Jill Shalvis - Rytas po to

Tada nuėjo į pasimatymą su Bela.

Jam iki gyvo kaulo buvo įgrisusios taisyklės, bet nusiteikė iš to išspausti ką nors gera. Nusprendė: gerai praleis laiką, paskui pareis namo ir žiūrės per televizorių naktinį žaidimą.

Tačiau jį akimirksniu sužavėjo paprasta Belos šypsena, mielos akys ir nusikaltėlių neprimenantis požiūris.

Jam smarkiai pasisekė, visapusiškai.

Vis dėlto jie čia, nusikaltimo vietoje. Jis suprato, kad Bela yra stipri, tikėjosi, jog ir tai sugebės ištverti.

– Prie užpakalinių durų gulėjo keistas numirėlis, – netikėtai pasakė ji. – Aš vos nepargriuvau per jį. Įsivaizduoji? Tiesą pasakius, paklausiau jo, ar nieko nereikia.

Džeikobo nykštys vėl ėmė keliauti jos kremine oda. Jis nepajėgė liautis.

Dėl to ir negali imtis šios bylos.

– Nereikia, Bela. Daugiau nieko man nepasakok.

– Praleidau čia pusantros valandos, kol jį pastebėjau, – sušnibždėjo ji nekreipdama dėmesio, ką sako Džeikobas. – Manai, kad aš galėjau?..

– Ne, – atsakė jis žemu, tvirtu balsu.

Ji negalėjo išgelbėti vaikino. Džeikobas tuo buvo įsitikinęs. Jis apsidairė aplinkui. Du uniformuoti ir du civiliai, jis pats ir Etanas Rykesas, buvęs Džeikobo porininkas. Ką tik atvažiavo ir Ramonas Kastilas, detektyvas, policijos seržantas.

Šūdas.

Kastilas buvo tikras kalės vaikas, nes vadovavosi vien įstatymais. Džeikobas mintyse nusikeikė ir švelniai pastatė Belą ant kojų.

– Kas yra? – sumurmėjo ji, vis dar išblyškusi ir drebanti.

Prakeikimas, ji ištikta šoko. Džeikobas negalėjo suprasti, kodėl anksčiau niekas to nepastebėjo. Jai reikia dingti iš čia, bet ją dar turi apžiūrėti. Belą jau apklausė, tačiau pagal taisykles turėtų nusivežti į nuovadą, patikrinti, ar nėra parako likučių, ir dar kartą apklausti.

Paprastai tai būdavo jo darbas. Tik ne šiandien. Jis negali jos tikrinti. Buvo apsinuoginęs prieš įtariamąją, o tai tikrai ne pats geriausias dalykas.

Prie virtuvės buvo didelis maisto sandėlis ir Džeikobas nusivedė ten Belą. Uždaręs duris atrėmė į jas merginą, prilaikydamas už rankų.

Atlošusi galvą į medines duris Bela vos pastebimai šyptelėjo.

– Praėjusį kartą, kai buvome taip arti vienas kito, – sumurmėjo ji, – tu atsiklaupei ir lūpomis palietei mano…

– Bela.

Jėzau. Ji varė jį iš proto. Prisiminimai – taip pat.

Bela buvo teisi. Jis atsiklaupė priešais ją, dailias rožines nėrinių kelnaites su juostele nusmaukė iki pat kulkšnių ir ilgai ją glamonėjo.

Paskui Bela tą patį darė su juo.

– Turėsi manęs klausyti, – pasakė jis žiūrėdamas jai į akis.

– Ar tu tirsi šią bylą?

– Taip. Ne. – Džeikobas papurtė galvą. – Turėčiau tirti, bet po dviejų minučių šnektelėsiu su savo seržantu ir atsisakysiu. Negaliu jos imtis.

– Dėl praėjusios nakties? Dėl to, kad mes…

Jis prispaudė pirštą jai prie lūpų. Prieš kelias valandas buvo visiškai kitaip, tada jis gaudyte gaudė jos šnopavimą, inkštimą, kiekvieną riktelėjimą, kai ji maldavo daugiau.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.