Diana Palmer - Paslaptingasis suvedžiotojas

– Ji išties puiki specialistė, – pripažino Kešas, o tamsios jo akys sužėrėjo. – Turi ir pravardę – Senoji Smok-Jiems-Į-Kepenis Alisa.

– Kalbėjaisi su Marku Brenonu, – nepatenkinta subambėjo ji.

– Tu išties padėjai jam išnarplioti bylą dar tuomet, kai jis buvo Teksaso reindžeris, – ramiai atsakė Kešas.

– Dabar pas juos darbuojasi naujas vyrukas, kurį perkėlė iš Hjustono, – pridūrė Alisa sunkiai atsidususi. – Tikras rimtuolis. – Ji gudriai šyptelėjo. – Visai kaip tu kadaise, kai dirbai San Antonijaus apygardos prokuroro komandoje. Profesionalus vienišius su niekam tikusiu požiūriu.

– Na, aš labai pasikeičiau. – Jis vyptelėjo. – Žmona ir vaikai visą gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.

– Kalbi rimtai? – Ji plačiai nusišypsojo. – Jei tik turėsiu laiko, labai norėčiau pamatyti tą mažą mergaitę, apie kurią čia visi kalba. Ar ji tokia pat daili kaip ir jos mama?

Jis išdidžiai linktelėjo.

– Be jokių abejonių.

Harlis subruzdo.

– Gal galėtumėte liautis kalbėję apie vaikus? – sumurmėjo jis. – Man pradeda niežėti visą kūną.

– Ar tik nebūsite alergiškas visiems mažiems dalykams? – kandžiai paklausė Alisa.

– Aš alergiškas viskam, kas susiję su santuoka, – reikšmingai kilstelėjęs antakius atšovė jis.

Alisa taip pat kilstelėjo antakius.

– Atleiskite, nejau manėte, jog pulsiu prašyti, kad mane vestumėte? – suulbėjo ji saldžiu it medus balseliu. – Nors jūs ir gana dailus, bet turiu pasakyti, kad galimam jaunikiui keliu labai aukštus reikalavimus. Be to, – bėrė žodžius neatsikvėpdama, – jei būtumėte net paskutinis vyras žemėje, jūsų tikrai nesirinkčiau.

Harlis spoksojo į ją išpūtęs akis, lyg negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. Kešas Gryras paskubomis nusisuko – jis vis skaisčiau raudo.

Atsivėrė parduotuvės durys, ir vidun žengė aukštas tamsiaplaukis rūstus vyriškis. Jis subambėjo:

– Džouns? Ką, po perkūnais, čia veiki? Jie laukia Longfelou!

Alisa metė žvilgsnį sau per petį.

– Ji pasislėpė moterų tualete ir griežtai atsisakė išeiti, tad atsiuntė mane, – atšovė ji linksmai. – O kodėl tave domina šerifo Karsono byla? Juk tu federalas .

Kilreivenas pridėjo pirštus prie lūpų ir paskubomis apsidairė, ar niekas jų nesiklauso.

– Aš – šio miestelio policijos pareigūnas, – pasakė jis griežtai.

Alisa atsiprašydama pakėlė rankas.

– Atleisk. Labai sunku prisiminti visas tas paslaptis.

Kilreivenas metė žvilgsnį į savo viršininką, tada vėl į Alisą.

– Kokias paslaptis?

– Na, pirmiausia sutinku kaubojų be arklio. – Ji mostelėjo į Harlį. – Dar tas NK Mažojoje Karmišelio upėje…

Sidabraspalvės Kilreiveno akys išsiplėtė iki neįmanomo dydžio.

– Upėje? Maniau, kad jį rado miestelyje. Niekas man to nesakė!

– Aš ką tik pasakiau, – atšovė Alisa. – Bet tai – mirtina paslaptis. Niekam neturėjau apie tai prasižioti.

– Aš – vietos valdžios atstovas. Man tikrai gali pasakyti. Kas jis?

Ramus Alisos žvilgsnis nuslydo juo, rankomis ji įsisprendė į šonus.

– Mačiau jį vos kelias minutes, o tada supratau, kad man prireiks daugiau priemonių tyrimui atlikti. Lavonas vyriškos lyties. Prie jo nebuvo jokio dokumento, mat kūnas nuogas. Net motina nepažintų jo veido.

– Dantų atspaudai… – buvo bepradedąs Kilreivenas.

– Tam reikia, kad būtų nors vienas sveikas dantis, – kuo meiliau atsakė Alisa.

Harlis staiga išbalo. Alisa metė į jį skubrų žvilgsnį.

– Jums negera? – paklausė ji viltingai. – Kartą teko dirbti su negyvėliu, kurio mergina pričiupo jį su prostitute. Nudėjusi jį, nupjovė jam… Kur susiruošėt?

Harlis nudrožė tolyn į parduotuvės gilumą.

