Stefanie London - Geriausias asmens sargybinis

Asmens sargybinio darbas labai primena auklės darbą. Maksas Ridžvėjus privalėjo nuspręsti, ar jo saugomasis elgsis paklusniai, ar kaip tikras pragaro vaikis.

– Ar visada taip atsainiai žiūrite į savo saugumą, panele Loson? – paklausė jis.

Merginos akys sužibo lyg katės. Imdamasis saugoti Rauzę Maksas turėjo perprasti, kaip elgsis mergina: pati ieškos nelaimės, mėgins nuo jo pasprukti ar vidury nakties klaidžios tamsiais skersgatviais.

– Sakote, jums nereikia apsaugos. Bet gal kartais blogai jus supratau, – Ridžvėjus atsilošė kėdėje ir sunėrė rankas už galvos.

Rauzė atsilošė lankytojo kėdėje ir akinamai nusišypsojo. Merginos akys buvo migdolų formos ir neįprasto gelsvai žalio atspalvio. Ji turėjo tankias ilgas blakstienas, širdies formos veidelį ir nuodėmės vertas putlias lūpas. Toks seksualumu alsuojantis derinys kitą vyrą tikriausiai būtų parklupdęs ant kelių. Tačiau Maksas Ridžvėjus nesileido blaškomas tokios stulbinamos merginos išvaizdos.

– Atleiskite už nesusipratimą, – pasakė Rauzė švelniu balsu, nuo jo Maksą perliejo karščio banga. Koks keistas akcentas. Akivaizdu, kad amerikietiškas, bet subtilus žodžių ilginimas išdavė, kad mergina daug laiko praleido Europoje. Londone, kaip išsiaiškino rinkdamas informaciją. – Jus pasamdė mano tėtis, bet jis kartais… pernelyg atsargus. Man nereikia jūsų paslaugų.

Toks Rauzės atkaklumas rodė, kad kaip klientė ji būtų tikra rakštis pasturgalyje. Vis dėlto tikrasis Makso klientas yra jos tėtis, o ne ji pati. Mergina atsistojo ir ranka persibraukė rudus, smakrą siekiančius plaukus, o kai atitraukė ranką stilingai netvarkingos garbanos suribuliavo. Nužvelgusi Maksą ji ėmė tikrinti savo telefoną.

– Atleiskite, kad sugaišinau, – pareiškė Rauzė tonu, kuriame nebuvo girdėti nė kruopelės apgailestavimo.

Stojusioje tyloje garsiai tiksėjo sieninis laikrodis. Skaičiavo sekundes, kurių nebesusigrąžins.

Aukštakulniais kaukšėdama kabineto grindimis Rauzė nužingsniavo prie durų. Prigludę juodi džinsai išryškino jos kojas, laisva juodo šilko palaidinė atrodė lyg fonas jos įmantriam raudonos, auksinės ir geltonos spalvos pakabučiui, kuris kabėjo ties bamba. Byloje buvo nurodyta, kad Rauzė – papuošalų dizainerė. Tikriausiai pati sukūrė šį papuošalą.

Kai Rauzė priėjo prie durų, Maksas ją sustabdė.

– Dar neleidau jums eiti.

Merginos pečiai įsitempė, ji atsisuko ir pažvelgė Maksui į akis. Kerinti šypsena išblėso ir Rauzė šaltai kreipėsi į vyrą.

– Nemaniau, kad man reikia jūsų leidimo.

Rauzė užsivilko storą juodą paltą. Brangakmeniais inkrustuotų auksinių apyrankių skimbčiojimas suteikė jos judesiams muzikalumo.

– Tapau už jus atsakingas, – Maksas atsistojo ir nuėjęs prie Rauzės nugara atsirėmė į sieną. – Jūsų tėvas mane pasamdė, kad jus saugočiau tol, kol išsiaiškinsime, kas įsilaužė į jūsų parduotuvę.

Paminėjus tėvą Rauzė nepatikliai dėbtelėjo į Maksą ir tarsi atitolo.

– Tikriausiai paaugliai. Aš dirbu papuošalų parduotuvėje. Nieko keisto, kad įvyko nusikaltimas norint pasipelnyti. Be to, parduotuvė priklauso ne man. Savininkė negalvoja, kad jai reikia apsaugos, tai kodėl jos reikėtų man?

