Barbara Dunlop: Lovoje su prancūzu

Vėjo sušiauštais plaukais, dėl ilgos kelionės lėktuvu gerokai išsimušusi iš laiko ritmo Šarlotė Hadson pagaliau atsidūrė Prancūzijoje. Po vakarykščio brolio Džeko skambučio jai teko nutraukti kelionę su seneliu, ambasadoriumi Edmondu Kasečiu. Diplomatų kontingentas tuo metu viešėjo Naujajame Orleane, kur Šarlotė su seneliu buvo vaišinami vynu ir vakariene, kalbinami paties gubernatoriaus, poros senatorių ir visų iki vieno Luizianos merų, besiviliančių užmegzti verslo ryšius su turtinga Viduržemio jūros regiono Montalegrės tauta.

Tada paskambino Džekas, ir štai ji jau Provanse, pakeliui į Montkalmų šeimos pilį, kur ketino prašyti paslaugos. Koledžo laikų draugė Renė be galo nustebs ją pamačiusi, o kaip tik jos geranoriškumu Šarlotei ir beliko kliautis. Tai pirmas kartas, kai jos brolis ar apskritai kas nors iš Hadsonų šeimos įtraukė ją į Hadsonų filmų verslą. Todėl dabar ji be galo troško padaryti įspūdį.

Šarlotė augo Europoje su seneliais iš motinos pusės, o Džekas – kitapus vandenyno, Holivude, su Hadsonais. Su šia filmus kuriančia dinastija ji buvo susitikusi tik porą kartų. Nors visi šeimos nariai su Šarlote elgėsi mandagiai, ji aiškiai jautė, kad Hadsonai tarpusavyje glaudžiai susiję ir ją laiko pašaliete.

Tačiau šiuo metu nepagydomai serganti matriarchė Lilijana Hadson buvo pasiryžusi pagerbti velionio vyro norą ir paversti jų karo metais užsimezgusios meilės istoriją filmu. Visa šeima susitelkė įgyvendinti projektą, o filmą statyti nuspręsta Montkalmų pilyje.

Šarlotei atsirado galimybė įžengti į Hadsonų pasaulį.

Sustojusi priešais didingos akmeninės trijų aukštų Montkalmų pilies paradines duris ji giliai įkvėpė, tada timptelėjo žemyn tiesų sijoną ir prie jo priderintą dramblio kaulo spalvos trumpą sportinį švarkelį. Storų graikinio riešutmedžio lentų durys su jose išpjautais senoviniais kampainio formos langeliais buvo bauginamai didelės. Senajam pasauliui atstovaujanti pilis atrodė įspūdingai. Šarlotė žinojo, kad ji priklausė jau daugeliui Montkalmų kartų, dar nuo tada, kai ją per antpuolį užėmė kažkoks karingas Montkalmų protėvis. Jos draugė Renė galėjo pasigirti įspūdinga kilme.

Šarlotė įkvėpė ir ištiesė ranką į puošnų durų skambutį; nepraėjus nė akimirkai, duris plačiai atvėrė oficialiai apsirengęs liokajus, kurio veido išraiška buvo tobula oficialumo ir mandagumo sintezė.

– Bonjour, madame.

– Bonjour , – atsakė jam Šarlotė. – Ieškau Renė Montkalm.

Tyrinėdamas Šarlotės išvaizdą liokajus sekundę sustingo.

– Ar jums paskirtas susitikimas?

Šarlotė papurtė galvą.

– Mano vardas Šarlotė Hadson. Mes su Renė draugės. Kartu mokėmės Oksforde.

– Madmuazelė Montkalm užsiėmusi.

– Bet…

– Man labai gaila.

– Gal galėtumėte jai bent pranešti, kad aš čia? – Ji vylėsi, kad Renė ateis vos išgirdusi Šarlotės vardą.

– Madmuazelės šiuo metu pilyje nėra.

Šarlotė svarstė, ar tai reiškia, kad ji yra mandagiai išprašoma.

– Jos tikrai čia nėra?

Liokajus nieko neatsakė, tačiau jo veido išraiška tapo dar griežtesnė ir oficialesnė – jeigu tai buvo įmanoma.

– Jei tik galėtumėte jai pranešti, kad…

– Nesklandumai, Henri? – pasigirdo gergždžiantis vyriškas balsas.

Ak ne. Tik ne Alekas.

– Non, monsieur.

Liokajaus vietą užėmė aukštas, aristokratiško grožio vyras ir Šarlotė instinktyviai atsitraukė. Renė brolis turėjo būti Londone. Ji dar vakar bulvariniame laikraštyje matė jo nuotrauką, kurioje jis buvo užfiksuotas šokąs ištaigingame naktiniame klube Vaitholo 1 1 Gatvė Vestminsteryje, Londone; čia įsikūrusios dauguma valstybinių įstaigų (čia ir toliau – vert. pastabos). gatvėje.

