Lisa Renee Jones - Viliok mane

– Viską papasakosiu vėliau. Dabar reikia, kad kas nors mane pakeistų tiesioginėse laidose ir per turą. Pamačiau tavo pavardę kandidatų sąraše ir nusprendžiau, kad tai būsi tu, bet kai paskambinau, įsijungė skambučių atsiliepimo paslauga.

– Nebuvau šalyje keletą mėnesių.

– Taip man ir buvo pasakyta, bet pasiryžau tave susirasti. Susisiekiau su tavo vadybininku. Matyt, taip lemta, širdele, nes grįžai šiandien, o kaip tik šiandien turime baigti pokalbius su kandidatais. Turime laimėti – gražumu ar piktumu. Gali pasiekti tikslą gražumu, ir nebereikės jokių piktumų. Esu tuo tikra.

Durys už jų atsidarė, ir pasirodė maždaug šešiasdešimties metų moteris tamsia kaštonine spalva dažytais plaukais. Elė atsisuko į ją.

– Dona. Ačiū, kad atėjai. Kaip sekėsi?

– Puikiai. Sutikau dirbti. Džiaugiuosi.

– Nuostabu. Džiugu ir man. – Elė apkabino Doną, kai toji pasišalino, sušnabždėjo Ketei: – Iš pažiūros nė nepasakytum, bet ši moteris yra populiariausia kostiumų dizainerė mieste. Noriu pasakyti, seksualiausių kostiumų dizainerė. O mus transliuos ne pačiu geriausiu laiku, ne taip kaip laidą „Amerikos šaunuoliai“. Turime sukurti šiek tiek nepadorią laidą, kad tiktų Las Vegasui.

Ketė nusijuokė, bet ne itin nuoširdžiai, ir tai pajuto. Ji tegalėjo galvoti tik apie aną televizijos laidą ir kaip tai siejasi su praeitimi.

– Šiame versle išmokau nespręsti iš pirmo žvilgsnio. Labiau norėčiau pamatyti Donos kostiumus.

Elė mostelėjo durų pusėn.

– Eime, su visais susipažinsime. Aš jaudinuosi. Turi pavykti.

Jo čia nebus, nusprendė Ketė. Jis čia nedalyvauja. Išgirdęs minint jos vardą būtų atsisakęs. Viskas bus kaip reikia. Jai pasiseks. Juodu nepasimatys.

– Ir man taip atrodo, – ryžtingai tarė Ketė. Darėsi įdomu. Proga palanki.

Elė nuskubėjo į kambarį.

– Turiu staigmeną. Paskambinau telefonu, ir man pasisekė. Puiki choreografė, apie kurią čia pasakojau. Štai ji.

Ketė pajuto, kaip rausta skruostai ir suka skrandį. Elė iš jos daug tikisi. Ji atsikvėpė, kad nusiramintų, ir įžengė paskui draugę į kambarį. Prie posėdžių stalo sėdėjo šeši žmonės, bet ji matė tik vienintelį – tą, kuris įsitaisęs stalo gale. Matė tik jį. Džeisoną Olraitą, rusvus susitaršiusius plaukus, kampuotą smakrą su trumpa barzdele, paslaptingas žalias akis, kurių žvilgsnis tapo gilus jiems dirstelėjus vienas į kitą. Tos akys persmelkė ją visą ir kaip visada žadino nuostabų, tačiau skausmingą jaudulį. Dėl tų ilgesingų gundančių akių prieš dvejus metus prieš pat palikdama šalį sugulė su juo į lovą. Ir tos pačios akys prieš dešimtį metų, kai jie stovėjo priešais altorių vestuvių dieną, pavergė jos širdį ir sielą.

Nieko iš to nebus. Ji turi dabar išeiti.

Džeisonas primerkė akis ir, kaip visada ją perpratęs, vos papurtęs galvą parodė, kad nepabėgtų. Ar jis žinojo, kad ji ateis? Aišku, kad nežinojo.

– Tai Ketė Mor, – pristatė Elė, palietė Ketei dilbį ir pareiškė: – Ketė geriausia choreografė šiame versle. – Ji kumštelėjo Ketei alkūne. – Žinoma, po manęs.

Ketė nusijuokė.

– Be abejo.

Elė šyptelėjo ir tęsė toliau:

– Ji ką tik grįžo iš pasaulinio turo su populiariosios muzikos žvaigžde Markusu Naitu, ir mums išties pasisekė. – Ji žvilgtelėjo į Ketę ir paaiškino. – Ketiname atgaivinti laidą „Amerikos šaunuoliai“ miuziklo formatu, ir geriausiai tai gali padaryti tie, kurie dalyvauja televizijos laidose, kurie supranta, ką visa tai reiškia. Taigi, mes turėsime įtakos kūrybiniam procesui, nors dauguma iš mūsų nedalyvaus niekur kitur. Paprasčiausiai negalime blaškytis tarp Las Vegaso spektaklio ir televizijos laidos.

Ketė delikačiai atsiduso. Gal Džeisonas neketina dirbti ilgą laiką. Gal dėl to nenorėjo, kad ji išeitų. Galbūt.

