Amy Andrews - Malonumų medžioklė

Rikas sukikeno:

– Gal esu panašus į garsų tavo dėdę Kirilą?

Gurkštelėjusi vyno Diana nusikvatojo, o Stelą suėmė pavydas. Draugė juokėsi skambiai kaip Tinkerbelė, mojanti burtų lazdele. Neabejojo, kad jai bandant pakartoti triuką vynas plūstelėtų pro nosį.

Diana pagrasė pirštu.

– Geras bandymas, bet tu nepanašus į jokį dėdę Kirilą. – Mergina prisimerkė ir rodomuoju pirštu tris kartus bakstelėjo į nosies kraštą. – Nesijaudink, prisiminsiu . Man tik reikia… – dirstelėjo į beveik tuščią vyno taurę, – šiek tiek laiko.

Rikas atidavė pagarbą.

– Nekantriai laukiu galutinės išvados.

Diana linktelėjo.

– Ir turėtum.

Rikas pažvelgė į Stelą – ši tylėdama stebėjo sceną. Židinio šviesoje šviesios sruogelės atrodė auksinės ir jis vėl prisiminė vaikystės žaidimus, kai ji būdavo undinė, dainomis viliojanti laivą į uolas. Daugybę kartų juodu nardė tarp rifų, ilgi Stelos plaukai driekdavosi iš paskos visai kaip undinių iš senųjų mitų.

– Tai… – užsitęsus tylai pradėjo jis, – ar gavai?

Stela susiraukė:

– Ką gavau?

– Savo pusę.

– Kokią savo pusę?

Rikas kreivai šyptelėjo:

– Žemėlapio.

Stela papurtė galvą.

– Apie ką, po galais, šneki?

Rikas suraukė antakius kaip ji ir padėjo tuščią taurę ant stalelio.

– Turėjai gauti savaitės pradžioje. Prieš šimtą metų išsiunčiau.

Diana išpūtė akis.

– Turbūt gavo. Tik nekreipia dėmesio į laiškus.

Stela nuraudo dėl draugės įžvalgumo, Diana nužingsniavo į prieškambarį. Nepraplėšti vokai nebetilpo ant tvirto aštuoniolikto amžiaus ąžuolinio stalelio ir Stela pajuto, kaip užšilo skruostai. Ji vengė bet kokių išorinio pasaulio bandymų susisiekti, ypač savo leidėjo.

Neatplėšdavo nė vieno laiško, jei šis būdavo be atgalinio adreso. Tikrino kiekvieną skambutį. Nežiūrėjo į elektroninių laiškų dėžutę.

Diana pasirausė laikraščių, laiškų ir kitokio šlamšto krūvoje, sukritusioje pro paradines Stelos namo duris. Kai kas nubyrėjo ant grindų.

Ištraukė didelį geltoną voką su tiek ženkliukų, kad galima pradėti kolekcionuoti.

– Šitas? – paklausė pakėlusi.

Rikas linktelėjo.

– Arrr, – suurzgė jis piratišku akcentu. – Turėtų būti šitas.

Dabar akis išpūtė Stela. Dar vaikystėje Rikas puikiai kalbėjo piratų akcentu – tai sugalvotiems žaidimams suteikdavo autentiškumo.

Sugrįžusi Diana nusikvatojo ir ištiesė Stelai voką.

– O, kalbi kaip piratas?

Rikas nusišiepė:

– Taip, gražuole.

– Pamiršk, – abejingai burbtelėjo Stela vartydama rankose voką, išmargintą spalvingais pašto ženklais. – Diana – Džeko Sperou gerbėja. Tik veltui gaišti laiką.

Rikas atrodė įsižeidęs.

– Negi negaliu būti kapitonas Džekas?

Stelai liežuvis niežėjo pasakyti, kad jis tūkstantį kartų seksualesnis nei tas kvailas filmo personažas. Platesnių pečių ir aukštesnis, labiau paiso burnos higienos ir skrupulingesnis.

– Hm, kažin, – susimąstė Diana. – Bet šiek tiek išterliojus…

Stela nesiklausė. Dėmesį patraukė tėvo rašysena, ji pagarbiai lietė laišką, tarsi šis galėtų kaip nors sugrąžinti artimą žmogų.

