Pasi Ilmari Jääskeläinen - Sniegė ir jos devynetas

Moteris liūdnai krestelėjo galvą ir tęsė:

– Gal išskyrus „Triušio gardėsių“ kepinių skyrių. Tenai geriausi miestelio pyragaičiai, ir žinai kodėl? Nes Martis Žiemys yra nuolatinis jų pirkėjas! Jie kepa jam pyragaičius pagal užsakymą, tik pamanyk.

Ela pasijuto kebliai. Sudvejojo, ar tik Ingrida Katelė nebus įgėrusi, mėgino uosti jos kvapą. Tačiau užuodė vien saldymedį ir kavą.

Ingrida Katelė toli gražu ne talentingiausia Draugijos rašytoja, o Žiemys – ryškiausia jos žvaigždė. Jo kūriniai išversti į daugybę kalbų, ir jis vienas iš nedaugelio Suomijos rašytojų, praturtėjusių iš savo knygų. Žiemio kūrybą gyrė ir kritikai, ir plačioji skaitytojų auditorija.

Skirtingai nei Martis Žiemys, Ingrida Katelė rašė tik mažas knygeles, apie kurias kritikai kalbėjo palankiai, bet jos niekada nebuvo plačiai viešinamos. Kiek Ela atminė, visi Ingridos Katelės kūriniai buvo skirti jaunimui. Jų veikėjai žudydavosi ir darydavosi abortus, prarasdavo nekaltybę, nuodydavosi alkoholiu ir kentėdavo nuo priekabių ieškančių, visapusiškai nepakeliamų tėvų.

– Taigi, Martis nerado laiko susisiekti su tavimi ir ta užduotis teko man, – atsidūsėjo Ingrida Katelė. – Betgi nieko čia blogo, mudvi jau pažįstame viena kitą po to neseno incidento.

Katelė draugiškai nusišypsojo.

– Na, ką manai? – paskui paklausė.

– Apie ką? – tarė Ela. Jai buvo sunku susikaupti.

– Apie tai! – atsakė Ingrida Katelė. – Apie tau tekusią garbę, kuri nebuvo niekam suteikta jau marios laiko. Ir ne todėl, kad Laura Sniegė neieškojo naujų talentų. Nebuvau jos sutikusi pastaruoju metu, bet žinau, kad ji nuolatos skaito „Triušio takų“ literatūrinį priedą. Ir ten, jūsų mokykloje, ji irgi yra užmetusi tinklą.

– Lauros Sniegės aplankas, – tarė Ela.

Ingrida Katelė linktelėjo.

– Tiesą sakant, manau, kad toji tavo novelė, kaip ji ten vadinasi?..

– „Sėdėdamas oloje skeletas tyliai rūkė cigaretę“.

– Taigi. Na, nieko čia nuostabaus, pamaniau perskaičiusi ją laikraštyje. Tokia sklandi kalbos ir literatūros mokytojos proza. Tinka, be abejo, tau tobulėti, bet šiaip nieko ypatingo. Pamaniau – aha, dar viena. Tačiau neapsiėmiau iš devynių galbūt teikiančių vilties vaikų išugdyti devynetą daugiau ar mažiau sėkmingų rašytojų. Tad mano nuomonė čia ne kažin ko verta. Jeigu Laura Sniegė tavo novelėje įžvelgė kai ką, vadinasi, joje yra kai ko. Ir tavyje taip pat. Aš šito nematau, bet pasikliaunu ja.

Ela sutriko.

– Tai truputį… Atleiskite, bet ar negalėtumėte paaiškinti, ką norėjote pasakyti? – ji atsiprašomai šyptelėjo.

Ingrida Katelė surimtėjusi padėjo kavos puodelį ant lėkštutės.

– Norėjau pranešti apie pasiūlymą, – atsakė moteris. Jos mina buvo neperprantama. – Laura Sniegė žada padaryti tave rašytoja, jei tik sutiksi įstoti į Triušiogalos literatų draugiją.

Po laidotuvių sėdėdama tualete Ela Milana prisiminė, kaip tėtis kadaise balsu skaitė jai „Dyvūnijos“ knygą. Prieš porą dienų ją buvo atnešęs Kalėdų Senelis.

Ji atminė, kaip tėtis visu svoriu slėgė lovos kraštą, jo švelnų balsą, piešiantį vaizdus jos mintyse. Kaip gulėjo užsimerkusi ir ypač aiškiai įsiminė „Dyvūnijos“ fragmentą, labai tinkamą klausytis prieš miegą:

Baltoji Motė apklostė Bobo Riksraksą, Keistuolį Kiukį, Šlapicką, Karnakukurą ir visus kitus, švelniai juos pabučiavo ir pavadino „savo mažaisiais dyvūniukais“, o tai juos nuolat vertė iš didelio malonumo šypsotis po apklotu. Ir akimirksniu jie visi užmiršdavo, kad įkandin nakties tykina Imperatorius Žiurkis, kuždėdamas savo tamsias paslaptis, kurių neturi išgirsti joks gyvas padaras, antraip tuoj pat būtų sunkiai sužalotas.

Paskui Baltoji Motė nuėjo į virtuvę ir užsikaitė puodelį kakavos.

