Lisa Renee Jones - Liesk mane

Jis dirstelėjo į romano viršelį ir perskaitė pavadinimą.

– Liza Reni Džouns „Pavojinga aistra“?

Darla pakišo krepšį po sėdyne ir užsisegė saugos diržą.

– Romanas apie karštą kariškį didvyrį, kuris išgelbės pasaulį ir savo moterį, – paaiškinusi atsiėmė saldainius ir knygą, – skaitau dėl knygų klubo, kurį rodome per mano šou. Nepatinka romantika?

– Visai ne, – nusijuokė jis, – gal reikėtų nusiųsti porą tokių knygų mano seseriai. Ji visada įsimyli nevykėlius, o paskui nustemba, kai jie palieka ją sugniuždytą. Jau verčiau susirastų herojų knygoje, nei mėgintų juo paversti ką nors iš tikro gyvenimo.

– Man ir tavo seseriai vertėtų pasikalbėti, – burbtelėjo ji. Bleikas jau būtų paklausęs apie jos mestą užuominą, bet ji pridūrė. – Ir su gražia gaida noriu priminti, kad nepanaudotum nei vieno mano žodžio savo šou. Jei pasijuoksi iš mano baimės, prisiekiu…

– Jokiu būdu, – pažvelgė jai į akis patikindamas, kad kalba nuoširdžiai. – Niekada taip nepasielgčiau.

– Štai ir kokteiliai, – pranešė pasirodžiusi stiuardesė. – Gerkite greitai, netrukus turėtume pajudėti.

Bleikas paėmė gėrimus ir vieną padavė Darlai. Kai ji siektelėjo taurės, jų pirštai susilietė, ir tas jausmas jam buvo puikiai pažįstamas. Ji taip pat tai pajuto, pajuto tą pačią trauką, kuri įsiplieskė ant raudonojo kilimo. Trauką, kurią pats ruošėsi kurstyti, jei ne tragedija per jo šou kitą rytą. Tada troško šios moters ir bėgant laikui niekas nepasikeitė. Taip troško, kad sukietėjo vien galvodamas apie progą ją paliesti, apkabinti kaip tada, kai ji vos neparkrito. Ruošėsi dar ne kartą ją apkabinti, tik be žiūrovų. Ši moteris buvo kažkuo ypatinga, norėjosi ją pažinti, o to nebuvo jau labai seniai.

Bleikas kilstelėjo taurę:

– Už naują pradžią.

Sekundėlę jį stebėjusi Darla dzingtelėjo savo taure į jo.

– Už naują pradžią, – ir staiga įsijungė lėktuvo varikliai.

– O, Dieve, – aiktelėjo Darla. Jos aistringas žvilgsnis prisipildė panikos.

– Pažadu, – tarė rimtai svarstydamas, ar pabučiavęs ją dabar tam, kad nusiramintų, užsidirbtų antausį. – Viskas bus gerai. Jei nuo to pasijusi geriau, mano tėvas buvęs pilotas, taigi esu skridęs daugybę kartų. – Ir žvilgtelėjo į jos gėrimą, bet prieš tai negalėjo nepastebėti (ir jau ne pirmą kartą) mažyčio, seksualaus apgamėlio virš jos lūpos. Ak, kaip jis jam patiko. – Dabar pats laikas išgerti savo „Mimozas“.

Darla užsivertė taurę.

– Ar galima dar vieną?

Bleikas padavė saviškę.

– Lyg minėjai, kad nekaip reaguoji į alkoholį.

Darla susivertė ir jo kokteilį.

– Tikrai. Man reikėtų ko nors suvalgyti, – išbėrė greitakalbe ir atplėšė saldainių pakelį.

– Šokoladas ne maistas.

– Šokoladas yra pats tikriausias maistas, – nusijuokė ji, – vaje, jau apsvaigau.

Darla atsilošė savo sėdynėje ir žvilgtelėjo jo pusėn.

– Ar sakiau, kad tau vertėtų susirasti kitą vietą? – prie jų priėjusi stiuardesė paėmė taures, o kita pradėjo aiškinti įprastas saugumo taisykles.

– Tikrai taip, – patikino jis, – ir aš atsisakiau.

Lėktuvas pajudėjo. Darla tuoj pat atsisėdo tiesi kaip styga ir pažvelgė pro langą.

– O, ne, – pasakė jis trindamas jai nugarą, – nežiūrėk. Čia blogiausia, ką dabar gali padaryti.

– Privalau viską stebėti, – tarė ir atsisukusi metė piktą žvilgsnį, – ir iš kur žinai, kad blogiausia?

– Nes mano mama bijojo skristi, – pamėgino atitraukti jos dėmesį, – o ji pati tikriausia kontrolės maniakė. Dedu galvą, kad kasdien patikrini savo kreditinės kortelės sąskaitą. – Ir nuleido langinę.

– Bet juk visi taip daro.

– Aš ne.

– Tai blogai, – metė dar vieną piktą žvilgsnį, – ir pakelk langinę.

