Marguerite Kaye - Melo pinklėse

– Jei duodate suprasti, kad visas kraštas pilnas mano pavainikių, esate prastai informuota, – lediniu balsu pareiškė jis.

Henrieta krūptelėjo. Tiesą sakant, apie šį viliūgą jį tokių gandų negirdėjo, nors tai dar nereiškia… Tačiau iš tiesų jis atrodė pernelyg įpykęs, kad meluotų.

– Jei taip sakote, – smerkiamai atsakė ji. – Nenorėjau pasakyti…

– Tačiau pasakėte, panele Markham. Ir tie žodžiai mane papiktino.

– Na, tai buvo gan natūrali prielaida, žinant jūsų reputaciją, – pastatyta į vietą atkirto ji.

– Priešingai. Nederėtų daryti prielaidų, kol neišsiaiškinti visi faktai.

– Kokie faktai?

– Jūs – mano lovoje, vilkite tik apatiniais, tačiau nebuvote nei užpulta, nei išniekinta.

– Ne? Žinoma, kad ne. Noriu pasakyti… ar duodate suprasti, kad nesate viliūgas?

– Panele Markham, nesu pratęs ginti savo reputacijos, – Reifui darėsi nebelinksma, jis jautėsi įsiutęs. Gal jis išties viliūgas, nors ir nekentė šito žodžio, tačiau toli gražu ne ištvirkėlis. Mintis, kad jis neatsakingai galėtų pradėti vaiką, jam buvo visiškai svetima. Reifas didžiavosi tuo, kad santykiuose su moterimis laikosi griežtų taisyklių, ir rinkdavosi tik tas, kurios šias taisykles suprato ir nesitikėjo iš jo nieko daugiau. Jis nesiveldavo į itin artimus santykius. Nekaltos mergelės, gulinčios jo lovoje pusnuogės išpūstomis akimis, galėjo būti visiškai saugios. Žinoma, jis neketino to aiškinti jai .

Pastebėjusi pasikeitusią jo nuotaiką, Henrieta įsirėmė į pagalvę. Jei grafas, kaip žmonės kalba, ir yra viliūgas, kodėl jis taip įsižeidė? Gerai žinoma, kad viliūgai neprincipingi, ištvirkę ir neatsakingi…

Bet čia jos mintys nutrūko. Gal jis ir toks, tačiau nieko nepadarė. Gal todėl, kad ji jam nepakankamai patraukli? Nuo tokios minties Henrieta nepaaiškinamai nuliūdo. Tiesiog juokinga! Tarsi ji turėtų liūdėti dėl to, kad pagarsėjęs plevėsa ją taip prastai įvertino, jog nė nepabandė sugundyti. Beje, kalbant apie tai…

– Kaip aš atsidūriau jūsų… šitoje lovoje? – pasiteiravo ji.

– Suradau jus gulinčią be sąmonės. Iš pradžių pagalvojau, kad jūs negyva, ir, nepaisant to, ką įsivaizdavote, panele Markham, man kur kas labiau patinka sąmoningos ir manęs geidžiančios moterys. Būkite rami, nė nebandžiau jumis pasinaudoti. Jeigu būčiau tai daręs, tikrai nebūtumėte to pamiršusi. Tai dar vienas dalykas, kuriuo galiu didžiuotis, – sarkastiškai pridūrė Reifas.

Henrieta suvirpėjo. Ji nė trupinėlio neabejojo jo teise girtis savo pajėgumu. Grafo žvilgsnis bylojo, kad jis ir vėl perskaitė jos mintis. Ji nuleido akis ir ėmė čiupinėti karpytą apkloto kraštą.

– Kur jūs mane radote?

– Griovyje. Iš ten ir ištraukiau.

Ši žinia ją taip nustebino, kad Henrieta paleido jos dorybę dengiančius patalus.

– Vargeli! Ar tikrai? – pamiršusi skaudamą galvą, ji greitai atsisėdo, bet, smogus skausmui, vėl krito ant pagalvės. – Kur? – paklausė ji. – Kur buvo tas griovys?

– Mano valdose.

– Bet kaip aš ten atsidūriu?

– Vyliausi, kad jūs man galėsite pasakyti.

– Nežinau. – Henrieta atsargiai prilietė pirštus prie viršugalvyje iškilusio gumbo. – Kažkas man sudavė. Smarkiai… Ir kam reikėjo tai daryti?

– Neturiu supratimo, – atsakė Reifas. – Galbūt kam nors įkyrėjo jūsų teisiamas požiūris. – Nuoskauda jos veide nesuteikė įprasto pasitenkinimo, kurį pajusdavo taikliai paleidęs kandžią pastabą. Šįkart nudiegė kaltė. Ji tikrai atrodė išblyškusi. Galbūt ponia Piters teisi, reikėjo pakviesti gydytoją. – Ar, be galvos, dar ką nors skauda? Ar gerai jaučiatės?

Išties ji jautėsi siaubingai, bet iš apsimestinai susirūpinusio balso buvo aišku, kad grafas tikisi ne tokio atsakymo.

