuo stalo paėmė jos auksinį Montblanc rašiklį, perbraukė nykščio nagu per monogramą. – Nusprendžiau palikti tai tau. – Rašiklį jis dovanojo laimingesniais laikais, ir dabar Karena užpyko ant savęs už sentimentalumą.

– Žodžiu, laimingajai porelei nesakysime, kad jų vestuvių planuotoja ir vyriausiasis pabrolys kadaise buvo susituokę?

– Ne, spėju, kad ne.

– Ir kad nekenčia vienas kito?

Deksteris padėjo rašiklį, išsitiesė visu metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų ūgiu ir pažvelgė į ją.

– Niekada nejaučiau tau neapykantos. Čia tavo sritis.

Praėjo akimirka, Karena suspaudė lūpas, kad tik neišsitartų, kaip jo ilgėjosi. Tad tik paklausė:

– Kodėl tu čia, Deksai? Turiu minty, mieste. Juk dabar dirbi Niujorke.

– Taip, bet dalyvauju konkurse dėl projekto Filadelfijoje. Didingas senas pastatas, kuriame yra buvę gyvenamieji namai, sandėlis ir pensionas. – Jo akyse žybtelėjo entuziazmas. – Namas suvargęs kaip senutė, bet puikiai išsilaikęs. Visa, kas geriausia iš originalios architektūros, išliko, ir klientas nori tai išsaugoti, be to, jį atnaujinti. Ten bus įrengtas viešbutis su prabangiomis krautuvėlėmis.

– Skamba nuostabiai, kaip tik tavo stichija.

– Taip ir yra. Tikrai noriu šio užsakymo. Ir, jei man pasiseks, teks dažnai matytis.

Karena klausiamai kilstelėjo antakį.

– Reikės padėti Sofijai ir Endriui planuoti vestuves.

Jis atrodė toks nuoširdus, toks geras ir patrauklus, kad akimirką ji pamiršo priežastį, dėl kurios jie išsiskyrė. Metro septyniasdešimties šviesiaplaukė deivė, kurią ji užklupo pusnuogę, apsivijusią jos vyrą. Liūdniausia buvo tai, kad Deksteris ir buvusi manekenė kartu atrodė taip natūraliai, – du aukšti žavūs superžmonės.

– Tau gerai sekasi planuoti vestuves, bet išlikti ištikimam, kai susituoki, ne itin. – Nuo jos pagiežos, regis, praretėjo oras.

– Kaip ir sakiau, neapykanta visada buvo tavo sritis.

– Aš iš jos jau išaugau. – Po ilgų ašaringų pasisėdėjimų su draugėmis ir ganėtinai brangių su terapeutu. – Susitaikiau su tuo, kad mūsų santuoka buvo klaida.

– Tikrai dėl jos nekovojai.

Viduje pradėjo rusenti senas pažįstamas pyktis, bet Karena prikando liežuvį ir suskaičiavo iki dešimties. Paskui iki vienuolikos. Net iki dvylikos. Tik tada pasijuto nusiraminusi tiek, kad galėtų kalbėti.

– Kodėl turėčiau kovoti dėl neištikimo vyro?

Deksteris papurtė galvą.

– Nežinau, kodėl tai darau, bet dar sykį kartoju, kad aš su ta moterimi niekada nesimylėjau. Ji buvo girta ir pamišusi.

– Neatrodė, kad būtum itin stengęsis nuo jos atsiplėšti.

– Patikėk, stengiausi, ir tą vakarą man būtų pravertusi tavo pagalba, jei nebūtum sprukusi pabrukta uodega ir manęs nepalikusi.

Ak, kaip ji troško juo patikėti, kad būtų galėjusi patikėti prieš šešerius metus, kai viskas įvyko. Bet ji netikėjo ir neįsivaizdavo galėsianti gyventi su vyru, kuris taip menkai ją vertina, kad gali net išduoti.

– Tikriausiai klydome vienas dėl kito.

– Tikriausiai.

Deksteris susikišo rankas į kišenes, atsirėmė į jos rašomąjį stalą. Atrodė juokingai moteriškame interjere.

– Tu vis dar tebesi patraukliausia mano pažįstama moteris.

– Ak, nereikia! – Karena prunkštelėjo.

