Lynne Graham: Paveldėti su sąlyga

– Gal į batus… – lėtai ir tyliai sumurmėjo Lisandras.

Nuo neapibūdinamų sodrios tarties pustonių Ofelijai pašiurpo oda. Ji įsmeigė žvilgsnį į tarp tankių blakstienų spindinčias bronzines akis, kurios it seisminės žemės drebėjimo bangos krėtė jos šaltakraujiškumą. Jai džiūvo burna, širdis daužėsi lyg narvelyje besiblaškanti įkalinta paukštė.

– Man patinka auliniai batai, – tingiai sumurkė Lisandras, tuo metu advokatas žvelgė į juos vis labiau glumdamas. – Su kulnais. Bet ne purvini ir ne guminiai.

Šelmiškai deranti pajuoka bei dviprasmybė siutino ir trikdė Ofeliją, ji nežinojo, kaip elgtis. Veidas įkaito tiek, kad būtų galima kepti kiaušinius. Pagaliau Ofelija atplėšė nuo jo akis ir sustingusia nugara krito ant kėdės, nutarusi į jį nebežiūrėti ir nereaguoti.

– Pradėkime, – paragino Lisandras advokatą.

Ofelija vylėsi, kad tai, kas testamente rašoma apie Lisandrą Metaksį, pakirs beribį jo pasitikėjimą savimi. Kaip jis drįsta tyčiotis iš jos išvaizdos? Įžūlus vyras, garsėjantis mergišiaus reputacija. Kodėl ji leidosi jo erzinama? Ir kada jai pačiai pradėjo rūpėti, kaip atrodo? Prisiminė velionės motinos perdėtą rūpinimąsi išvaizda. Maistui ir nuomai reikalingi pinigai dažnai būdavo iššvaistomi. Visi Ofelijos drabužiai buvo išskirtinai praktiški.

– Pirmiausia noriu kai ką paaiškinti, – nervingai tarė Donaldas Mortonas. – Testamentas buvo surašytas prieš keturis mėnesius, kai ponia Stiuart suprato, kad jos liga nepagydoma. Ji buvo pasiryžusi nepalikti jokio pagrindo testamentą užginčyti teisme. Dėl to poniai buvo atlikta medicininė ir psichiatrinė ekspertizė ir ji pripažinta visiškai veiksni.

Ofelija dar labiau įsitempė, supratusi, jog testamentas bus neįprastas. Ji vylėsi, kad neteks pasijusti nejaukiai, nors negalėjo įsivaizduoti aplinkybių, kurios priverstų atsiprašyti Metaksio už savo šeimos netaktą.

– Madrigalo dvarą ir tai, kas jame yra, lygiomis dalimis palieku savo anūkei Ofelijai Karter ir Lisandrui Metaksiui su sąlyga, kad jie susituoks…

– Susituoks? – kandžiai, nepatikliai pertraukė Lisandras Metaksis.

Apstulbusios Ofelijos laibos rankos prilipo prie krėslo porankių. Žydros akys išsiplėtė:

– Bet tai juokinga!

– Deja, testamento sąlygos yra neįprastos ir sudėtingos. Buvo stengiamasi atkalbėti ponią Stiuart, bet ji nepasidavė. Jei santuoka įvyks, norint gauti palikimą reikės įvykdyti tam tikras sąlygas. Santuoka turi trukti metus ar daugiau ir jūs abu turite gyventi dvare.

Tai buvo keisčiausi iš visų Ofelijos kada nors girdėtų reikalavimų. Santuoka! Dėl susipynusios jų šeimų istorijos vien toks pasiūlymas žeidė orumą. Bet nors visiems gyvenimas nesustojo, Gladisė Stiuart užstrigo praeities kartėlyje. Matyt, testamentas – paskutinė desperatiška senelės pastanga atkeršyti. Atkeršyti po trisdešimties su trupučiu metų nuo tos dienos, kai Aristidas Metaksis paliko Ofelijos motiną Keitę prie altoriaus.

Prašmatnios aukštuomenės vestuvės, kuriomis Gladisė Stiuart taip didžiavosi, virto šeimos pažeminimu. Ji beveik įgyvendino snobišką ambiciją ištekinti dukrą už turtingo, naudingų ryšių turinčio vyro, ir štai viskas griuvo. Nepraėjus nė vienuolikai valandų jaunikis pabėgo su nuskurdusia aristokrate Virdžinija Veivni, tuomet gyvenusia sargo namelyje prie įvažiuojamojo keliuko į Madrigalo dvarą. Deja, per daug žmonių džiaugėsi Gladisės nesėkme. Ji niekuomet nebuvo populiari, ir įnirtingas pagyvenusios moters pyktis atsivėrė jos viduje kaip opa.

– Savaime suprantama, tuoktis dar nežadėjau, – beprotiškas pasiūlymas Lisandro balsui suteikė pašaipų niekinamą atspalvį.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.