Lynne Graham - Tiesiai į širdį

– Karolina – neįtikėtina, – tarė Selė, pro šalį neįgaliojo vežimėliu pravažiavus šviesiaplaukei moteriai. – Tikrai ja žaviuosi. Šitiek neteko ir vis dar trokšta padėti kitiems.

– Tokia jau ta Karolina, – sutiko Ebė, nes lygiai taip pat žavėjosi broliene. Prieš šešerius metus Karolina liko be kojų, bet ir toliau rūpinosi vyru, dviem vaikais, dirbo visą darbo dieną ir ieškojo lėšų Ateitims , stuburo ligomis sergančiųjų pagalbos draugijai, nelaimės valandą padėjusiai jai pačiai. Madų šou, kurį Ebė padėjo organizuoti, buvo skirtas šiai draugijai paremti.

– Girdėjau, kad ji susižeidė automobilio katastrofoje savo brolio vestuvių dieną…

– Taip, – patvirtino Ebė ir staiga išblyškusiame jos veide išryškėjo strazdanėlės. – Girtas vairuotojas.

– Lyg ir skaičiau kažką to meto laikraščiuose.

– Apie tai daug rašė. – Ebė nenorėjo prisiminti to vestuvių pokylio tamsią, lietingą spalio mėnesio dieną. Vieną akimirką ji dar turėjo dėl ko gyventi, kitą – jau ne, bet suprato, kad jai pasisekė: juk buvo beveik nesužeista. Jos brolio gyvenimas sudužo į šipulius, bet, nepaisant niūrių pranašysčių, jo santuoka atlaikė žiaurų Karolinai tekusį smūgį.

– Gražus makiažas, Sele. – Karolina privažiavo prie jų. – Ebė atrodo prakilniai.

– Tą nesunku buvo padaryti. Jos nuostabios akys ir skruostikauliai.

– Atrodai nuostabiai, – šiltai pasakė Karolina svainei.

Ebė pažvelgė į savo atspindį. Ji manė atrodanti siaubingai – jos mėlynų akių vokus dengė storas egzotiškų slyvos mėlynumo šešėlių sluoksnis, skruostikaulių linkis tviskėjo blizgučiais, bet tikriausiai tokio perkrauto makiažo reikia norint sukurti prabangos įspūdį.

– Ar Driu jau čia? – paklausė ji.

Karolinos veidas apniuko.

– Ne. Kai skambinau, dar buvo biure.

Ebė jautė, kad Karolina nusivylusi, ir pagalvojo, ką gi dabar jos brolis išdarinėja. Karolina dirbo sunkiausiai iš visų, kad šis šou įvyktų, ir ji verta to, kad vyras stebėtų jos pasiekimą. Bet šeimos įmonė Paramos sistemos neseniai persikėlė į prabangesnes patalpas Naitsbridže, buvo pasamdyta daugiau darbuotojų, todėl smarkiai padidėjo išlaidos. Tad visiems teko dirbti ilgiau ir aptarnauti daugiau klientų. Ebė dievino šį verslą ir įvairiapusišką savo darbą. Klientai samdė juos pasirūpinti viskuo, kuo patys rūpintis neturėjo laiko – pavedžioti šunį, paimti drabužius iš valyklos, suplanuoti atostogas, nupirkti dovanas, surasti namų darbininkus ir meistrus…

Toli gražu ne toks gyvenimas, kokio jai linkėjo snobiškas seksistinių pažiūrų tėvas. Jis neleido jai nei mokytis universitete, nei įgyti profesijos. Ebė skausmingai suprato, kad, palyginti su broliu, tėvo akyse ji nieko nereiškė. Vyriškis dažnai žiūrėjo į vienintelę savo dukrą lyg į nepatogumų ir nusivylimų šaltinį. Tik tą dieną, kai Ebė ištekėjo už Džefrio, tėvas į ją pažvelgė pritariamai, lyg vedybos su sėkmės lydimu vyru būtų didžiausias jos pasiekimas.

– Tu panaši į karalienę iš pasakos apie Snieguolę, – sukuždėjo dukterėčia Alisa, neatitraukdama didelių susižavėjimo kupinų akių nuo tetos veido.

– Pikčiurną, kuri manėsi esanti gražuolė, ir sudaužė veidrodį, su kuriuo nuolat kalbėdavosi? – sudejavo Ebė.

– Gal ir pikčiurna, bet ji buvo tikrai graži, – sušveplavo Alisa.

– Saugok veidą, – įspėjo Selė, kai Ebė pasilenkė meiliai apkabinti šešiametės. Kitoje kambario pusėje Bendžaminas, Alisos brolis dvynys, įsigilinęs skaitė knygą. Ebė jautėsi labai artima brolio vaikams. Po avarijos ji persikėlė pas juos, kad padėtų, kol Karolinai buvo taikoma intensyvi fizioterapijos programa. Ji greitai suprato, kad patenkinti vaikų poreikius ir apraminti savo neblėstantį skausmą galima kiek įmanoma daugiau dirbant.