– Jei nežiūrėsi pro langą, tau kils mažiau klausimų ir nereikės dvejoti, ar viskas gerai.

– Juk jau sakiau, privalau matyti, kas vyksta lauke.

– Tą patį sakydavo ir mano mama, kol kartą nepabandė nuleisti langinės. Padėjo. Nevirto nervų kamuoliu ir atsipalaidavo. Dabar ji rašo apie keliones.

– Aš ne tavo mama.

– Ne, – ramiai tarstelėjo jis ir patraukęs ranką nuo lango švelniai uždėjo ją jai ant kojos. – Tikrai ne mano mama. Ir, patikėk manimi, puikiai žinau.

Oras išretėjo nuo seksualinės įtampos tarp jųdviejų. Tai buvo puikiausias dėmesio nukreipimas, koks gali būti. Bet tuomet apačioje sugaudė lėktuvo važiuoklė.

– O, Dieve, – sušnabždėjo ji, – ar pakilome?

Bleikas pakėlė juos skiriantį porankį.

– Taip, – atsakė atsisukdamas į ją visu kūnu, – matai, kaip greitai viskas vyksta, kai neseki kiekvieno krustelėjimo? Gal nori saldainio?

– Noriu pažiūrėti…

Bleikas paglostė jai ranką, neleisdamas nusisukti.

– Žiūrėk į mane.

Susitikus žvilgsniams tarp jų akimirksniu įsiplieskė trauka. Bleikas net neprisiminė, kada paskutinį kartą moteris vien žvilgsniu taip įkaitino jo kraują. Tačiau Darlai pavyko be didelių pastangų.

– Jei ruošiesi laikytis dvidešimties atrankų miestų tvarkaraščio, teks rasti geresnę skrydžio baimės įveikimo strategiją nei „Mimozos“ ir šokoladas.

– Trisdešimties, – pataisė ji.

– Trisdešimties, – pakartojo jis. – O čia labai daug miestų. Bus sunku atlaikyti, jei būsi tokia įsitempusi. Pasitikėk manimi. Nežiūrėk pro langą ir nukreipk dėmesį į kitus dalykus. Pavyzdžiui į mane.

– Nukreipti dėmesį į tave prasta mintis.

– Ir kodėl gi?

– Nes esu išgėrusi ir galiu pamiršti, kaip tavęs nekenčiu.

– Arba priešingai, – atrėmė jis, – gali prisiminti, kad aš tau labai patinku .

Kaip tik dėl to ir jaudinosi. Kad jis jai patinka. Kad pamirš, kodėl neturėtų patikti. Kad pamirš, jog jis tik dar vienas valdžios ištroškęs vyras, kuris ją traukia, bet vėliau sudaužys širdį. Bleikas tai įrodė tada, kai pasinaudojo ja, siekdamas didesnių reitingų. Jis jai netiko netgi dar labiau nei visi tie nevykėliai iki jo, nes galėjo paveikti karjerą. Kartą jau pasidavė gundymo galiai, bet išgyveno. Antrą kartą gali ir nepasisekti. Taigi, kodėl, kodėl, kodėl visa tai žinodama stebeilijo į jo lūpas, trokšdama, kad jis pabučiuotų ir atitrauktų jos dėmesį nuo lango? Nejaugi jai visai nerūpi, kad jiedu viešoje vietoje?

– Galbūt net nuspręsi, kad nori mane pabučiuoti, – tarė lyg perskaitęs jos mintis. Bleikas palinko į priekį, atsidūrė taip arti, kad šnerves pakuteno aštrus vyriškas aromatas.

Ji visai ne „galbūt“ norėjo šį vyrą pabučiuoti. Vos galėjo susilaikyti neprisispaudusi prie jo lūpų, o čia buvo puikus įrodymas, kad „Mimozomis“ neįveiks nei skrydžio baimės, nei Bleiko Nelsono.

– Nežiūrėsiu nei į tave, nei pro langą, – mestelėjo ir pasimuisčiusi savo sėdynėje nuleido stalelį, pasidėjo ant jo saldainius ir čiupo knygą. – Verčiau skaitysiu. – Ir atsivertusi meilės romaną pradėjo skaityti nuo ten, kur buvo baigusi.

Ji parvertė vyrą ant nugaros, atsisėdo raitomis ir pabučiavo. Pabučiavęs Laurą Deimianas išlaisvino nevaldomą jėgą. Vieną minutę jie bučiavosi, o kitą lietė, laižė ir ragavo vienas kitą. Jos nuogas užpakaliukas trynėsi į jo vyriškumą ir varė jį iš proto. Deimianas niekaip negalėjo pasisotinti. Negalėjo liautis jos bučiavęs, glamonėjęs, negalėjo atsispirti jos krūtims savo delnuose ir tylioms dejonėms, kurios sklido iš jos lūpų. Jie tirpo vienas kito glėbyje, žaidė liežuviais tol, kol viskas tapo nevaldoma, desperatiška. Jis niekada nebuvo pajutęs to su kita moterimi, niekada nejautė tokio poreikio pasinerti į ją, nekalbėti ir negalvoti.