Susan Mallery: O su ja nelengva!

– Tu akiplėša, sūnau.

– Sūnau? – Jis sukikeno. – Mieloji, iš balso neatrodo, kad esi tokia sena.

„Pasipūtęs šunsnukis“, – susierzinusi pagalvojo Didžė. Be jokios abejonės, jis tikėjosi lengvai ją įveikti, nes ji moteris. Taip ir knietėjo spirti jam į užpakalį, tačiau susivaldė, nes nežinojo, kuo tai gali baigtis. Gal ji ir niršo, bet nebuvo kvailė.

– Neturiu jokio noro žiūrėti tau į akis, – pareiškė Didžė. – Sunerk rankas ant pakaušio ir atsiklaupk.

– Bet aš ką tik atsistojau, – paprieštaravo jis it išlepintas vaikas, atsisakantis valgyti daržoves. – Gal pirmiausia apsispręsk, ko iš tikrųjų nori, o jau tada mane šokdink.

Didžė sugriežė dantimis.

– Paklausyk, ponuli, tu…

Jis puolė tarsi medžiojantis gepardas. Vieną akimirką stovėjo atgręžęs jai nugarą, o kitą jau grakščiai sukosi aplink. Spyrė į šautuvą taip stipriai, kad Didžės ranką nutvilkė skausmas. Ji nevalingai paleido ginklą ir šis trenkėsi į žemę.

Didžė vos spėjo susivokti, kas nutiko. Dilgsinčia ranka nepakovosi. Bet jie juk nesimuš. Tačiau priešininkas nežinia iš kur išsitraukė pistoletą ir nusitaikė tiesiai jai į galvą.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pajudėjo iš vietos, Didžės smegenys įnirtingai fiksavo, kas vyksta. Greitai įsitikino neklydusi dėl vyro stiprumo, be to, jo reakcija buvo žaibiška. Jis buvo aukštas, tamsių akių, o lengva šypsenėlė nederėjo prie šalto metalo rankoje. Teko pripažinti, kad jis puikiai padirbėjo. Tik ar eis iki galo? Juk spyrė į šautuvą, ne į ją. Gal mama išmokė nemušti mergaičių?

Kadangi buvo įsitikinusi, jog kare visos priemonės pateisinamos, nusprendė tai išsiaiškinti.

Nepaisydama į ją nukreipto ginklo Didžė prisispaudė ranką prie krūtinės. Laisvąja plaštaka apglėbė sužalotą riešą ir prisivertė graudžiai sudejuoti.

Bet kokia kaina nugalės, drąsino save, nes nemėgo pasirodyti silpna.

Ginklas nesudrebėjo, bet vyras žengė pusę žingsnio į priekį.

– Kas atsitiko? Spyriau į šautuvą, ne į tave.

Ji dėbtelėjo į jį.

– Galbūt ten taikeisi, tačiau kliudei ne vien šautuvą. – Ji įtraukė oro ir prikando apatinę lūpą. – Regis, sulaužei riešą.

Vyras susiraukė.

– Nekliudžiau riešo.

Ji pažvelgė į jį.

– Teisybę sakai. Avėdamas tokiais batais tiksliai jauti, ką kliudai. Matyt, aš apsirikau.

Mintyse Didžė susikryžiavo pirštus ir vos nesukrykštė iš pasitenkinimo, kai jis nuleido akis į batus. Jai tereikėjo akimirkai nukreipti jo dėmesį.

Didžė staigiai ir stipriai spyrė vyrui į pilvą. Nors ir gaudydamas kvapą, jis taikėsi pastverti jai už kojos. Ji tai numatė, todėl spėjo išsisukti.

Ginklas iš jo rankos dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. Atrodė, deguonies trūkumas turėjo jį susilpninti, tačiau vyriškis grėsmingai artėjo prie Didžės. Ir nors ji buvo pasiruošusi gintis, nė nepajuto, kaip sudribo ant šlapios žemės.

Didžė stengėsi suprasti, kokius veiksmus jis atliko, nes puikiai suvokė – neskauda, nes jis nepanaudojo visos jėgos. Smūgis buvo pakankamai stiprus ją pargriauti, bet per silpnas, kad sukeltų skausmą. Kaip jam pavyksta taip kontroliuoti jėgą?

Ji turėjo teisę piktintis. Kaip jis drįsta su ja elgtis kitaip vien todėl, kad ji moteris? Tačiau buvo pernelyg susirūpinusi, kaip atsistoti ir nuspėti jo kitus veiksmus.

Didžė pritūpė iš visų jėgų stengdamasi susikaupti. Gilus kvėpavimas padėjo, ji pasiryžo verčiau pulti, nei laukti, kol bus nugalėta.

Artėdama prie vyro pamatė, kaip jis ištiesia ranką. Didžė staigiai pasilenkė, greitai pasisuko ir, užuot spyrusi jam į kelį, kaip iš pradžių ketino, netikėtai pasijuto slystanti ant šlapių lapų. Kažkas suspindėjo ir ji instinktyviai ištiesė ranką. Čiupo už jo ginklo. Vyras trenkė jai per dilbį ir išmušė pistoletą. Didžei pavyko išspirti ginklą aukštyn į orą. Atlikusi grakštų piruetą pagavo pistoletą ir pasisuko į vyrą. Jis staigiai pasilenkė, o ji vėl paslydo ir ėmė kristi. Dešinę ranką išmetė į priekį ir netyčia ginklu tvojo vyrui per galvą. Šis krito kaip akmuo.

