David Manners - Beribis Dangus

Tačiau savo paties nuostabai suvokiau, kad toks atsakymas prilygtų melui.

„O Tradicijoje pripažįstama, kad protingi malonumai yra ne tik pagrindinis žmogiškosios patirties variklis, bet ir turi kur kas daugiau įtakos žmogaus fizinei ir psichinei gerovei nei bet koks asketizmas.“

„Bet ką jūs vadinate protingais malonumais?“ – paklausiau.

„Ar tau skauda?“ – visiškai netikėtai paklausė ir jis.

Be jokių abejonių, skausmas man nėra svetimas, juk vaikystėje laksčiau mėlynėmis nusėtomis blauzdomis, nubrozdintais keliais, spyglių nudraskytomis rankomis – šios trumpalaikės žaizdos neišvengiamai atsirasdavo su broliais ir seserimis statant namelius mūsų obuolyno medžiuose, įrengiant stovyklavietes visų pamirštuose kiaulidės užkaboriuose ar šiaudinius guolius tamsiuose apleistos daržinės kampuose.

Visgi tą akimirką, nors nosis atrodė nušalusi, o kojos nutirpusios, nes jau ilgokai nepatogiai sėdėjau ant kietų grindų, tikrai nesikankinau.

„Jei nieko neskauda, kas tuomet kelia nerimą?“

Net nustebau, kad nesugebu atsakyti į tokį paprastą klausimą.

„Išmokysiu kelių nepalietiškų žodžių. Pirmiausia, dukha – nerimas, užsidarymas, įtampa. Diskomfortas, sielvartas, sunkumai. Šiuo žodžiu apibūdiname ligos laikotarpį ar metus trunkantį gedulą netekus tėvo ar motinos.“

„ Dukha džilo nusakome sunkų, kupiną rūpesčių gyvenimą, – pridūrė Samuelis, dabar jau įsitaisęs mano pašonėje, kad sušiltų. – O dukha bhognu reiškia „kęsti skausmą“.“

Palyginti su tuo, koks sunerimęs buvo mano linksmasis pusbrolis mums atvykus į šią nedidukę šventyklėlę, dabar jis atrodė nesuprantamai atsipalaidavęs šito „baubo“ šamano ir jo negyvėlio kaulų draugijoje.

„Žodžiu dukha apibūdiname širdies skausmą, – paaiškino Kušalas Magaras. – Tokias kančias žmonija renkasi itin dažnai vis kartodama tuos pačius pražūtingus įpročius, kenksmingas mintis, žodžius ir veiksmus.“

Man pasirodė žiauru išgirsti tokią mintį tokiais paprastais žodžiais. Vis dėlto negalėjau nepripažinti, kad ši savybė būdinga mano draugams ir šeimos nariams. Ir man pačiam.

„O priešingos reikšmės žodis būtų sukha , – tęsė jis dabar jau su linksmesne gaida balse. – Tai žodis, kuriuo įvardijame lengvumą ir pusiausvyrą. Gerą sveikatą. Vaisingą protą ir kūną. Patogumą. Viską, kas klesti, pamalonina, išlaisvina – žodžiu, palengvėjimą širdžiai.“

„ Antar sukha reiškia vidinę laimę, – įsiterpė Samuelis. – O sukha purbak yra viskas, ką darome džiugiai ir todėl jaučiamės laimingi!“ – dar pridūrė jis, žaismingai braukdamas pirštais man per šonkaulius taip, kad rangiausi tarsi žaltys norėdamas išsisukti nuo kutenimo.

„Taigi, kokia palaima, – nusišypsojo Kušalas Magaras, – kad Tradicija moko mus pasirinkti: ar atsisakysime gyvenimo, kupino dukha – kančių, kurios išblaško ir užtemdo protą, ar rinksimės sukha – džiaugsmingą malonumą, kuris mums būdingas iš prigimties, priklauso kaip prigimtinė teisė ir moralinis įsipareigojimas.“

Akimirką užsimerkiau, kad sau mintyse pakartočiau šį man negirdėtą ir todėl gluminantį teiginį.

„Tai tiesa, kurią galite sau atrasti kiekvieną mielą dieną, – tęsė jis, – jei tik sugebėsite pajusti malonumą paprasčiausiose, kasdieniškiausiose situacijose: darbe, moksluose ar net gulėdami lovoje. Kitų žmonių kompanijoje ar visiškoje vienatvėje.“

Sėdėjau užsimerkęs, jausdamas, kaip liežuvis liečiasi prie dantų, kaip mano delnai šildo mano kelius ir kaip drabužiai švelniai priglunda prie mano odos.

