Diana Palmer - Paslaptingasis suvedžiotojas

– Aš ne sodininkas!

Alisa meiliai nusišypsojo pardavėjui.

– Ar turite kreidos ir spalvotų virvelių? Dar man reikia AA elementų skaitmeninei kamerai ir antibakterinio skysčio rankoms.

Pardavėjo veide atsispindėjo sumišimas.

Harlis vyptelėjo – jis gerai pažįsta šį vyruką. Deja, Alisa ne.

– Ei, Džonai, ji tikrų tikriausia nusikaltimų tyrėja, – išpoškino jis jaunajam pardavėjui. – Dirba San Antonijaus teismo medicinos centre.

Alisa pajuto, kaip jai suspaudė skrandį – vyruko anapus prekystalio akys sužibėjo susižavėjimu. Jo veidas tiesiog atgijo.

– Tikrai? Aš nepraleidžiu nė vienos CSI serijos! – sukliko jis iš pasitenkinimo. – Žinau apie DNR tyrimus. Žinau net tai, kaip nustatyti, kada žmogus nužudytas, pagal tai, kokių vabzdžių rasta ant lavono!

– Geros jums dienos, panele Džouns, – kuo mandagiau atsisveikino Harlis, vargais negalais įsiterpęs į pardavėjo monologą.

Alisa sužaibavo į jį akimis.

– Nuoširdžiai dėkoju.

Harlis spragtelėjo savo kepuraitės snapelį ir linktelėjo pardavėjui.

– Iki, Džonai.

Jis pasiėmė savo prekes, išsiviepė it katinas, išlaižęs puodynę grietinės, ir nužingsniavo prie laukujų durų. Pardavėjas nė akimirkai nenuleido akių nuo Alisos ir atsainiai mostelėjo ranka.

– Taigi, dėl tų vabzdžių… – entuziastingai tęsė pokalbį jaunuolis.

Alisa paklusniai sekiojo jį po parduotuvę, kol šis rinko jai būtinas prekes, ir tylomis griežė dantimis, nes Džonas nė sekundėlei nenutilo. Ji it akis išdegusi sprukdavo nuo žmonių, kurie imdavosi aiškinti, kaip jai atlikti savo darbą. Bėda ta, kad išpopuliarėjus televizijos serialams apie nusikaltimų tyrimus, tokių rasdavosi vis daugiau. Ji dar mėgino aiškinti, kad tikrame gyvenime laboratorijose trūksta personalo, joms neskiriama pakankamai lėšų, ką jau kalbėti apie tai, kad net tokiame centre kaip jos rezultatų niekas negauna per valandą. Bet vabzdžių žinovas buvo taip įsijautęs į savo monologą, kad nieko negirdėjo. Alisa susilaikė nuo dar vieno pamokslo ir prisivertė nusišypsoti. Neverta įsigyti priešų, juolab kad jai gali tekti čia darbuotis kiek ilgėliau. Mintyse pasižadėjo rasti bendrą kalbą net su tuo kaubojumi, jei tik susitiks kitą kartą.

Upės krantinė knibždėte knibždėjo įstatymo sergėtojų. Alisa sudejavo pasilenkusi prie varganų palaikų ir ėmėsi tyrimo. Jaunas policininkas iš Džeikobsvilio policijos skyriaus atėjo jai į talką ir jau juosė nusikaltimo vietą ryškia geltona juosta. Deja, tai nė kiek netrukdė žmonėms jos peržengti.

– Tuojau pat liaukitės, – burbtelėjo ji dviem vyriškiams, vilkintiems šerifo pavaduotojų uniformas. Abudu sustingo, pakėlę po vieną koją. – Baikite trypę nusikaltimo vietoje! Ši geltona juosta skirta tam, kad žmonės būtų už jos.

– Atleiskite, – sumurmėjo suglumęs vienas jų.

Vyriškiai paskubomis pralindo į kitą pusę.

Alisa atgalia ranka, apmauta latekso pirštinėmis, nusibraukė drėgnų nuo prakaito plaukų sruogą ir kažką sumurmėjo. Artėjo Kalėdos, bet šiluma neslūgo. Ji nusivilko vilnonį švarkelį, apsirengė laboratorijos chalatą, o dėl vilnonių kelnių Alisa virte virė. Ką jau kalbėti apie tai, kad jos apžiūrimas vyrukas išgulėjo pakrantėje mažiausiai dieną ir skleidė išties nemalonų kvapą. Panosę ji buvo pasitepusi kvapiu vazelinu, bet tai menkai tegelbėjo. Kokį tūkstantąjį kartą mintyse savęs klausė, kodėl pasirinko tokią purviną profesiją. Vis tik, galėdama padėti sučiupti nusikaltėlį, jautėsi nepaprastai patenkinta.

Žinoma, tai niekada nepakeis šeimos. Daugelį vyriškių, kuriuos Alisa sutikdavo, jos profesija atbaidydavo. Tiesa, retkarčiais ji mėgindavo ją slėpti, bet vis išsiduodavo, žiūrėdama kokį serialą ar laidą, kur informacija apie nusikaltimo tyrimą būdavo klaidinga. Ir jai niekaip nepavykdavo patylėti. Tiesą sakant, retkarčiais jos pastabos būdavo labai vaizdingos.