Stela nepratarė nė žodžio, lyg išgirdęs tylą Rikas pažvelgė į Dianą. Ši nusivylusi gūžtelėjo ir Rikas neabejojo, kad Stelos širdgėla palietė ir draugę.

– Iš kur gavai? – paklausė Stela.

– Pagaliau prisiruošiau sutvarkyti Natano stalą. Laiškas gulėjo stalčiuje. Kitas skirtas man.

Stela išsiblaškiusi linktelėjo. Keista gauti kažką nuo tėvo praėjus pusmečiui po jo mirties. Lyg iš kapo ištiestų ranką.

– Negi neatplėši? – sušnibždėjo Rikas.

Stela pašnairavo pro šviesius pusiau prisegtus kirpčiukus.

– Ar to noriu?

Jis nusišypsojo ir linktelėjo:

– Jei ten tai, apie ką galvoju, nori. Tikrai.

Dvejodama Stela apvertė voką ir atsargiai praplėšė. Viduje rado įmautę su palaidais lapais, dar padrąsinta Riko viską ištraukė. Sąvaržėle prisegtas trumpas laiškelis nuo tėvo.

Stela,

Inigo lobis ten, aš žinau.

Keliauk su Riku jo ieškoti.

Noriu tavimi didžiuotis.

Tėtis

Stela sunkiai nurijo kartėlį, akimirką įžūlūs vertikalūs brūkšniai susiliejo. Per skrodimą sužinojo, kad tėvą graužė vėžys, ir dėl to smarkiai abejojo, ar nelaimingas atsitikimas nardant iš tikrųjų buvo nelaimė. Laiškas patvirtino: tėvas žinojo, kad dienos suskaičiuotos, ir nusprendė išeiti pats, darydamas tai, ką labiausiai mėgo.

Pažvelgė į Riką.

– Ir tu tokį gavai?

Jis linktelėjo, mergina vėl įsmeigė akis į dokumentus, sklaidė lapus. Ranka pieštas žemėlapis pats paskutinis. Tiksliau – pusė žemėlapio.

– Kas tai? – sumurmėjo Stela nesuprasdama paraštėse tėvo prikeverzotų pastabų.

– Antra šito pusė, – tarė Rikas.

Iš užpakalinės kišenės ištraukė sulankstytą popierių, ištiesė ir padėjo ant stalelio.

Diana atsisėdo tiesiai.

– Ar čia… lobių žemėlapis?

Rikas nusišiepė.

– Kažkas panašaus. Pažymėtos galimos kapitono Inigo Alvareso laivo La Sirena sudužimo vietos.

Diana susiraukė stengdamasi prisiminti ispanų kalbos žinias iš mokyklos laikų.

– Juk tai…

– Undinė , – padėjo Stela.

– Vajė, – aiktelėjo Diana. – Kaip įdomu! Inigas Alvaresas… – ji vos ištarė. – Vardas tikrai viliojantis.

Rikas nusijuokė.

– Buvo. Aštuoniolikto amžiaus pabaigos piratas, garsėjęs kaip septynių jūrų Robinas Hudas. Plėšė turtinguosius ir davė vargšams.

Stela pervėrė Riką žvilgsniu, kad šis nusiramintų.

– Jūrų Robinas Hudas, – pakartojo bjaurėdamasi. – Tai tik anekdotas, juk pats žinai. Nekurstyk jos.

– Kad tu prasmegtum! – susimąsčiusi niurnėjo Diana.

– Na, gal jis ir buvo kraugerys plėšikas kaip ir kiti, bet tikrai daug istorinių dokumentų patvirtina, kad egzistavo ir jis, ir Undinė , – ramiai aiškino Rikas. – Seniau tikėjai, – priminė.

Abu tikėjo.

Visi, ieškantys nuskendusių laivų, žinojo po istoriją apie paslaptingąjį kapitoną Alvaresą ir vaikystėje jų įdėmiai klausydavosi. Galvoje iškilo ryškus kapitono paveikslas. Rikas paėmė prie žemėlapio pridėtus dokumentus – tokius rado ir savo voke. Tai viskas, ką ilgus metus tyrinėdamas herojų, užvaldžiusį abiejų vaizduotę, atrado Natanas.

– Kas jam atsitiko? – domėjosi Diana.

Rikas pažvelgė į susižavėjusią merginą.

– Jis tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Sklandė gandai, kad Undinė, prikrauta prisiplėšto grobio, nuskendo per baisią audrą.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.