„Tad kodėl gi nepasimėgavus tuo, kad turi plaučius ir gali kvėpuoti? Tuomet įkvėpk įvairiausių kvapų, drėgmės, šilto ir šalto oro negalvodamas apie tai, ar tau jie patinka. Džiaukis, kad turi rankas, kurias gali ištiesti į platų pasaulį: leisk savo rankoms pajusti dirvą, medžio žievę, akmenis, lapus, audinius ir odą – tiek savo, tiek kitų. Mėgaukis tuo, kad turi kojas, kuriomis gali stovėti, o tada ženk basomis ant plikos žemės, žolės, į vandenį ir džiaukis kiekvienu potyriu, tarsi jis būtų pirmasis. Ir kodėl gi nepabandžius iškišti nosies laukan, kai švilpia stiprūs vėjai ar pliaupia lietus, tarsi dar niekada iki šiol to nebūtum daręs?“

Įkvėpiau saldžiai vėsaus kalnų aromato – ir pasižadėjau įsisavinti šią pamoką, nes iškart supratau, kad ji viena gali daug ką pakeisti.

„Kaip paprasčiausi malonumai gali būti nuolatine varančiąja, puoselėjančiąja mūsų gyvenimo jėga, jei tik juos patys sau pripažįstame, taip ir laimei mūsų širdyje nereikia priežasties – užtenka to, kad esame gyvi ir savo rankose turime gyvenimo duotą nesuskaičiuojamų pasirinkimų dovaną.“

Mane pribloškė kone anarchiški šamano žodžiai.

Kaip jie skyrėsi nuo visuotinai skelbiamo budistų principo, teigiančio, kad gyvenimas – kančia, kurią palengvinti gali tik atsiskyrimas nuo aplinkinių, skausmo neigimas ir, galiausiai, sąmoningumo atmetimas.

Kaip šie žodžiai buvo nepanašūs į musulmonų tikėjimą „dieviškuoju likimu“, kai su žmogiškosiomis kančiomis susitaikoma nesiskundžiant, nes taip įvertinamas tikėjimas Dievo teisingumu.

Kaip jie skyrėsi nuo Indijoje gajos vedų filosofijos, teigiančios, kad visa materialioji visata tėra iliuzija, kurią reikia atmesti, apgaulė, kuriai atsispiria tik „tyrieji“. Šie geba pasinerti į samadhi komos būseną, kurioje išsilaisvina iš begalinės kančių kupino gimimo ir mirties ciklo vergovės.

Ir kaip jie buvo nutolę nuo krikščioniškų idėjų, kurių ugdomas užaugau: kad gyvenimas esantis sunkus, kad tai ašarų slėnis, kuriame turime tverti, kol mirtis atneš ramybę ir išganymą, bet tik užsitarnavusiems išgelbėjimo galimybę iš griežtojo dieviškojo patriarcho, kurio didybės manija ir žiaurumas liudijami jau ne vieną tūkstantmetį.

Ši gyva, džiaugsminga žmogiškoji prigimtis, Tradicijoje šlovinama šamano be jokių kunigų, taip skyrėsi nuo visko, ką iki šiol žinojau, kad negalėjau ja nesusižavėti.

„Ar Tradicija tikrai neišreiškia paniekos pasauliui ar žmogiškajai prigimčiai?“ – privalėjau paklausti.

„Brolau, mūsų sakytinė išmintis besąlygiškai šlovina gyvenimą, – pareiškė šamanas. – Čia nereikia jokių pastangų, diskomforto ar griežto pasiaukojimo. Nereikalaujama ir kruopščiai laikytis kažkieno sugalvotos moralės ar dogmų.“

Ir vėl – negalėjau nenusišypsoti.

„Priešingai, šaivinio tantrizmo jogoje tikima, kad nušvitimą ir suvokimą galima pasiekti, jei nėra kančių ar didelių apribojimų – tuomet žmogus gali stipriau išgyventi visus šio puikaus gyvenimo aspektus atvira širdimi ir protu. Kartu jis patirs daugiau džiaugsmo, malonumo ir širdies ramybės. Būtent todėl pagrindinis Tradicijos simbolis – dievas Šiva, kurį mes vadiname Sukhinu – tuo, kuris yra laimingas.“

Būtent todėl Tradicija labai dažnai vadinama Šaiva. Šis žodis nepaliečių kalboje susijęs su kalnų dievybe Šiva, kurios vardas reiškia „geranoriškumą“, o ji pati simbolizuoja polinkį į tvarką – esminį sąmoningumo elementą šioje visatoje.

„Tokia malonumo samprata, viena vertus, natūrali žmogiškajai prigimčiai, o kita vertus, esminė tikrojo suvokimo kelyje, dažnai smarkiai iškraipoma tų, kurie turi žinių, bet nėra išmintingi.“