Jill Shalvis: Rytas po to

– O taip, mažute, gerai, – sušnabždėjo ji.

Buvo taip gerai, kad ji norėjo dar. Negalėjo atsispirti, niekada nepasižymėjo puikia savitvarda.

Juo labiau dabar, kai kalbama apie šokoladą. Izabela Mančeli dievino saldumynus. Visokius.

Ypač savo.

Todėl ir kalbėjosi su jais. Aplaižiusi šaukštelį Bela įmetė jį į kriauklę ir patenkinta lingavo galva, apžiūrinėdama padėklą su porėtais Genujos šokolado kvadratėliais, kuriuos pati pagamino. Nebuvo tikra, kad užteks, bet jautėsi gerai nusiteikusi, jog jos pyragėliai tinka pasimatymui. Į darbą išėjo paruošusi antrą partiją, Bela žinojo, kad jos viršininkė Vilou, Skaniosios pyragų ir pyragėlių palaimos savininkė, įdienojus pareikalaus daugiau savo klientams.

O dienojo gana greitai. Izabelos darbas buvo toks, kad iki aušros ji turėjo būti susiruošusi, prikepusi, ir ši diena ne išimtis. Nuo tokių minčių ją net žiovulys suėmė.

Štai ką gavai už tai, kad vakar ilgai naktinėjai…

Paskutinis vienos nakties meilės romanas.

Paskutinis dėl to, kad ji, patyrusi atsitiktinį orgazmą, niekada nesidžiaugdavo sulaukusi ryto. Išsliūkindavo iš lovos, nuo grindų susirankiodavo drabužius, pasiimdavo basutes ir nešdavosi rankoje, kad jo neprižadintų…

Ne, dar nebuvo geriau už praėjusią naktį.

Nors šįkart, pirmą kartą gyvenime, ji apie tai galvoja: reikia pripažinti, kad praėjusi naktis buvo nuostabi, ir Bela jautė, jog vis dar šypsosi iš nuostabos…

Ji pakreipė nerūdijančio plieno maišytuvą, kad galėtų pasinaudoti juo vietoj veidrodžio – pasuko galvą į dešinę, į kairę, pasižiūrėjo į save.

Aha.

Kvaila šypsenėlė savo vietoje.

Ji negalėjo nieko padaryti. Ponas Aukštasis Velniškai Seksualus Tamsiaplaukis išties vertė šypsotis. Izabela sutiko jį vietiniame vienišių pramogų centre, kuriame Vilou ją įkalbėjo kitados padainuoti jų renginiui Aštuoni pasimatymai per aštuonias dienas . Aukštasis Velniškai Seksualus Tamsiaplaukis buvo aštuntojo Belos pasimatymo vaikinas. Vienintelis, kuriam ji leido labai daug – netgi pabučiuoti.

Bučinys buvo sukrečiantis… oho. Ir privedė prie dar vieno ar daugiau oho ir prie geros dozės karštligės, o tada prie… visų tų reikalų išaušus rytui.

Jis pričiupo ją tykinančią ant pirštų galų ir sutrikusią, nes Bela nusprendė elgtis taip, kaip jai įprasta tokiomis aplinkybėmis.

Pasakė jam, kad iškeliauja į Sibirą, ir išėjo.

Be jokių įskaudintų jausmų ar saitų. Paprasčiausiai taip, kaip ji pati norėjo.

Bet kodėl jaučia šiokią tokią tuštumą ir nepasitenkinimą, ji negalėjo suprasti.

Turbūt kaltas šokoladas, kurį įsimetė į tuščią skrandį. Arba ne. Tikriausiai nutiko tai, kas neįmanoma, ir jos motinos mantra [Šventi žodžiai, kartojami meldžiantis ar medituojat. (Čia ir toliau – vert. past.)] – laikas susitupėti, Bela – buvo teisinga.

Bet šita mintis tokia erzinanti.

Bela dar nesijautė susitupėjusi . Užaugusi kaip viena iš daugelio didelėje šeimoje, ji atsiskyrė iškart, kai tik buvo galima, ir mėgo būti viena. Jai patiko nuotykiai, kuriuos patyrė tyloje, ir galimybė nekurti planų ateičiai. Tai buvo tikra palaima. Ji vis dar jautėsi taip pat, vis dar klajojo po pasaulį, stabtelėdama tai šen, tai ten, nes jai taip patiko. Niekada per ilgai neužsibūdavo vienoje vietoje.

Tik šįkart kitaip.

Šįkart ji nusileido Santa Rėjuje, Kalifornijoje, naujausioje Belos kelioninių traukinių stotelėje, ir jai patiko mažas pajūrio miestelis. Patiko vyriausiosios kepėjos darbas Skaniojoje palaimoje , kuri glaudėsi pačiame žavaus senamiesčio vidurėlyje, nuo pajūrio nutolusiame per vieną kvartalą.

Čia ji dirbo jau mėnesį ir viskas klostėsi gerai. Turėjo stogą virš galvos, kepė pyragėlius ir patyrė patį geriausią dalyką – praėjusios nakties orgazmą.

