Lisa Renee Jones - Viliok mane

Pabeldė į duris ir įėjo moteris.

– Ponios Mor vadybininkas atsiuntė parodomąjį įrašą.

– O, puiku, – sušuko Elė. – Prašau paleisti jį mums. – Moteris nuėjo prie stalo galo, kur buvo televizorius ir elektroninė įranga. Elė pažvelgė į Ketę.

– Juk neprieštarauji, tiesa? Aš žinau, kaip tu dirbi, o kiti ne.

– Suprantama, – užtikrino Ketė. – Taip ir turi būti.

Šviesos užgeso, ir ėmė rodyti parodomąjį įrašą, bet Džeisonas jo nežiūrėjo. Žiūrėjo į ją. Ketė jautė žvilgsnį, aistringą ir niūrų, nepakeliamai aistringą ir niūrų. Laikėsi iš visų jėgų, kad tik nepasisuktų, nelieptų liautis, neištiestų rankos ir jo nepaliestų. Kaip visada jautė šiam vyrui prieštaringus jausmus.

Po septynių minučių įrašas baigėsi, nors atrodė, kad praėjo valanda, ir šviesos įsižiebė.

– Nerealu, – pareiškė Darla, keletas susirinkusiųjų pasakė kažką panašaus. – Žinojau, kad dirbai su įžymybėmis, bet nemaniau, kad su tokia daugybe.

– Pasisekė, kad turėjau tiek progų, – tarė Ketė.

– Ir tokių didelių egoistų, – pasakė Darla. – Kaip pavykdavo ko nors išmokyti įžymias populiariosios muzikos žvaigždes, kurios mano išmanančios viską?

– Sekėsi, kad dirbau su žvaigždėmis, kurios norėjo tokios likti ir būti vertos triukšmingai reklamuoti, – atsakė Ketė.

– Tikrai pasisekė, – pritarė Elė. – O aš tokios sėkmės nepatyriau.

– Turėjau rūpesčių dėl to, kad šokėjai rodė savo galią, nes piktinosi, kad naujajai choreografei teko jų norimas darbas, – pridūrė Ketė.

– Ir kaip susitvarkei? – paklausė Darla.

Elė prunkštelėjo.

– Šok geriau už juos, ir užsičiaups.

Ketė nenoromis sutiko.

– Buvau priversta atsidurti tokioje padėtyje, bet man nepatiko. Pasiūlau jiems padėti ir pamaloninu jų savimeilę.

Darla ilgai į ją žiūrėjo.

– Matei daug pasaulio. Ar būsi laiminga čia pasilikusi? Mums tikrai reikia, kad kas nors ištvertų čia bent metus. O jei ir keliausime, tai tik po Valstijas.

– Las Vegase mano namai, – paaiškino Ketė. – Čia užaugau. Čia gyvena mano tėvai. Iš tikrųjų ketinu čia apsigyventi. Noriu čia įsikurti ir kasnakt miegoti savo lovoje.

– Jau sakiau tau, kad pats laikas, – tarė Elė ir pridūrė: – Neįsivaizduoju, kaip galėjai dalyvauti vienas po kito rengiamuose koncertiniuose turuose. Man kartą teko, ir vos nenumiriau.

– Gali tai daryti tam tikru gyvenimo laikotarpiu, – pasakojo Ketė. – Buvau jauna, savarankiška ir keliavau po pasaulį. Dabar aš namie.

– Tai viskas baigta? – paklausė Džeisonas, ir Ketė buvo priversta į jį pažvelgti. – Daugiau nebekeliausi?

– Daugiau ne, – ji netyčia padarė užuominą į tai, kas tarp jų įvyko, į daug laiko ir pastangų reikalaujantį darbą, dėl kurio jie gyveno kas sau, o galop ir išsiskyrė. Ketė pyko ant savęs už tą klaidą, pastebėjusi, kad jo žvilgsnis tapo atidus ir supratingas. Džeisonas tikrai nežinojo, kad ji šiandien ateis, bet abu suprato, kad praeitis niekada nemiršta. Jai tereikėjo tik iškęsti šį pokalbį, sprukti iš čia ir palikti Džeisoną bemanantį, kaip visiems kartodavo, kad jis pasirinko ne tą moterį.

– Kete. – Darla sugrąžino ją į dabartį. Darla uždavė pirmus klausimus, ir, rodos, ją klausinėjo visi, išskyrus Džeisoną. Darla, buvusi aktorių atrankos vadovė, buvo griežta ir smulkmeniška, bet Ketei ji labai patiko, ir jiedvi bematant susidraugavo.

Po gerų keturiasdešimt penkių minučių Darla atsilošė kėdėje ir tarė:

– Balsuosiu už tave. Tu šauni.

– Nors kartą sutariame, – pasakė Lana. – Esu tuo tikra. Aišku, mums reikia apie tai pakalbėti, tačiau ketinu stoti pritariančiųjų pusėn. – Aplink stalą nuvilnijo pritarimo murmesys.