Ebė jautėsi nervinga ir įsitempusi lyg pertempta styga. Selė nuėmė jos peleriną ir Ebė pasiruošė žengti iš už užuolaidų, skiriančių podiumą nuo drabužinės.

– Nesuprantu, kodėl sutikau tai daryti, – sumurmėjo ji.

– Juk geram tikslui, – Karolina linksmai patapšnojo jai alkūnę. – Ir žvaigždės šįvakar mums palankios. Spėk, kas čia yra?

– Viena iš tavo pakviestų garsiausių garsenybių? – spėjo Ebė.

– Nikolajus Danilovičius Arlovas.

– Kas?

– Dėl Dievo meilės, Ebe. Turėtum žinoti, kas jis toks! Vienintelis milijardierius Rusijoje…

– Tas, kurio nevaržomas seksualinis gyvenimas nuolatos mirga laikraščių antraštėse? – Karolina pritariamai linktelėjo ir Ebė susiraukė. – Ne ką daugiau išsivystęs už beždžionę. Tiesiog vaikščiojanti pornografija.

– Vis dėlto jo auka labai praverstų. Nebūk tokia griežta, Ebe, – pabarė ją brolienė. – Turtingi vienišiai visuomet turi daug merginų…

– Jis visada renkasi kekšes, už solidžią sumą trokštančias atskleisti jų miegamojo paslaptis žiniasklaidai. Tai puikiai jį apibūdina…

– Kad vargšą vyruką medžioja godžiausios ir neskrupulingiausios miesto barakudos?

– Ar kalbate apie Nikolajų Arlovą? – įsiterpė Selė. – Nuo tos akimirkos, kai atvyko, jis ištisai kalba mobiliuoju telefonu. Jis nuostabus. Jei turėčiau šansą su juo permiegoti, tikrai taip padaryčiau!

Karolina sukikeno.

– Tu rimtai?

– Didžiuočiausi galėdama paskelbti pasauliui, kad jis pažvelgė į mane, – nenusileido kosmetologė. – O kiek teko skaityti apie jo dosnumą, tai tikrai verta pabuvoti jo hareme.

– Tokie vyrai kaip jis – tik vartotojai, – su panieka burbtelėjo Ebė.

– Ką tu išmanai apie tokius vyrus? – ramiai paklausė brolienė. – Kada paskutinįkart buvai pasimatyme?

– Pati žinai, – priminė jai Ebė.

– Su tuo vyruku, kuris visą vakarą kalbėjo apie buvusią žmoną ir prisiekinėjo, kad ją tebemyli? – sudejavo Karolina.

– Kai jis man tą pasakojo, jo akyse mačiau ašaras, – nukirto Ebė ir pažvelgė į žiūrovų salę. – Kur sėdi tas milijardierius?

– Nepražiopsosi. Dešinėje, pačiame gale, su didžiule palyda – trys gražuolės tenkina kiekvieną jo poreikį, o už jo stūkso du asmens sargybiniai, – guviai paaiškino Selė.

– Lauke jo jau tyko paparacai. Jau vien tai, kad Nikolajus Arlovas yra šiame pastate – didžiulė sėkmė, – patenkinta pareiškė Karolina. – Jo dėka Ateitys išgarsės be jokios reklamos.

– Bent jau tiek iš jo naudos, ir ne tik bulvariniams laikraščiams, – pasakė Ebė, o tuo metu avangardinės madų kolekcijos dizaineris žengė ant podiumo, nutilo muzika ir pasigirdo įžanginė kalba. Ji dirstelėjo į salę, bet bergždžiai – jos regėjimas nebuvo itin geras. Tematė tik didžiulį tamsų vyrą, šalia kurio lyg dėmesingos padavėjos stypsojo dvi jaunos moterys. Pirmoji manekenė, lydima garsių plojimų, pražingsniavo podiumu. Išblyškusi iš nerimo dėl artėjančios debiuto valandos, Ebė atsistojo į manekenių eilę.

Nikolajaus lovoje pabuvojo daugybė manekenių, bet tai nereiškė, kad jis bent kiek domisi mada. Verslo skambučiai kiek padėjo gelbėtis nuo nuobodulio, laukiant šou pradžios. Bet po pusvalandžio pasirodžiusi ilgakojė raudonplaukė buvo tokia nepaprastai graži, kad Nikolajus net pamiršo, apie ką kalbėjosi. Jis pats nesuprato, kokia jos žavesio paslaptis, bet užteko pažvelgti į ją ir jis ėmė jos geisti taip stipriai bei neatidėliotinai, kaip nieko negeidė jau ne vienus metus. Hipnotizuojančiose dulsvose jos akyse atsispindėjo violetinio atspalvio mėlynas ametisto pakabutis, kuriuo kažkas sumaniai papuošė jos kaklą. Jos figūra – neįprasta ir stulbinama. Visa tokia moteriška – nuo nuostabių ticianiškų garbanų iki siūbuojančių didelių krūtų ir plačių klubų. Tviskanti tamsiai mėlyna vakarinė suknelė pabrėžė dailias jos kūno linijas ir sukūrė teatrališką ketvirtojo dešimtmečio kino žvaigždės įvaizdį.