– Matyt, į tualetą, – Gryras šyptelėjo Kilreivenui, o šis tyliai sukikeno.

– Dirba su galvijais ir toks jautrus skrandis? – netverdama džiaugsmu paklausė Alisa. – Galiu tik nuspėti, kaip jam būna smagu, kai skerdžia veršiukus.

– Nelabai mandagu, – papriekaištavo Kilreivenas. – Visi turi silpnybių, Džouns. Net ir tu.

– Neturiu jokių silpnybių, – atkirto ji.

– Kaip ir jokio asmeninio gyvenimo, – pusbalsiu burbtelėjo Gryras. – Girdėjau, tirdama žmogžudystę mėginai vadovauti kalakuto skrodimui Šiaurės Karolinoje.

– Ten buvo naminių paukščių byla, – kuo rimčiausiai pareiškė Alisa.

Abu vyrai nusijuokė.

– Turiu grįžti prie darbų, – pasakė surimtėjusi. – Ši byla labai keista. Niekas nežino, kas tas vyrukas yra ir iš kur atsirado. Kažkas labai pasistengė, kad niekas jo nepažintų. Net ir DNR tyrimas gali būti beprasmis. Jei jo praeityje nėra kriminalinių nusižengimų, nebus ir įrašų duomenų bazėje.

– Belieka tik guostis, kad tokių bylų turime vos vieną kitą, – sukuždėjo Kilreivenas.

Džouns jam nusišypsojo.

– Kada grįžti į San Antonijų? – paklausė ji. – Ištyrei Pendeltono pagrobimo bylą ir padėjai sučiupti nusikaltėlius.

– Tik surišau kelis pasimetusius siūlo galus, – kukliai numykė jis. Tuomet linktelėjo jai ir savo viršininkui. – Grįžtu budėti.

– Bredo žmona paruošė bulvių sriubos ir iškepė kukurūzų duonos pietums. Nepavėluok.

– Tik ne aš.

Alisa nenuleido akių nuo dailiojo pareigūno.

– Gražuoliukas. Tik ar ne per ilgai jis čia užsibuvo? – paklausė ji Kešo.

Šis palinko prie jos.

– Vinė Sinkler dirba pagalbos centre. Sklando kalbos, kad jis ją mergina. Todėl ir randa šimtus priežasčių čia dar pasilikti.

Alisa susijaudino.

– Vyrukas nešiojasi su savimi visą praeities naštą, nors apsimeta, kad nieko nebuvo.

– Gal jis kitaip negali.

Ji linktelėjo.

– Ta byla buvo išties bjauri. Kone sunkiausia, su kokia man teko dirbti. Vargšas vaikinas. – Ji susiraukė. – Juk žinai, kad byla nebaigta. Nusikaltėlis vis dar laisvėje. Tai turėtų varyti Kilreiveną ir jo brolį Džoną Blekhoką iš proto.

– Jųdviejų tėvas buvo FTB agentas San Antonijuje, bet po tų žmogžudysčių visiškai prasigėrė. Blekhokas vis dar dirba FTB. Toji byla galėjo būti bet kurio iš jų trijų.

– Galėjo, – pritarė Alisa. – Tikriausiai ji kaip šmėkla persekioja brolius. Kaltės jausmas neduotų jiems ramybės, bet juodu nė už ką nerizikuotų dar kartą. Neleistų, kad taip nutiktų dar kam nors. Broliai vengia moterų. Ypač Kilreivenas.

– Jis nė už ką nenorėtų to išgyventi dar kartą, – pritarė Kešas.

– Ką toji Sinklerių mergaitė jaučia Kilreivenui?

Kešas draugiškai nusišypsojo.

– Aš paskalų nenešioju.

– Neskiesk.

Vyriškis nusijuokė.

– Ji pametusi dėl jo galvą. Bet yra labai jaunutė.

– Ilgainiui amžius netenka reikšmės. – Alisos žvilgsnis nuklydo į tik jai vienai regimus tolius. – Bent jau kartais. – Ji atidarė parduotuvės duris. – Iki pasimatymo, Gryrai.

– Iki, Džouns.

Ji įėjo į vidų. Prie prekystalio stovėjo Harlis – visas išbalęs, perkreipęs veidą. Jis dėbtelėjo į ją.

Alisa gindamasi iškėlė rankas.

– Aš net nemėginau pasakoti vaizdingai, – pasakė gindamasi. – Vienas Dievas težino, kaip, turėdamas tokį jautrų skrandį, įdeginate gyvuliams įspaudus.

– Užvalgiau kažko netinkamo, – atsakė Harlis šaltai.

– Taigi, turite nedaug bičiulių…

Pardavėjas užsikosėjo, slėpdamas beprasiveržiantį juoką.

– Aš nevalgau žmonių! – šūktelėjo Harlis.

– Labai tikiuosi, – atsakė Alisa. – Turiu galvoje, kad būti kanibalu daug blogiau nei sodininku.