– Ačiū, ponios. – Ketė jautė, kaip iš apgailestavimo susitraukia skrandis. Jai patiko šie žmonės. Galėtų džiaugtis gavusi šį darbą.

Kaip visada jaunatviška Elė suplojo rankomis.

– Dabar tereikia mūsų režisieriaus pritarimo.

– O kas režisierius? – paklausė Ketė daugiau iš smalsumo. Šio darbo ji nedirbs.

– Aš, – tyliai tarė Džeisonas, ir Ketė pažvelgė į jį apstulbusi. – Žinau, ką Ketė sugeba. Ji bus kaip tik.

Išgirdusi šią Džeisono dviprasmybę ir suvokusi, kad jis siūlo dirbti kartu, Ketė giliai atsiduso. Ji pasuko galvą, kad kiti nematytų, su klausimu „Ką sau galvoji?“ akyse, o tada pamanė, kad bus kažką praleidusi.

– Kaip gali režisuoti šį renginį ir dalyvauti laidoje „Amerikos šaunuoliai“? Juk turi daryti atranką ir filmuotis Los Andžele.

– Šiais metais visą sezoną filmuosimės čia, viešbutyje. – Džeisonas atsilošė krėsle. Kitais žodžiais tariant, jis bus čia, su ja daug daugiau laiko nei išvykęs. Ne. Ne su ja. Ketė nėra su juo. Ir nebus. Džeisonas patempė lūpas. – Kiek nuo manęs priklauso – gavai šį darbą. Tuojau pat susisieksime su tavo vadybininku ir pateiksime pasiūlymą.

Ketė tarsi prarado kalbos dovaną. Juodu su Džeisonu abu Las Vegase, abu kuria tą pačią laidą. Ji atitraukė nuo Džeisono žvilgsnį ir pakilo.

– Dėkoju už skirtą laiką ir supratimą. Išties malonu susipažinti. Darla… – Ji ištiesė Darlai ranką, ši atsistojo ir paspaudė, – gal papietaukime kada nors greitu laiku.

Darla pervėrė ją žvilgsniu.

– Mes nedirbsime kartu, tiesa?

– Tikiuosi, kad teks kartu dirbti, – tarė Ketė.

– Bet ne dabar, – spyrėsi Darla.

– Yra ginčytinų dalykų, man reikia pasitarti su vadybininku, – be užuolankų išdėstė Ketė, o į vis dar tebesėdintį Džeisoną nė nedirstelėjo. Ji apėjo aplink kėdę, pamojavo atsisveikindama ir nuskubėjo prie durų.

Uždariusi paskui save duris, pasileido bėgti koridoriumi, širdis vos neiššoko iš baimės, ji duso. Kai pribėgo prie bilietų kasų, Džeisonas švelniai sučiupo ją už rankos. Staiga Ketė atsidūrė koridorėlyje už kasų, nugara atsirėmusi į sieną, o vyras įsirėžė ranka į sieną jai virš galvos. Ji užuodė to nelemto odekolono kvapą, juto kūno karštį, ir tai siutino.

– Ar žinojai, kad ateisiu? – paklausė Ketė.

– Taip.

– Ir manęs neperspėjai?

– Ar būtum atėjusi?

– Ar norėjai, kad ateičiau?

– Taip.

– Taip? Tik tiek tegali pasakyti? Vien tik „taip“?

– Juk nesunku suprasti. Nereikia ilgai aiškinti. Taip. Taip, norėjau, kad ateitum.

– Žinai, kad negalime dirbti drauge.

– Juk puikiai kartu darbuojamės. Niekas geriau nepažadina mano kūrybinės vaizduotės.

– Ne, – nukirto Ketė. – Ne. Nieko nebus. – Ji atsitraukė nuo sienos.

– Na jau, Kit Ket, – jis širdingai tarė. Ranka suspaudė Ketei petį, karštis nutvilkė ją ligi pat kojų pirštų galiukų. – Mudviem gerai sekasi. Juk žinai. Mudu kaip reikiant išjudinsime šią laidą.

– Nevadink manęs taip, – Ketė turėjo galvoje seną pravardę, kuria kreipėsi tik Džeisonas. – O „mudviem sekasi“ nė nereiškia, kad vienas kitam tinkame.

– Laidai tavęs trūksta. Man tavęs trūksta.

„Man tavęs trūksta.“ Nuo šių žodžių Ketė sudrebėjo ir suprato, kad kilo sunkumų. Sunkumų, nes ji norėjo, kad šie žodžiai būtų pasakyti turint galvoje ne vien laidą.

– Ne. – Ji apėjo aplink Džeisoną. – Daugiau su tavimi nebedirbsiu. – Tada žengė tolyn, o Džeisonas nesustabdė. Kaip ir prieš dvejus metus. Elgėsi kaip įpratęs.

Tą akimirką, kai pasakė, kad jos trūksta, Džeisonas žinojo, jog sukels sumaištį, ir kaip visada ji bėgs kuo toliau. Bet šiuokart bus kitaip. Anksčiau jis nesustabdė Ketės ir dėl to ligi šiol gailisi.