Greitai žengdama aplink stalą, Elė pristatė susirinkusiuosius. Ketė pasisveikino su dviem moterimis ir vyru, tada Elė tarė:

– Pristatau Laną Teilor ir Darlą Nelson, laidos teisėjas, kaip pati supratai. Mes pasikliaujame jomis, taigi jų padedami galėsime dirbti tokiu įtemptu grafiku.

– Ginčijamės dėl vaidmenų paskirstymo, – prabilo Lana, daili brunetė, pagarsėjusi primadonos požiūriu į laidą. – Nors čia nieko naujo, jei žiūri tą laidą.

Ketė laidos nežiūrėjo. Nė karto. Bet juk negalėjo pasakyti: „Atleiskite. Nežiūriu, nes mano buvęs vyras, kurio nesiliauju mylėjusi ir kuris tiek daug kartų sudaužė man širdį, yra tarp žvaigždžių.“ – Žinoma, ne, – įsiterpė Darla ir užsikišo ilgą šviesių plaukų garbaną už ausies. – Nieko naujo, kad mudvi su Lana nesutariame. – Ji nusišypsojo Ketei. – Priprasi, kad pešamės. Net aš pripratau. Malonu susipažinti, Kete. Džiugu pažinti tą, kuri be galo patinka Elei.

– Ak, prašau, – tarė Lana. – Gana jau tų liaupsių.

Darla nusijuokė ir apkabino Laną.

– Nė nepasakytum, kad jai patinku.

– Nepatinki, – griežtai nukirto Lana ir atsiduso. – Ak, gerai jau, patinki, bet tai didelė paslaptis, Kete. Žiūrovai mėgsta mūsų rietenas.

Paminėjus paslaptį, Ketės galvoje atgimė prisiminimai, ji atsargiai žvilgtelėjo Džeisonui į akis, tą sąsają pajuto abu, ir virpuliai perbėgo jai per nugarą. Jie taip pat turi paslaptį. Iš praeities, kurios juodu nė neslėpė, bet tai buvo taip seniai, prieš jiems pradedant dirbti šioje srityje.

– Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus, – pranešė Elė. – Pristatau Džeisoną Olraitą. Jis yra…

– Sveika, Kete.

– Džeisonai, – tyliai tarė ji.

– Gražiai atrodai. Ilgesni plaukai.

– O tu seniai nesiskutęs.

Džeisonas pasitrynė delnu sprandą ir negarsiai nusijuokė – nuoširdžiai ir gundančiai, net kibirkštys perbėgo per nervų galūnėles. Jai patiko šio vyro juokas.

– Regis, taip, – sutiko jis ir, apžvelgęs patalpą, pranešė: – Taip. Mudu pažįstami. – Kurgi ne, ir kai kam ne paslaptis, kokia tai pažintis, bet, kita vertus, tada jie buvo nežinomi, tik pradėję karjerą, kiekvienas atskirai. Džeisonas patapšnojo į stalą greta.

– Sėskis, Kete.

Greta jo. Ketė norėjo būti šalia. Kilo pavojus. Bus taip arti, kad beveik liesis prie Džeisono – pernelyg arti. Liestis negerai ir kartu ak, kaip gera. Džeisono rankose ji ne tik buvo minkšta kaip vaškas, bet ir kiekvieną akimirką tuo mėgavosi, tai pasitvirtino daugelį kartų.

Džeisonas pakilo, atitraukė jai kėdę, ir Ketė žengė prie jo. Kaip reikėjo pagal formalumus. Jis ne tik tebebuvo aukštas, lieknas ir raumeningas, jo juodi džinsai, „Harley-Davidson“ marškinėliai ir baikerio stiliaus aulinukai mieste tapo nuodėmingumo simboliu. Ir Ketė galėjo lažintis iš bet ko, kad kažkur netoliese buvo odinis švarkas, nors Las Vegase liepos mėnesį beprotiškai karšta.

– O, vargeli, – bambėjo Lana. – Šis vyras nepalaiko man kėdės, nors metų metus daugelį mėnesių sėdžiu šalia jo prie teisėjų stalo. Kete, būk gera, pasakyk. Iš kur judu pažįstami?

Džeisonas žvilgtelėjo į Laną.

– Jei palaikyčiau tau kėdę, užverstum ją man ant kojos. Išmokau laikytis atstu.

Darla linktelėjo pritardama.

– Šaunuolis.

Ketė nuleido nuo Džeisono akis, atsisėdo ir pabandė susitvardyti prieš pažvelgdama į susirinkusiuosius, bet nepasisekė. Jis buvo šalia, taip arti, kad nosį kuteno pažįstamas aitrus vyriškas kvapas. Džeisonas tebenaudojo tą patį odekoloną, ir Ketė prisiminė, kaip priglaudusi prie jo krūtinės nosį uodė šį nuostabų aromatą.

Džeisonas padėjo jai prisitraukti kėdę ir brūkštelėjo pirštais per pečius, ją užplūdo pojūčių banga, kaito oda.