– Galbūt dėl to, kad buvome kartu… Ilgiuosi daugelio dalykų, bet labiausiai – tavęs savo lovoje. – Deksteris pažvelgė į ją taip įdėmiai, kad Karenai užvirė kraujas. Žinoma, ji nepamiršo. Kai nekeikė šio vyro už neištikimybę, labiausia keikė už tai, kad dovanojo tokį seksą, kokio nebuvo patyrusi nei iki jo, nei vėliau. Sielą nutvilkantį, kartais švelnų, kartais gašlų, bet visuomet intymų. Slapta džiūgavo, kad jis irgi nerado nieko geriau. Bent jau taip sakė. Kita vertus, galbūt tai tik gražūs mergišiaus žodžiai. Iš kur jai žinoti?

Karena prisivertė jo žvilgsnį sutikti šaltai. Giliai įkvėpė ir ištarė didžiausią melą savo gyvenime.

– O aš tavęs nepasiilgau.

Derėjo prisiminti, kad niekas taip nepakurstydavo Deksterio konkurencinio instinkto kaip iššūkis. Jo akyse plykstelėjo įkarštis, pyktis, geismas ir daugybė kitų neatpažįstamų emocijų.

Akimirką jis stovėjo priešais, kitą jau traukė Kareną artyn ir įsisiurbė lūpomis jai į lūpas taip greitai, kad ji nebūtų spėjusi pasitraukti, netgi jei būtų panorėjusi.

Karena protestuodama sumykė, pasimuistė, o tada neišvengiamai užplūdo karščio banga, ir ji sutirpo pernelyg gerai pažįstamame glėbyje.

Bučinys sušvelnėjo, Deksteris ėmė su ja žaisti, kurstydamas aistrą tol, kol Karenai aptemo protas nuo užgniaužto geismo ir tokio stipraus alkio, kad nebuvo galima jo numaldyti. Jai pakirto kojas, ir prisispaudusi prie Deksterio Karena atsidavė nieko negalvodama.

Kiekvieną kūno ląstelę sopėjo, jos degė ir tvinkčiojo. Jeigu jis dabar kilstelėtų ją ant Heplvaito stalo ar pasiguldytų ant restauruotų kietmedžio grindų, ji leistųsi paimama, ir abu tai žinojo.

Tada, taip staigiai, kaip pačiupo, Deksteris ją paleido ir atsitraukė. Alsavo tankiau nei paprastai, burna tebebuvo drėgna. Bet jo balsas vis tiek nuskambėjo šaltai:

– Man regis, aš tavimi netikiu.

Paskui apsisuko ir nuėjo prie durų.

– Nepersidirbk.

– O kaip tau šis vyrukas? – paklausė Di, joms naršant po vienišų vyriškių skelbimus interneto pažinčių svetainėje, kurioje, Di tvirtinimu, didžiausia tikimybė susirasti vienišą vaikiną iš Filadelfijos.

Jiedvi sėdėjo Karenos kabinete, ir Di ką tik ją užregistravo. Vos prieš dvidešimt keturias valandas Karena manėsi nė už ką neskelbsianti informacijos apie save svetainėje pavadinimu Filadelfijos vyrukai , bet po to deginančio vakarykščio bučinio ji pasiryžo susirasti nuoširdų, padorų vyrą, kuris nepultų vaikytis sijonų, vos jai nusisukus. Ir nuo kurio bučinių ji neištirptų.

Bet vyras, į kurio nuotrauką ji dabar žvelgė, tikrai ne jai.

– Man kyla noras ištaisyti jo rašybos klaidas, – burbtelėjo Karena.

Atsidususi Di spustelėjo kitą nuotrauką. Skiauterė, tatuiruotės ir spygliuota apykaklė.

– Fui! – sušuko abi vienu balsu.

Trečiasis profilis buvo visiškai normalaus vyruko su akiniais, vešlia kupeta plaukų ir, svarbiausia, informacija, regimai parašyta žmogaus, kuris vidurinėje mokykloje išlaikė anglų kalbos egzaminą.

– Atestuotas buhalteris, niekada nebuvo vedęs, bet ieško partnerės. – Di pakėlė akis. – Neblogai, ar ne?

– Taip. – Karena baigė skaityti. – Man patinka, kad jis nenori skubėti. Dabar man kaip tik to ir reikia.

– Puiku, nusiųskime jam mirksiuką, – pasakė Di ir nuspaudė porą mygtukų, Karenai nė nespėjus pliaukštelėti jai per ranką.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.