Pirmiausia Didžė pagalvojo, kad vyras negyvas. Paskui pamatė, jog jo krūtinė ritmingai kilnojasi. Galiausiai nusprendė belaisvį surišti, kol jis be sąmonės, nes kai atsigaus, to tikrai nepavyks padaryti.

Atgavęs sąmonę Kvinas neskubėjo atsimerkti. Jis netruko suvokti, kad guli aukštielninkas purve, už nugaros surištomis rankomis. Ir tyliai nusikeikė iš piktumo. Jį nugalėjo ne labiau įgudęs ar stipresnis priešininkas, jam tiesiog nepasisekė. Argi ne visuomet taip ir būna?

Dar blogiau, kad ta moteris jį surišo, kol jis buvo be sąmonės. Juk niekaip kitaip nebūtų sutramdžiusi. Jos drąsa padarė įspūdį, o štai atsitiktinis smūgis į galvą – ne.

Ką dabar daryti? Kurį laiką apsimes, jog yra nualpęs, kad pagrobėja susirūpintų dėl jo sveikatos būklės. Sumanymas nuėjo perniek, kai ant kulkšnies Kvinas pajuto moters ranką. Suėmė smalsumas – bet kokia kaina turi tai pamatyti, todėl prasimerkė.

Saulė buvo nusileidusi, šviesą skleidė ant žemės padėtas mažas šviestuvas su baterijomis. Kvinas nesuprato, kodėl ji kelia sau pavojų pasišviesdama žibintu, bet džiaugėsi galėdamas matyti, ką daro.

Moteris buvo pritūpusi šalia. Apčiupinėjusi vidinę jo kairiosios kulkšnies pusę ištraukė bate paslėptą peilį. Pakreipęs galvą Kvinas pamatė dar vieną peilį, kuris neseniai gulėjo dėkle prie jo diržo.

Ji perbraukė vidine jo kojos puse iki kelio, tada žemyn išorine puse iki bato. Pakartojo tą patį su kita koja, paskui pasislinko arčiau ir delnu slystelėjo per vidinę šlaunies pusę. Kai visai priartėjo prie gerosios jo vietelės, Kvinas nusišypsojo ir paprašė:

– Truputį kairiau.

Ji pakėlė akis. Buvo be kepurės, ji nukrito jiems grumiantis. Ilgi tamsūs plaukai buvo supinti į kasą, akys rudos, lūpos gražios formos, truputį įdegusi oda nusėta strazdanomis. „Graži, – išsiblaškęs pamanė Kvinas. – Ne, daugiau nei graži. Elegantiška ir stipri. Įdomus derinys.“

Ji kilstelėjo dailiai išlenktą antakį.

– Truputį kairiau? – perklausė ji, tada uždėjo ranką jam ant slėpsnų ir patapšnojo. – Žinau, dauguma vyrų savo daikčiuką linkę laikyti ginklu, bet manęs tai nedomina.

Kvinas tyliai nusijuokė.

– Taip sakai tik todėl, kad aš surištas ir priklausau nuo tavo malonės.

– Kurgi ne. Kad išvengtume nesusipratimų, iš anksto pranešu: kad ir kas nutiktų, nuomonės aš nepakeisiu.

Ji atsistojo, priėjo prie jo iš kitos pusės, vėl pritūpė ir šį kartą perbraukė jam per visą šlaunį. Tada apčiupinėjo pilvą ir krūtinę.

Kvinui patiko jausti, kaip jos rankos liečia jo kūną. Ji darbavosi vikriai, tuo parodydama, jog juo nesidomi, bet ganėtinai kruopščiai, kad nepražiopsotų kokio ginklo. Bent jau ji taip manė.

Iškrausčiusi jo švarko kišenes, patikrinusi apsiuvus ir pamušalą ji vėl pritūpė ant kulnų.

– Regis, tu neginkluotas.

– Gal nuvilk man marškinius? – pasiūlė jis. – Galėjau kokį ginklą prisiklijuoti prie odos.

– Nesvarbu, vis tiek artimiausiu metu jo nepasiektum. – Ji patapšnojo jam per žastą. – Mano mazgai kaip reikiant.

Kvinas pats tuo įsitikino. Bandė ištraukti rankas, bet virvės nepasidavė. Teks kaip nors kitaip išsivaduoti. Nors kol kas niekur nenorėjo eiti. Seniai su niekuo taip nesilinksmino kaip su šia pagrobėja.

Kvinas pažiūrėjo jai į krūtinę ir tyčia laikė įbedęs akis, kol jos pečiai įsitempė. Tada vėl pažvelgė į veidą. Ji prisimerkė ir suspaudė lūpas, nieko nesakė. Jau buvo spėjusi įsikalti į galvą, kad vyrų pasaulyje galioja vyriškos taisyklės. Bet tai nereiškė, kad jos jai turi patikti.