Amy Andrews - Malonumų medžioklė

Ta pati įgrisusi tyla.

O dabar dar ir gedulas dėl mirties.

Tuojau pasirodys Diana.

Kaip ir tikėjosi, į duris pabeldė – tai geriausia draugė. Paprastai pašokdavo jos pasitikti, bet šiandien – ne. Tiesą sakant, akimirką galvojo durų nė neatidaryti.

Šiandien Diana čia atėjo ne kaip draugė.

Stela prižadėjusi pirmą skyrių.

– Žinau, kad esi, neversk įsilaužti.

Balsas duslus, bet ryžtingas, Stela, pasidavusi likimui, paliko darbo vietą lango nišoje su nuostabiu šimto aštuoniasdešimties laipsnių vaizdu į gruoblėtą Kornvalio pakrantę ir pasuko prie durų. Įkvėpė norėdama nusiraminti ir atrakinusi atlapojo duris.

Diana ištiesė rankas.

– Brangioji, – tyliai tarė ir griebė Stelą į triuškinamą glėbį. – Kaip laikaisi? Taip dėl tavęs jaudinausi.

Stela ištirpo seseriškame apsikabinime – staiga taip apsidžiaugė pamačiusi draugę, kad net akys sudilgsėjo nuo priplūdusių ašarų. Jos pažinojo viena kitą keletą metų, susitiko universitete, po laidotuvių Diana skambino beveik kasdien, o atvažiavo jau dešimtą kartą.

– Prastokai, – įsikniaubusi Dianai į petį prisipažino Stela.

– Suprantama, – ramindama Diana glostė draugei nugarą. – Juk mirė tėtis – tai neišvengiama.

Diana tėvų neteko tuoj po to, kai užsimezgė jųdviejų draugystė, todėl Stela žinojo, kaip artima bičiulė išgyveno širdgėlą.

– Nebenoriu taip jaustis.

Diana tvirčiau apkabino.

– Ir nebesijausi. Galų gale praeis. O dabar turi daryti tai, kas būtina. Manau, pradėkime nuo puikios taurės raudonojo.

Diana ištiesė butelį vyno Shiraz . Nupirko alkoholio parduotuvėje Penzanse, pakeliui į vėjuotą kotedžą ant kalvos. Kai puritoniškasis Stelos sužadėtinis Nuoboda Deilas nepajėgė susitaikyti su Malonumų medžiotojo atnešta sėkme ir pasipustė padus, jos draugė čia įsikūrė ilgam. Žinoma, Stela tvirtino apsigyvenusi šioje vietoje, kad pasakojimų apie piratus turtinga pakrantė pažadintų jos mūzą, bet Diana netikėjo – juk knygos nė ženklo.

Stela žvilgtelėjo į laikrodį ir pirmą kartą per dieną nusijuokė. Dvi po pietų.

– Ankstoka, ar ne?

Diana tik numojo.

– Saulė virš rėjos – ar ne taip sako tavo jūreiviai? Be to, lapkritį jau būtų beveik tamsu.

Nelaukdama atsakymo Diana įtempė į vidų lagaminą ant ratukų ir keturių colių aukštakulniais apauta koja paspyrė duris. Nusimetė prigludusį odinį paltą ir nusivyniojo nuo kaklo Louis Vuitton šaliką – viską padarė nepaleisdama butelio. Vilkėjo tamsiai pilkas kelnes ir švelnų rožinį kašmyro megztuką, kuris prie tamsių garbanų spindėjo lyg perlas.

Diana – tikra londonietė.

Stela pažvelgė į savo drapanas ir pasijuto tikra apsileidėlė. Pilki marškinėliai, kava nulaistytas džemperis ir pūkuotos šlepetės. Netvarką paryškino bjauriai karanti rytą bet kaip surišta uodegėlė. Stela – labai atsiskyrėliška rašytoja.

Tai būtų gana romantiška, jei per pastaruosius pusantrų metų būtų nors ką parašiusi.

– Sėsk, – pirštu parodė Diana ir pasuko prie spintelės, kurioje buvo laikomos taurės, – ne sykį čia gėrė, todėl žinojo.

Stela sudribo ant raudonos odinės sofos – bent jausis ne tokia maža. Diana buvo šešių pėdų stambių kaulų gundanti amazonė, svajonių moteris. O štai ji vos pora centimetrų praaugusi penkias pėdas, vidutiniška ir apvali.

– Imk, – tarė Diana, įbruko jai į ranką sklidiną taurę vyno, sudaužė savo taurę su Stelos ir įsitaisė krėsle priešais. – Kad pasijustum geriau, – pasakė ir gerokai gurkštelėjo.

– Už tai išgersiu, – sutiko Stela, bet paragavo gerokai atsargiau.

Įsmeigė akis į vyno gelmes – taip lengviau nei žiūrėti į draugę.

– Neturi to pirmo skyriaus, ar ne? – ilgai tylėjusi paklausė Diana.

Stela pažvelgė į draugę pro taurės kraštą.