Kuris virto daugybe orgazmų…

Bela svajingai atsiduso. Tikrai apmaudu, kad teko palikti Aukštojo Velniškai Seksualaus Tamsiaplaukio lovą po tokios fantastiškos nakties: juk jis toks sąmojingas ir linksmas – du svarbiausi dalykai, kurių Bela reikalavo iš vyrų.

Be to, jis buvo susikaupęs ir ramus, atrodė kaip policininkas ar kariškis, ir Belai labai magėjo sulaužyti Aštuonių pasimatymų per aštuonias dienas taisykles ir pasiteirauti, ką jis dirba. Tik jiems buvo draudžiama gilintis į smulkmenas, tokias kaip profesija ar kiek laiko praleido dabartinėje gyvenamojoje vietoje – tai buvo galima aptarti tik per antrą pasimatymą, jei toks būtų.

Jis vienintelis sukėlė jai susidomėjimą. Greičiausiai jis vienintelis ir į lovą ją nusitempė – tiesą pasakius, galėjo tapti tuo nepagaunamu globėju, apie kurį visi kalbėjo.

Atsidususi Bela ėmė vaikštinėti tarp Skaniosios palaimos staliukų, sustatytų klientams pasėdėti, ir stumdyti kėdes, kad viskas būtų sutvarkyta ir paruošta iki atidarymo.

Stebint šešėlius languose jai pasigirdo, kad kažkas riejasi už laukujų virtuvės durų. Pasuko ton pusėn manydama, kad Vilou atėjo ankstėliau. Bet juk šiandien antradienis, o antradieniais Vilou miesto koledže lanko piešimo pamokas. Šiandien yra vyrų modelių diena. Nuogų vyrų modelių diena.

Vilou mėgstamiausia.

Todėl negali būti, kad ten Vilou, tikrai ne ji.

Gal Trevoras? Ilgakojis, saulės nubučiuotas gražuoliukas, dirbantis ne visą darbo dieną, lakstydavo tarp staliukų ir aptarnaudavo klientus.

Žingsniuodama per virtuvę Bela vogčiomis dirstelėjo pro langelį laukujėse duryse. Nieko.

Tikriausiai pasigirdo. Štai kaip atsitinka dėl miego trūkumo. Smagu žinoti. Gal kitąkart, kai turės progą patirti išties fantastišką sekso naktį, ji išrėš: Ne, apgailestauju. Aš negaliu, nes laukinių beždžionių seksas man sukelia garsų haliucinacijas.

Bela papurtė galvą ir patikrino pyragėlių partiją orkaitėje, vydama šalin karščio šuorą, kuris plūstelėjo tiesiai į veidą. Norėjo įleisti gryno oro ir atlapojo laukujes duris, bet akimirksniu akys už kažko užkliuvo. Bela ryžtingai žengė žingsnį, tada prisivertė susikūprinusi paėjėti, kad geriau įsižiūrėtų ir užkluptų…

O Viešpatie.

Kūną.

Ten buvo vaikinas su džinsais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Rankoje laikė suspaudęs laukinių gėlių puokštę.

Širdis apmirė. Bela atsitūpė ir palietė jo petį.

– Ei!

Vaikinas atrodė įtartinai ramus ir tai baugino.

– Tau viskas gerai?

Palietė jį pirštais, jai pasirodė, kad jis šiltas, bet negalėjo užčiuopti pulso. Belai užgniaužė gerklę, ji pradėjo dusti pritrūkusi oro, kai po vyriškiu išvydo kraujo klaną.

– Negerai, – sumurmėjo ji.

Siaubas kaupėsi skrandyje, nors ir nelabai tiko prie ten jau esančio šokolado.

Bela net užsimerkė – sukosi galva, ji stengėsi neišmesti biskvitinių kvadratėlių.

– Laikykis, o aš paskambinsiu devyni vienas vienas.

Bet spaudydama telefono numerį, klupčiodama atgal ir trūkčiojančiu balsu dispečerei tardama savo vardą bei adresą Bela žinojo.

Jai už nugaros susmukusiam vyriškiui pagalbos nebereikia.

Kai dispečerė patikino, kad greitoji jau pakeliui, Bela pradėjo kvėpavimo pratimus, kurių mokėsi jogos kursuose.

Nepadėjo.

Tada ėmėsi vizualizacijos, bandė įsivaizduoti save paplūdimyje, kur bangos tyliai dūžta į krantą, o švelnus vėjelis glosto odą… Galėjo rinktis iš daugybės paplūdimių, bet įsivaizdavo tą, kuris buvo kitoje gatvės pusėje, nes ilgas balto smėlio ruožas Santa Rėjuje buvo kažkuo ypatingas: sūraus vandens putos plaukė prie kiek aukštesnio kranto ir šniokšdamos grįždavo atgal. Bela sunkiai nurijo seiles ir tikino save, kad dievina apmąstymams skirtą įlankėlę, stačius takelius, smarkių bangų duburius ir visus pramintus kelius. Ten jautėsi ne tik pasislėpusi nuo viso pasaulio, bet ir galinti daryti, ką panorėjusi. Ten buvo visai kitaip nei kelionėse – ji jautėsi taip, lyg būtų sugrįžusi namo.