Tada Alisa sulaukdavo dirbtinių šypsenų ir išsisukinėjimų. Tai kartodavosi nuolat. Dažniausiai taip nutikdavo, dar nesibaigus pirmajam pasimatymui. Daugių daugiausia – sulaukus antrojo.

– Kertu lažybų, kad esu vienintelė skaisti dvidešimt šešerių mergina visame prakeiktame Teksase, – burbtelėjo po nosimi.

– Ką sakėte? – paklausė viena šerifo pavaduotojų iš nuostabos išplėtusi akis.

– Taigi. Žiūrite į mane taip, tarsi ką tik būtų ant kaktos išdygęs ragas ir atsiradusi uodega, – tęsdama darbą sumurmėjo Alisa. – Pati žinau, kad esu it iškasena.

– Aš ne tai turėjau galvoje, – tyliai sukikenusi atsakė pavaduotoja. – Mūsų laikais yra ne viena tokia moteris. Visai nenorėčiau pasigauti kokios baisios ligos nuo vyro, kuris elgiasi kaip pasaulio valdovas. Nėra ko tikėtis, kad jis bent žodeliu tave perspės apie gresiantį pavojų.

Alisa nušvito.

– Jūs man patinkate.

– Dėkoju. Stengiuosi būti jautri. – Jos kolegė prakalbo tyliau: – Matote Kilreiveną? – paklausė atkreipdama Alisos dėmesį į neseniai atvykusį policininką. – Sako, kad jo brolis – Džonas Blekhokas – niekada nėra turėjęs moters. O mes manomės esančios doruolės!

Alisa vėl susijuokė.

– Ir aš tai esu girdėjusi. Koks jautruolis!

– Be galo.

Šerifo padėjėja rinko kiekvieną pasitaikiusį popierėlį, kiekvieną nuorūką ir dėjo į maišelius.

– Džouns, ar imti šią skiautę? Čia lyg kokia rusva dėmelė.

Alisa pažvelgė į ją ir suraukė antakius. Skiautė sena, bet ant jos buvo kažkoks pėdsakas, šviežesnis nei pati skiautė.

– Taip. Regis, ji čia jau senokai, bet dėmė – ne tokia sena. Tik atsargiai, nepalieskite rusvosios dėmelės.

– Kraujas, tiesa?

Alisa linktelėjo.

– Jūs nuovoki.

– Atvykau iš Dalaso policijos skyriaus, – atsakė mergina. – Pavargau nuo didmiesčio nusikaltimų. Čia viskas kiek ramiau. Tiesą sakant, tai pirmasis NK nuo tada, kai pradėjau dirbti pas šerifą Karsoną.

– Tai rimtas pokytis. Pati dirbu San Antonijuje, o tai ne pati ramiausia vieta pasaulyje. Ypač savaitgaliais.

Kilreivenas perlipo skiriamąją juostą ir nudrožė tiesiai prie kūno.

– Ką čia sumąstei? – sušuko Alisa. – Kilreivenai!

– Žiūrėk. – Jis spoksojo į žolės lopinėlį po mirusiojo dešiniąja ranka, kuri buvo suspausta ir susmigusi į purvą. – Ten kažkas boluoja.

Alisa pasekė jo žvilgsnį. Iš pradžių nieko nepastebėjo. Tuomet kiek pasitraukė, kad ant negyvėlio rankos nekristų šešėlis, ir saulės spindulys nušvietė radinį – plonytę popieriaus skiautelę, kuris vos kyšojo iš po vyro nykščio. Alisa ištiesė pirštinėtą ranką ir patraukė žoles. Matyti gilus nelygus atspaudas purioje minkštoje dirvoje prie pat vyriškio rankos. Galbūt bato atspaudas.

– Man reikia fotoaparato, kol dar nieko čia nepajudinome, – pasakė Alisa, ištiesdama ranką.

Pavaduotoja padavė didelį skaitmeninį fotoaparatą, kuriuo Alisa nufotografavo radinį. Grąžinusi aparatą po numirėlio ranka pakišo pieštuką ir palengva ją kilstelėjo, kol pamatė popierių. Tuomet iš rinkinio paėmė pincetą ir labai atsargiai ištraukė popierių iš vyriškio gniaužtų.

– Tai plona suglamžyta popieriaus skiautelė, – tarė suraukdama antakius. – Visa laimė, kad nelijo.

– Amen, – pritarė Kilreivenas, nenuleisdamas akių nuo popierėlio jos rankose.

– Erelio akys, – pridūrė Alisa šyptelėjusi.

Kilreivenas atsakė šypsniu.

– Lakotų kraujas. Esu pėdsekys iš prigimties. Mano proprosenelis buvo Mažasis Didysis Ragas.

– Net neklausiu, iš kieno pusės. – Alisa garsiai atsiduso.