Nora Roberts - Pasirinkę meilę

– Be abejo.

Keitė atsiduso. Tėčio neapgausi. Jis pažinojo ją kaip savo penkis pirštus. „Jis visada buvo tvirtas, – pamanė ji. – Patikimas ir ramus.“

– Gerai. Žinai tą jausmą, kai pilve plazda drugeliai?

– O taip.

– Tai pas mane kurkia varlės. Didelės, riebios, šokuojančios varlės. Taip nesijaudinau net prieš savo pirmą solo pasirodymą.

– Nes niekada neabejojai savo talentu. O tai visai naujos žemės, mieloji. – Jis suėmė dukters ranką. – Normalu, kad tavo viduje šokinėja varlės. Tiesą sakant, imčiau dėl tavęs nerimauti, jeigu visiškai nesijaudintum.

– Be to, tu nerimauji, kad aš darau milžinišką klaidą.

– Ne, ne klaidą. – Jis spustelėjo jos delną. – Taip, aš šiek tiek nerimauju – tėvas turi teisę jaudintis, – kad po kelių mėnesių pradėsi ilgėtis šokio ir scenos. Trupės ir savo buvusio gyvenimo. Iš dalies norėčiau, kad būtum truputėlį ilgiau palaukusi, prieš priimdama tokį svarbų sprendimą. Kita vertus, tiesiog džiaugiuosi, kad tu namie.

– Ką gi, pasakyk savo varlėms apsiraminti. Sykį apsisprendusi, aš nuomonės nekeičiu.

– Žinau.

Tai jam taip pat kėlė nerimą, bet Spenseris nesiruošė jai to sakyti.

Keitė vėl paėmė bandelę nežymiai šypsodamasi. Žinojo, kaip nukreipti tėčio dėmesį.

– Na, tai papasakok man apie planus pertvarkyti virtuvę.

Jis susiraukė, gražiame veide atsirado skausmo išraiška.

– Aš į tai nesiveliu. – Dairydamasis po kambarį jis persibraukė pirštais plaukus, sutaršydamas savo auksines ir sidabrines garbanas. – Čia tavo mama, lyg šišo pagauta, nori viską pakeisti. Naują tą, naują aną, o Brodis Okonelis tik pritaria jai ir dar daugiau kursto. Ir kuo gi bloga mūsų virtuvė?

– Galbūt tuo, kad virtuvė nebuvo remontuota daugiau nei dvidešimt metų?

– Na ir kas? – Spenseris mostelėjo su puodeliu rankoje. – Ji puikiai atrodo ir yra labai patogi. Bet ne, jis turėjo ateiti čia ir parodyti jai visokių pavyzdžių bukletų!

Nors Keitės lūpos trūktelėjo iš juoko, išgirdus nuoskaudą tėčio balse, ji prabilo rimtai jį užjausdama:

– Tai bent šunsnukis!

– Jie kalba apie didžiulius nišinius langus. Mes turime langą! – Jis parodė į langą virš kriauklės. – Jis labai geras. Gali dairytis pro jį, kiek nori. Štai ką tau pasakysiu: tas jaunuolis sugundė mano žmoną pažadais apie tvirtus akmeninius stalviršius ir ąžuolinę apdailą.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Šuolis iš posūkio (čia ir toliau – vert. pastabos).