Barbara Dunlop - Lovoje su prancūzu

– Pats daraisi sau valgį? – vis dar negalėjo patikėti ji.

– Kartais. – Jis linktelėjo į Šarlotės taurę. – Mėgaukis. Atsipalaiduok. Papasakok, apie ką ketinai pasikalbėti.

Pasiūlymas Šarlotę, regis, prablaivė ir ji iš lėto gurkštelėjo vyno.

Delsdama.

Susidomėjusi.

– Tai nepaprastai kokybiškas vynas, – tarė ji.

– Aplodismentai jūsų geram skoniu, madmuazele, – nuoširdžiai pagyrė Alekas. Jis ištraukė sunkią keptuvę ir apšlakstė jos dugną alyvuogių aliejumi.

– Seniai čia gyveni? – paklausė Šarlotė. Jos akys buvo nukreiptos į taurę, o smilius ir nykštys glostė kojelę.

Alekas kurį laiką stebėjo jos judesį.

– Aš čia gimiau.

– Provanse ar pilyje?

– Kastro 5 5 Pietų Prancūzijos komuna. ligoninėje.

– Ak. – Šarlotė linktelėjo ir nutilo.

– Ar to norėjai manęs paklausti?

– Ne visai. – Ji baltais dantimis prikando apatinę lūpą. – Mano šeima Amerikoje… Hadsonai. Kuria filmus.

– Ką tu sakai, – ištęsė Alekas. Tik visiškas neišmanėlis galėjo nežinoti Hadsonų filmų. Studija garsėjo gausiais apdovanojimais, maudėsi šlovės spinduliuose ir galėjo pasigirti padėjusi padaryti karjerą beveik pusei žymių Holivudo aktorių.

– Nebuvau tikra, ar žinai, – tarsi gindamasi pasakė Šarlotė. – Jie garsūs Amerikoje, bet…

– Esi pernelyg kukli.

– Aš su jų verslu visai nesusijusi. – Ji staigiu rankos judesiu atmetė atgal plakus, o akimis vis dar tyrinėjo burgundišką vyną. – Jie kuria naują filmą.

– Tik vieną?

Aleko žodžiai pagaliau privertė Šarlotę pakelti akis.

– Šis ypatingas.

– Suprantu.

– Aš ne… – Ji apsidairė po erdvę virtuvę.

Alekas nuleido kapojimo peilį.

– Ar taip atidėliodama jautiesi geriau?

– Aš ne… – Sutikusi Aleko žvilgsnį ji atsiduso. – Aš tikrai tikėjausi pasikalbėti su Renė.

– Apgailestauju.

– Ne tiek, kiek aš. – Paskui ji nežymiai papurtė galvą. – Nenorėjau, kad taip nuskambėtų.

Jeigu jos veido išraiška nebūtų buvusi tokia rimta, Alekas veikiausiai būtų susijuokęs.

– Gal tai koks nors moteriškas reikalas?

– Ne.

– Gal tave paliko vaikinas? – Tai nebūtų taip jau blogai. Šarlotė galėtų gyventi pilyje tol, kol atsigautų nuo emocinio šoko. O Alekas būtų nuolat šalia, pasiruošęs išklausyti, leisti jai išsiverkti ant savo peties ir padaryti visa kita, ko prireiktų.

– Ne, – atsakė ji. – Ne šitai.

Gaila.

– Ar man pavyktų atspėti?

Šyptelėjusi puse lūpų ji papurtė galvą.

Alekas vėl paėmė peilį ir nukirto svogūno stiebą.

– Tai gal eikime prie reikalo?

– Tu nepalengvini man užduoties.

Jis vėl trinktelėjo peiliu.

– Tikrai ne todėl, kad per mažai stengiuosi.

Šarlotė suspaudė lūpas ir nusvarino pečius.

– Na gerai, įžanga ir taip per ilga.

Alekas nusiplovė rankas kvadratinėje, viduryje virtuvės įtaisytoje kriauklėje.

– Tu , – aiškiai tardamas žodžius pradėjo jis, – esi nepakenčiama.

– Puiku. – Šarlotė sunėrė ant baro stalo rankas. – Tai štai. Hadsonai norėtų kurti filmą šioje pilyje. – Ji nutilo laukti atsakymo.

Alekas sustingo.

Gal ji juokauja?

O gal išsikraustė iš proto?

Metų metus jis vengė žiniasklaidos, žūtbūt stengdamasis išsikovoti bent kruopelę privatumo. O dabar įsileis filmavimo komandą, kameras, aktorius ir visą Holivudo gaują, kuri savaičių savaites neduotų ramybės?

Alekas susėmė peilio ašmenimis smulkiai supjaustytą svogūną ir vienu krestelėjimu sumetė į įkaitintą alyvuogių aliejų. Svogūnai sučirškė ir suspragsėjo paskleisdami palubėje garų debesį.

– Ne, – kategoriškai pasakė jis. Greičiau jau pragaras virs rojumi.