Ji prisiminė, kaip pertraukė tėvą klausdama, ką reiškia pasakojimas apie Imperatorių Žiurkį ir kaip jie galėtų jį sulaikyti, nes Dyvūnijoje visi taip labai jo bijojo.

Paskui stojo tokia ilga tyla, kad Ela pamanė tėtį ištipenus iš miegamojo. Tačiau ne – kai mergaitė atsimerkė, jis vis dar tebesėdėjo. Ir svarstė jos klausimą taip įsigilinęs, kad Ela ėmė būgštauti ir apgailestavo apskritai paklaususi.

– Man regis, – pagaliau atsidūsėjo tėvas, – kad Imperatorius Žiurkis – tai vienas iš tų dalykų, kuriuos privalome užmiršti. Galų gale jis ateis, jeigu ketino ateiti, bet apie tai negalima galvoti ir nieku gyvu nereikia laukti, kad taip nutiktų.

Ruduo įsismelkė į žolę, augalus, medžius ir iš medžių viršūnių trykštelėjo į dangų, apklodamas visą kraštovaizdį.

Ela su motina tupinėjo namuose, vengdamos lietaus. Gimtasis namas atrodė rūškanas ir visas susigūžęs. Buvo šalčiau nei paprastai šiuo metų laiku. Nė viena nepajėgė pakurti senos koklinės krosnies, kuria paprastai šildydavosi, kai nepakakdavo elektrinių radiatorių.

Ela pasakojo motinai savo prisiminimus, kurie taip netikėtai atgijo. Mama sėdėjo žiūrėdama televizijos serialą, kuris vadinosi „Šešiasdešimt paskutinių mūsų gyvenimo metų“.

Nepasukusi galvos motina pasakė, kad duktė klydo dėl savo prisiminimų:

– Kiek siekia mano atmintis, tavo tėvas niekada tau nieko balsu neskaitė. Tai dariau tiktai aš.

Laidai pasibaigus, motina ėmė sudarinėti pirkinių sąrašą kitai dienai – tai buvo pirmadienis. Pirmadienis jų šeimoje visuomet buvo skirtas apsipirkti. Pasak motinos, sudarinėjant pirkinių, darbų ir planų sąrašus galima kontroliuoti dalykus, kurie šiaip pernelyg apsunkina galvą.

Ela sėdėjo šalia jos. Ant virtuvės stalo buvo pribirę trupinių ir matyti kavos dėmių. Ela pavargo. Naktį mėgino taisyti rašinius, bet jai nepavyko. Ji pailso. Prieš pusvalandį susimąstė apie savo kvėpavimą, paskui apie motinos kvėpavimą ir niekaip negalėjo liautis, kad ir kaip stengėsi.

Oras gargė, motinos traukiamas į šnerves, ir kvėpavimo takais plaukė į plaučius, o iš ten išėjo lydimas pailsusio šnarpštimo ir pratiso dūdavimo, sumišusio su tyliu kriokčiojimu. Kartkartėmis motina tarsi godžiai prarydavo visą orą iškart ir išpūsdavo jį taip ūmiai, kad jos plaučių pūslelės nė nespėdavo perduoti deguonies kraujo apytakai.

Kvėpavimas pasirodo sudėtingas, kai rimtai apie jį susimąstai. Elai toptelėjo, ar tik žmonės nemiršta kartais per daug galvodami apie dalykus, į kuriuos paprastai nekreipia jokio dėmesio, kad ir apie kvėpavimą. Ela žvilgtelėjo į motinos pirkinių sąrašą ir trumpam užmiršo savo apmąstymus.

BULVĖS

MORKOS

POPIERINĖS SERVETĖLĖS

BET KOKIA MĖSA (VIŠTIENOS ATRAIŽOS?)

KVIETINIAI MILTAI

KRAKMOLAS

POMIDORAI

LAIDOTUVĖS (PAVO KARSTAS IR T. T.)

SKALBIMO MILTELIAI (SPALVOTIEMS)

ANTKAPIS

MALTA KAVA

Motina įdėmiai stebėjo Elą sausomis akimis.

– Viskuo pasirūpinta, kaip dera, – tarė, bilstelėjusi į stalą atgalia ranka.

Ji sėdėjo pabrėžtinai tiesi, bet jos kaklas buvo truputį pakreiptas ir galva bejėgiškai nusvirusi.

– Nueisim į gėlių parduotuvę, Kūti gerai išmano tuos kapinių reikalus. Apie floristę Kūti neteko girdėti nieko blogo, patenkinti visi jos klientai, gyvi ar mirę. Beje, ar tu norėtum būti palaidota šalia savo tėvo ir manęs? Turiu žinoti, kad galėčiau užsakyti tinkamo dydžio antkapį.

Ela neatsakė.

– Netraukiu tavęs per jėgą į bendrą duobę, – nuramino motina. – Tik sau pagalvojau: jei mums rūpi tie dalykai, galiu juk tavęs paklausti, kad nekiltų priekaištų. Girdi, nebuvai net pakviesta atgulti tame pačiame kape su savo šeima. Aš stengiuosi į visus atsižvelgti, įskaitant tave, nes dabar tu pargrįžai namo, ir taip toliau.