Marguerite Kaye - Melo pinklėse

Henrieta suraukė kaktą.

Reikia manyti, kad jie moka laimėti kitų prielankumą, kaipgi kitaip galėtų suvilioti , – pamanė ji. Tad tikriausiai gerai, kad jis nelaimėjo jos prielankumo, ar ne? Henrieta niekaip negalėjo apsispręsti. Žinojo tik viena: grafas tikrai nekantrauja kuo greičiau ja atsikratyti; stengėsi nesijausti dėl to pažeminta.

Galbūt jis tik norėjo sužinoti, kaip ji atsidūrė jo valdose. Ji ir pati norėtų tai žinoti. Ką prisimena apie praėjusį vakarą?

Pabėgo ta nelemta ledi Ipsvič mopsė. Beieškodama jos, Henrieta liko be vakarienės; nenuostabu, kad dabar jautėsi tokia alkana. Suraukusi kaktą ji užsimerkė, nekreipdama dėmesio į buką skausmą, ir mintyse ėmė gaivinti veiksmus. Pro šonines duris. Į daržiuką už virtuvės. Aplink namą. Ir tada…

Įsilaužėlis!

– Vargeli, įsilaužėlis! – jos protas galiausiai praskaidrėjo. – Dieve mano! Ledi Ipsvič tikriausiai suka galvą, kas, po galais, man nutiko.

Henrieta atsargiai išslinko iš minkštučių patalų ir dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos. Skaičiai atrodė lyg išplaukę. Po aštuonių. Atitraukusi užuolaidas, skausmingai pasimarkstė prieš saulę. Rytas. Jos nebuvo visą naktį. Matyt, jos gelbėtojas – ankstyvas paukštis. Tiesą sakant, jis atrodė lyg dar nemiegojęs.

Kur nors ištvirkavo, be jokios abejonės! Bet šešėliai po akimis bylojo apie didesnį nuovargį. Reifas Sent Albanas atrodė kaip nemigos kamuojamas žmogus. Nenuostabu, kad jis toks dirglus, pagalvojo ji. Bet kam subjurtų nuotaika, jei tokiomis aplinkybėmis tektų gelbėti sąmonės netekusią nepažįstamąją, ypač jei ji atrodo kaip… Kaip ji atrodė?

Ant įmantrios komodos priešais langą stovėjo veidrodis. Henrieta smalsiai dirstelėjo į savo atvaizdą. Ant skruosto priskretęs purvinas dryžis, išbalusi labiau nei paprastai, o ant galvos – kiaušinio dydžio gumbas, bet išskyrus tai, ji atrodė daugmaž kaip visada. Rožės pumpuro neprimenanti burna. Nenorintys lenktis antakiai. Pernelyg garbanoti ir išsitaršę plaukai. Rudos akys. Ir ruda suknelė, kuri dabar ponios Piters rankose.

Henrieta sunkiai atsiduso. Visas jos gyvenimas – įvairių rudų atspalvių kratinys. Begalinis kartojimas sau tėčio priminimų, kad yra žmonių, kuriems lemtis atseikėjo gerokai mažiau, nė kiek nepadėjo. Ji nesijautė nepatenkinta, tiesiog kartais pagalvodavo, kad gyvenime kažko trūksta, tačiau ko konkrečiai, nebūtų galėjusi pasakyti.

Tikriausiai smūgį į galvą ir gražiojo grafo pasirodymą, kuris išgelbėjo ją nuo mirties, reikėtų laikyti jaudinančiu įvykiu , – pasakė ji savo atvaizdui. – Net jeigu šis narsus, karšto temperamento ir itin abejotinos reputacijos riteris visai nenorėjo to daryti.

Laikrodis ant židinio atbrailos skimbtelėjo, ir Henrieta krūptelėjo. Negali papildyti savo nuodėmių sąrašo vėlavimu pusryčiauti. Ji skubiai šliūkštelėjo vandens iš ąsočio, kuris buvo pastatytas ant naktinio stalelio, ir ėmėsi praustis.

Henrieta pasirodė valgomajame beveik laiku. Sušukuotais ir segtukais susegtais plaukais, apsisiautusi šeimininko elegantišku tamsiai žalio brokato chalatu su auksinėmis kilpomis. Net atsiraičiusi rankogalius ir stipriai susiveržusi diržu juosmenį, ji skendo drabužyje, kuris vilkosi iš paskos kaip karališka mantija. Mintis, kad audinys, dabar prigludęs prie jos kūno, taip pat lietė ir jo nuogą kūną, trikdė. Ji stengėsi išmesti tai iš galvos, bet nesėkmingai.

Henrieta nervinosi. Pamačiusi dviem padengtą pusryčių stalą sunerimo dar labiau. Ji niekada nepusryčiavo viena su vyru, neskaitant tėčio. Ir juolab vilkėdama chalatą.

Jausdamasi siaubingai neišauklėta ir netinkamai apsirėdžiusi, nes po chalatu vilkėjo tik apatiniais, klupdama už plataus drabužio klosčių, Henrieta pagaliau įgriuvo į kambarį.