– Gerai, – atsakė Henrieta, stengdamasi nepasirodyti suirzusi, bet jai nepavyko. – Bent jau esu tikra, kad greitai taip ir bus. Be reikalo jaudinatės.

Jis elgėsi nemandagiai. O toji Henrieta Markham nenulaiko liežuvio už dantų, bet tikrai nėra kaprizinga. Jos atvirumas, kai nepasirodydavo esanti storžievė, gaivino kaip tyro oro gurkšnis.

Staiga nekviesti užplūdo prisiminimai, kaip jos putlus kūnas prisispaudė prie jo pakėlus iš griovio. Reifas nustebo ir suirzo, kad taip ryškiai ėmė viską prisiminti. Kodėl turėtų?

– Ilsėkitės, kiek tik reikės, – pasakė jis. – Norėčiau išsiaiškinti, kas jums smogė ir kodėl tas nedorėlis paliko jus mano valdose.

– Norite pasakyti, kodėl nepasirinko kitos vietos? – atkirto Henrieta, aiktelėjo ir užsidengė burną ranka, bet buvo jau per vėlu. Žodis ne žvirblis.

Reifas nusijuokė. Nenusilaikė, toji mergina jam atrodė juokinga. O juokas nuskambėjo keistai. Keistai todėl, kad jau seniai besijuokė.

– Taip, – tarė jis, – jūs visiškai teisi. Mieliau matyčiau jus paliktą prie Hado vartų, bet, šiaip ar taip, dabar jūs čia.

Jo toks gražus juokas. Nors ir nemandagus, bent jau atviras. Jai tai patiko. Henrieta atsargiai šyptelėjo.

– Nenorėjau išsakyti savo minčių būtent tokiais žodžiais.

– Jūs siaubinga melagė, panele Markham.

– Žinau. Norėjau pasakyti… ak, varge.

– Įkritote į savo pačios duobę – tikriausiai tai norėjote pasakyti. Skausmas apjuosė Henrietos galvą, ir ji susiraukė.

– Taškas jūsų naudai, milorde. Esu tikra, kad turite ką veikti, ir norite, kad išsinešdinčiau. Jeigu duotumėte minutėlę, aš apsirengsiu ir jums nebetrukdysiu.

Ji išbalo. Reifas pajuto užuojautos tvinksnį. Henrieta to nepasakė, bet aišku, kad tai buvo ne jos kaltė, kad atsidūrė ant jo slenksčio.

– Neskubėkite. Galbūt pavalgiusi pasijustumėte truputėlį geriau ir atsimintumėte, kas jums nutiko.

– Nenorėčiau ilgiau jūsų apsunkinti, – neįtikinamai pasakė Henrieta.

Reifas vėl pajuto timptelint lūpas.

– Išsisukinėjate ne ką geriau, negu meluojate. Mažų mažiausiai galiu pavaišinti jus pusryčiais. Ar pajėgsite atsikelti iš lovos?

Grafo veido išraiškoje neliko šaltumo. Be to, ji jautėsi alkana kaip žvėris, o jis nusipelnė atsakymų, jei tik jai pavyks ką nors prisiminti. Tad Henrieta pareiškė atsikelsianti iš lovos, nors vien nuo minties apie tai darėsi silpna. Grafas pasuko prie durų.

– Palaukite, milorde.

– Taip? – nerimaudama, kad nespės jo pašaukti, Henrieta paleido apklotą. Ilgos garbanotų kaštoninių plaukų sruogos slydo ant baltų pečių. Reifas matė korseto nesuveržtas putlias krūtis ir nenoriai nusuko akis į šalį.

– Kur mano suknelė? – susizgribusi, kad paleido apklotą, Henrieta vėl užsitraukė jį iki pat kaklo, narsiai tvirtindama sau, kad nėra ko gėdytis būti matomai vilkint paprastus baltos medvilnės marškinius. Švarūs ar ne, vis tik apgailestavo, kad drabužis toks paprastas. Kažin kas jai nuvilko suknelę…

– Jus nurengė mano ūkvedė, – atsakydamas į nebylų klausimą tarė grafas. – Suknelė buvo permirkusi; nenorėjome, kad peršaltumėte. Kol išdžius, ką nors paskolinsiu. – Po kelių akimirkų jis grįžo nešinas dideliu vyrišku chalatu, kurį užkabino ant kėdės, ir pranešė, kad pusryčiai bus patiekti lygiai po pusvalandžio. Ilgai negaišdamas išėjo iš miegamojo.

Henrieta žvelgė į uždarytas duris. Ji niekaip neperkando šio vyro. Ar jis nieko prieš, kad ji dar pasiliktų? Ar ji jam įdomi? Erzinanti? Patraukli? Varginanti? Ji neturėjo nė menkiausio supratimo.

Jai nederėjo užsiminti apie jo reputaciją. Ji puikiai suprato, kaip sunku būtų atsispirti tokios išvaizdos vyrui, kuris turėjo dar kažką tokio, nuo ko kūnu lakstė šiurpuliukai. Tarsi jis būtų žadėjęs kažką, ko nederėtų. Henrieta nesuprato šito jausmo. Juk moteris vilioja tik nenaudėliai, bet jis juk pasielgė kilniai ją išgelbėdamas.