Na ką gi, pasipriešinimo Šarlotė tikėjosi. Iš karto sutikti Alekas neketino. O kas gi sutiktų? Tai reiškė nepatogumus ir normalaus gyvenimo ritmo sutrikdymą. Ji suprato.

– Tai mano senelių meilės istorija, – pradėjo Šarlotė, mėgindama pabrėžti filmo svarbą. – Jie susitiko karo metais. Okupuotoje Prancūzijoje. – Alekas netarė nė žodžio. – Kurti šį filmą bus sutelktos visos Hadsonų filmai pajėgos. – Kokybe jis pranoks bet kokį panašaus masto projektą.

Alekas pakėlė mentelę ir pamaišė spragsinčius svogūnus.

– Mano senelė buvo kabareto atlikėja, jie susituokė vokiečių panosėje.

Alekas pakėlė akis.

– Ir kokią tai turi reikšmę man?

– Scenarijaus autorė – Sisi Kesidi. Filmas neabejotinai pretenduos į geriausio scenarijaus…

– Tarsi man rūpėtų scenarijus.

– Tai gal problema – pinigai? – pamėgino laimę Šarlotė. – Nepatogumai tau bus kompensuoti. Išvykdama filmavimo komanda viską sutvarkytų. Tu net…

– Aš tiesiog nenoriu paversti savo namų filmo veiksmo vieta.

– Visų tavo namų jiems nereikėtų. – Šarlotė karštligiškai ieškojo svarių argumentų. – Neprivalėsi išvykti iš pilies. – Džekas man atsiuntė scenarijaus schemą. Filmui reikės virtuvės, didžiosios menės, vienos bibliotekos ir poros miegamųjų. Žinoma, ir sodo. Gal dar verandos vienai scenai.

– Ir viskas? – ištęsė Alekas, sarkastišku tonu gerokai sumenkindamas Šarlotės pasitikėjimą savimi.

– Esu beveik tikra, kad tai viskas, – kaip galima ramiau atsakė ji.

– Jiems nereikėtų mano darbo kambario? Ar mano vonios kambario? – tęsė jis vis labiau keldamas balsą. – O gal jie norėtų žvilgtelėti į…

– Galėtum uždrausti įeiti į kai kurias patalpas, – paskubėjo įsiterpti Šarlotė. – Filmavimo metu netgi galėtum pagyventi kurioje nors kitoje savo rezidencijoje.

Aleko žvilgsnis aptemo ir jis sumosavo mentele lyg ginklu.

– Kad gauja Holivudo chuliganų galėtų nevaržomai siautėti mano namuose?

– Jie nėra kokie nors gangsteriai. – Žinoma, kai kurios žvaigždės garsėjo nedovanotinu elgesiu, bet Hadson Picturse prodiuseriai – tikri profesionalai. O Renė – Šarlotės draugė. Ji niekada neleistų lėbautojams siausti jai artimo žmogaus namuose.

– Nesakiau, kad jie tokie.

– Tai kas negerai?

– Ar bent nutuoki, kaip sunku išsikovoti ramybę?

– Na, gal jei nebūtum… – ji nutilo nebaigusi sakinio.

– Ką? – paragino tęsti Alekas, pakreipdamas tamsiaplaukę galvą į šoną.

– Nieko. – Ji papurtė galvą. Ir be jos įžeidinėjimų pokalbis grėsė virsti katastrofa.

– Reikalauju paaiškinti, – pasakė Alekas ir atrodo, dar labiau išaugo Šarlotės akyse.

– Privatumo klausimai galėtų būti įtraukti į sutartį, – ji pamėgino nukreipti Aleko dėmesį kita linkme. – Nereikėtų dėl nieko nerimauti…

– Leisk man spręsti, dėl ko nerimauti, o dėl ko ne. Tai ką ketinai sakyti?

Ji pažvelgė į skvarbias Aleko akis.

– Pamiršau.

Jis laukė. Šarlotės galva kaito mėgindama rasti tinkamą melą. Po galais. Kodėl nepasakius tiesos? Mūšis juk dar nebaigtas.

– Galbūt, jei neatrodytum paparacams toks patrauklus taikinys…

Jis sukluso.

– Nori pasakyti, kad tai mano kaltė?

– Nebūtina kiekviename elitiniame Europos baliuje rodytis su supermodeliu.

Jo rudos akys tapo kone juodos.

– Manai, kad niekuo neišsiskirianti mergina užkirstų kelią paskaloms? Manai, jei pasirodyčiau su moterimi, kuri neatitiktų jų standarto, mano nuotraukos neatsidurtų pirmuosiuose puslapiuose?

Šarlotė iš karto susigaudė, ką Alekas turi galvoje. Draugystė su jo lygio neatitinkančia mergina sukeltų tik dar daugiau spėlionių. Tačiau Alekas akivaizdžiai nesuprato, ką ji norėjo pasakyti.