Iš pradžių grafas jos nepastebėjo. Melancholiškai spoksojo į tolį. Atrodė niūrus, grėsmingas ir gražus. Henrieta pajuto, kaip padažnėja pulsas. Jis nusiskuto ir persirengė. Vilkėjo švarius marškinius su ką tik surišta kaklaskare, prigludusį tamsiai mėlyną švarką, tamsiai geltonas siauras kelnes, avėjo nublizgintus aulinius. Taip apsirengęs labiau panėšėjo į grafą ir atrodė dar labiau bauginantis. Ir pribloškiamai patrauklus. Henrieta užsilipdė ant veido neryžtingą šypseną ir padarė toli gražu ne patį elegantiškiausią ir nepakankamai žemą reveransą.

– Milorde, turiu atsiprašyti už savo neatidumą. Deramai nepadėkojau, kad mane išgelbėjote. Esu jums labai dėkinga.

Jos balsas sugrąžino Reifą iš praeities, į kurią vėl buvo paniręs. Tegu juos skradžiai žemę, tą brangųjį titulą ir palikuonis! Kam rūpi, išskyrus senelę, ar jį paveldės kokio nors menkai pažįstamo giminaičio vaikaitis – devintas vanduo nuo kisieliaus? Jei tik ji žinotų, kiek jam tai kainavo, tikrai liautųsi priekaištavusi. Reifas žvilgtelėjo į Henrietą, kuri vis dar nedrąsiai šypsojosi. Ištiesęs ranką ir tvirtai truktelėjęs padėjo jai atsitiesti.

– Tikiuosi, jaučiatės bent truputėlį geriau, panele Markham. Su mano chalatu atrodote tikrai dailiai. Jums tinka.

– Atsižvelgiant į viską, kas nutiko, jaučiuosi kuo puikiausiai, – atsakė Henrieta, dėkinga už jo pagalbos ranką, nes tiesiantis po reveranso ėmė svaigti galva. – O dėl chalato – labai galantiškai meluojate, žinau, kad atrodau kaip baidyklė.

– O aš pasakyčiau, kad baisiai gražiai. Privalote manimi patikėti, esu šios srities žinovas.

Melancholijos jo veide nebeliko, grafas šypsojosi. Ne plačia šypsena, bet lūpų kampučiai pakilo aukštyn.

– Man regis, prisiminiau, kas atsitiko, – pasakė Henrieta.

– Taip? – Reifas papurtė galvą. – Šis pokalbis palauks. Jums reikia užkąsti.

– Išties esu alkana – dėl šuns teko praleisti vakarienę.

Jau antrą kartą tą rytą Reifas nusijuokė balsu. Šįkart nuskambėjo geriau.

– Su malonumu jums pasakysiu, kad čia nėra šunų, tad niekas neprivers praleisti pusryčių.

Su jo chalatu Henrieta Markham atrodė žaviai. Ties kaklu atlapai buvo prasivėrę ir atidengė gerokai per daug pieno baltumo krūtinės. Tikrai atrodytų padoriau, jeigu nešiotų korsetą. Ji atrodė taip, lyg ką tik būtų išsiritusi iš jo lovos. Panašiai ir buvo. Reifas suvokė begėdiškai spoksąs ir nusuko akis, mažumėlę sutrikęs dėl netikėtai užplūdusio susijaudinimo. Geismas buvo iš tų dalykų, kuriuos jis galėdavo suvaldyti kada panorėjęs.

Pasodinęs viešnią, pats atsisėdo priešais ir įsmeigė akis į padėtą maistą. Jis ją pamaitins, išsiaiškins, iš kur ji išdygo, ir pristatys namo. Tada išsimiegos. O po to turės grįžti į miestą. Susitikimo su senele daugiau nebegali atidėlioti. Vien nuo šios minties apėmė nerimas.

Tad jis apie tai negalvos. Nereikia, bent jau kol kas, kol dėmesį blaško priešais sėdinti ir jo chalatu vilkinti mieloji Henrieta Markham. Reikia išklausyti jos istoriją. Reifas įpylė jai kavos ir įdėjo į lėkštelę dosnią porciją kumpio, keptą kiaušinį, duonos ir sviesto, o pats prisikrovė kalną jautienos ir įsipylė šviesaus alaus.

– Valgykite, kol neapalpote iš bado.

– Atrodo gardžiai, – su pasimėgavimu žvelgdama į lėkštę pasakė ji.

– Paprasti pusryčiai.

– Man niekada neteko matyti taip dailiai patiektų pusryčių, – linksmai sušneko Henrieta, tuo pat metu liepdama sau nutilti. Ji nebuvo pleputė, tačiau šįryt niekaip negalėjo sustoti. Nervai. Jautėsi išmušta iš vėžių. Grafas ją trikdė. Situacija, chalatas, vyras… Taip, kalčiausias vyras, kuris atlaidžiai, pašaipiu žvilgsniu sakė, kad jeigu ji nepradės valgyti, pusryčiai tuoj atšals.