– Ne, – sumurmėjo. – Atsiprašau.

Diana linktelėjo:

– Nieko tokio.

Stela papurtė galvą ir išliejo viską, kas slėgė nuo tada, kai prieš pusantrų metų prasidėjo kūrybinė krizė.

– O kas, jei manyje buvo tik viena knyga?

Ta baimė apėmė pabaigus pirmą knygą. Deilo pabėgimas nerimą tik sustiprino. O tėčio mirtis sucementavo.

Vaskas Ramiresas reikalavo būti aprašomas. Jis tiesiai iš Stelos galvos iššoko ant lapo su visa padaužiška didybe. Jis buvo džiaugsmas, o jo istorija – lengvai gauta dovana.

O dabar?

Skaitytojai reikalauja dar vieno pirato, bet Stela jo neturi.

Diana numojo į tokį klausimą ranka.

– Ne viena.

– O jei viena?

Stela dar nebuvo skaitytojų atstumta, todėl vien mintis apie tai kėlė siaubą.

O kas, jei Džojai, jos redaktorei, būtų nepatikę? Jei ji būtų pasijuokusi?

Lyg ant svajonių sparnų skriejo… nuo šešiaženklės sumos aukcione už sutartį dėl New York Times knygų serijos iki sutarties dėl filmo. O kas, jei tai tik atsitiktinumas?

Diana pagrasė Stelai pirštu.

– Nedrįsk.

Stela jautė, kaip kaltė, sumišusi su vynu, gyslose dar sustiprėja. Diana iš pat pradžių palaikė draugės įsiveržimą į rašytojas, drąsino mesti mokius anglų kalbos ir parašyti tą velnio knygą.

Pirmoji ją perskaitė. Pirmoji suprato, kokia ji stipri, iškaulijo leidimą parodyti viršininkui, kuris ieškojo kaip tik to, ką parašė Stela, – turiningo istorinio romano. Būdama Londono leidyklos redaktoriaus padėjėja Diana neabejojo, kad tai tikra bomba – Stela labai nustebo, kai tučtuojau gavo draugės išpranašautą pasiūlymą.

Ji nusišypsojo Dianai tikėdamasi, kad iš išorės neatrodo tokia beviltiška, kokia jaučiasi.

– Jei grįši į Londoną tuščiomis rankomis, tave atleis?

Praėjo beveik metai po galutinio termino, todėl, norėdama susigrąžinti nepaklusnią žvaigždę, Džoja griebėsi sunkiosios artilerijos: žinodama, kaip gerai Stela sutaria su Diana, pasiuntė šią padaryti, kas tik įmanoma, ir išpešti antrą knygą.

Diana papurtė galvą.

– Ne. Apie tai šiandien nekalbėsime. Šiandien baisiausiai prisigersime, o apie knygą šnektelėsime rytoj. Sutarta?

Stela pajuto, kaip atsileidžia įsitempę pečių raumenys, ir nusišypsojo.

– Sutarta.

Po poros valandų prasidėjusi audra kiek paankstino vakarą. Vėjas ūžė aplinkui namą, brazdino langines, o abi moterys nesijaudindamos įsitaisė prie jaukaus židinio. Jau pradėjo antrą butelį vyno ir beveik baigė didžiulį paką traškučių, todėl isteriškai kvatojo prisimindamos dienas universitete.

Smarkiai subildėjus durims abi krūptelėjo ir prapliupo juokais dėl tokios komiksams būdingos reakcijos.

– Po velnių, – susigriebė už krūtinės Diana. – Man, ko gero, širdies smūgis.

Stela nusikvatojo ir svirduliuodama pakilo.

– Neįmanoma. Juk raudonasis vynas sveika širdžiai.

– Ne, tik ne tokiais kiekiais, – atsakė Diana ir Stela vėl susverdėjusi pasuko prie durų.

– Palauk, kur eini? – burbėjo ropšdamasi Diana.

Stela susiraukė:

– Durų atidaryti.

– O kas, jei ten dvigalvė pabaisa iš viržynės? – Net apgirtusi ir juokdamasi Diana matė, kaip į didžiulį langą už Stelos stalo pila lietus. – Lauke būtent tai, kas vadinama tamsia ir audringa naktimi, mieloji.

Stela žagtelėjo.

– Na, kažin ar ji belstųsi, bet aš mandagiai nubaidysiu šalin ir priminsiu, kad Bodminas kiek šiauriau.

Diana vos nepakvaišo, ir Stela vis dar juokdamasi atidarė duris.

Vaskui Ramiresui. Tikram.

Iš namelio sklindanti šviesa užliejo bronzines skruostikaulių ir smakro linijas, švelniai prigludo prie jo lūpų ir paryškino mėlynas akis – tokią spalvą pamatysi tik turistams skirtuose lankstinukuose. Ilgoki plaukai – nutrūktgalviškos paauglystės palikimas – šlapiomis sruogomis krito apie veidą, lietaus lašai spindėjo ant nuostabių sabalo juodumo blakstienų.