– Apgailestauju, bet Renė išvykusi į… – Jis staiga nutilo. Lūpas iškreipė grobuoniška šypsena. – Šarlotė Hadson.

Ji nieko neatsakė.

– Ačiū, Henri, – mandagiai, bet ryžtingai tarė liokajui Alekas, o jo žvilgsnis nė akimirką nenukrypo nuo Šarlotės.

Liokajui pasitraukus Alekas tingiai atsirėmė į durų staktą. Jis vilkėjo anglies juodumo Caraceni2 2 Garsi kostiumus siuvanti italų firma. kostiumu, klasikiniais baltais marškiniais ir ryšėjo tamsiu šilkiniu kaklaraiščiu, kuris buvo išmargintas ryškiais raudonais taškeliais. Tie taškeliai, regis, buvo kruopščiai medžiagoje išsiuvinėta Montkalmų šeimos herbo miniatiūra.

Besidaužančia iš jaudulio ir baimės širdimi Šarlotė nusprendė apsimesti jo nepažįstanti. Ji ištiesė ranką ir nusišypsojo savimi pasitikinčia šypsena.

– Nemanau, kad turėjome progą oficialiai susipažinti.

Na, šitai bent jau nebuvo melas. Vienintelis jų susitikimas toli gražu nepriminė oficialaus. Atvirkščiai, jis buvo žeminantis, ir Šarlotė tegalėjo apsimesti, kad jo nė neprisimena.

– Ak, panele Hadson, mes tikrai oficialiai pažįstami. – Jo šiltas šiurkštus delnas apėmė josios ir Šarlotės nugara perbėgo virpulys.

Pasistengusi nutaisyti ramią veido išraišką ji klausiamai kilstelėjo antakį.

– Prieš trejus metus. – Alekas pakreipė galvą, akivaizdžiai provokuodamas pripažinti tiesą.

Šarlotė nepasidavė.

– Ottobrate puota Romoje, – toliau spaudė Alekas, o jo akys tyčiojosi. – Pakviečiau tave šokti.

Tada jis padarė kai ką daugiau nei tik pakvietė šokti. Per mažiau nei penkias minutes Alekas kone sugriovė jos karjerą.

Roma buvo vienas pirmųjų Šarlotės, kaip vyriausiosios senelio padėjėjos, pavedimų. Paskyrimas oficialia vyriausiąja padėjėja jai buvo svarbus žingsnis, ji visą vakarą jaudinosi stengdamasi kuo geriau atlikti savo misiją.

Stebėdamas jos veido išraišką Alekas šypsojosi vis plačiau ir plačiau.

– Mano atmintyje tai įsispaudę labai giliai, – tarė jis.

– Aš ne…

– Žinoma, kad prisimeni, – švelniai nutraukė ją Alekas, ir abu žinojo, kad tai tiesa. – Ir tau patiko.

Tikrų tikriausia tiesa.

– Tačiau tada mums sutrukdė ambasadorius Kasetis.

Dėkui seneliui.

– Šarlote? – paragino Alekas.

Ji apsimetė ką tik prisiminusi.

– Mėginai įduoti man savo kambario raktą, – rūsčiai susiraukusi papriekaištavo ji.

– O tu jį paėmei.

– Nežinojau, kas tai. – Šarlotei tada buvo dvidešimt dveji, diplomatų rate ji buvo naujokė, o jis tik ir laukė progos pasinaudoti jos neišmanymu.

Netikėdamas Šarlotės žodžiais Alekas sukikeno, o ji pervėrė jį piktu žvilgsniu. Tada jis surimtėjo.

– Tą vakarą atrodei gražiai, – pasakė ir jau švelniau nužvelgė Šarlotės figūrą.

Ilgiau gniaužti įtūžio ji nebevaliojo.

– Tą vakarą mano tebuvo dvidešimt dveji.

Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais

– Tai nereikėjo imti rakto.

– Buvau pasimetusi. – Ji iš tiesų ne iš karto suprato, kad kortelė, kurią Alekas jai įdavė, – viešbučio kambario raktas.

– Man rodės, kad beveik susiviliojai.

Protas jai sakė prikąsti liežuvį. Tačiau jausmai paėmė viršų.

– Pažinojau tave vos dvi minutes. – Gal kita moteris ir būtų susigundžiusi prašmatniu, pinigų nestokojančiu užmiesčio aristokratu, bet Šarlotei trumpas meilės romanas buvo nė motais.

– Tą vakarą stebėjau tave ilgiau nei dvi minutes.

Aleko žodžiai neleido jai blaiviai mąstyti. Jis ją stebėjo? Kaip susižavėjęs kavalierius ar kaip iškrypėlis prievartautojas?