– Akivaizdu, kad jūsų tėvas mano kitaip, – Maksas taip pasakė tik todėl, kad pamatytų merginos reakciją.

– Jis nežino, ko man labiausiai reikia, – Rauzė sugriežė dantimis. – Be to, vagystė įvykdyta prieš dvi dienas. Jei kas nors kėsintųsi į mane, ar jau nebūtų griebtasi veiksmų?

– Nebūtinai. Jei kalbėsime apie jūsų paauglių teoriją, vagys įsilaužė į parduotuvę, bet nieko neišsinešė, – Maksas kilstelėjo antakį. – Nelabai primena nusikaltimą siekiant pasipelnyti.

– Visos brangenybės, kaip ir akmenys, su kuriais dirbame, užrakinti seife, – Rauzė pakėlė smakrą ir pažvelgė suirzusi. – Tai itin patikimi seifai, į kuriuos taip lengvai neįsilauši. Ir kaskart uždariusi parduotuvę aš juos užrakinu. Taip pat turime apsaugos sistemą, kameras ir pagalbos mygtuką.

Maksas žiūrėjo, kaip kaklą puošiantys spalvoti karoliukai spindėjo liepsna… tokia pačia, kuri švysčiojo Rauzės akyse. Mergina buvo pasipiktinusi, bet teisi. Jam prireiks daug pastangų, kad ją apsaugotų, ypač jei pasitvirtins jos tėvo įtarimai.

– Apsaugos sistema ir kameros buvo išjungtos. Tačiau įsilaužėliai vis tiek pabėgo nieko nepavogę. Nemanote, kad tai keista?

– Ne, nemanau. Galbūt jiems kas nors sutrukdė, o gal tai buvo tiesiog atsitiktinis vandalizmo aktas.

Rauzė žengė prie durų.

– O dabar, jei leisite…

Jei tai buvo tiesiog rajoną siaubiantys paaugliai, kodėl jie įsibrovė būtent į jos parduotuvę? Į taip puikiai saugomą parduotuvę? Kodėl neišdaužė kitų kaimynystėje įsikūrusių parduotuvių langų? Rauzei Loson neabejotinai gresia pavojus. Maksas užstojo jai išėjimą – prispaudė delną prie durų staktos visai šalia merginos galvos.

– Aš dar nebaigiau.

Jos skruostai, nusidažę ryškiai rožine spalva, dar labiau pašviesino odą, gelsvai žalios akys užsidegė pykčiu.

– Kas manaisi esąs?

– Rauze, aš esu vyras, kuris tave apsaugos, – Maksas nežinojo kodėl, bet jo širdis ėmė plakti greitėliau, kraujas sparčiau pasruvo gyslomis. – Man ši situacija atrodo labai rimta.

– Paklausyk, – Rauzė bedė pirštu jam į krūtinę. – Man nereikia apsaugos, tuo labiau ne tokio vyruko, kuris tariasi esąs Eilinis Džo.

Oho. Mergina turi aštrų liežuvį. Maksas visai nenustebo. Tokios gražios moterys dažnai įsivaizduoja, kad visas pasaulis joms po kojomis, ir visai to nevertina. Maksas susitvardė neišrėžęs, koks klaidingas jos vertinimas, ir kokia naivi, pasipūtusi ir siaurų pažiūrų ji yra…

– Užmyniau nuospaudą? – pasišaipė ji, o jos švelnaus atspalvio lūpų blizgis sužėrėjo pagavęs šviesą.

– Tokios pašaipos nubėga nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo, – Maksas pasilenkė į priekį ir prisikišo jai prie veido. – Esu išvadintas ir baisesniais vardais. Gali kiek tik nori svaidytis šiais apgailėtinais įžeidimais, bet nuo šiol būsiu tavo šešėliu.

Įsivyravusioje tyloje buvo girdėti tankus Rauzės kvėpavimas. Jos pirštai čiuopė karoliukus ant pakabučio ir skaičiavo juos tarsi rožinį.

– O dabar, – Maksas ištarė ir žengęs atgal patraukė ranką. – Parvešiu tave namo.

– Pasvajok, – Rauzė įsistebeilijo į jį. – Man nereikia apsaugininko ar kaip ten save vadinate.

– Apsaugos konsultantas, – pataisė Maksas ir pamatęs, kaip Rauzė užverčia akis, mintyse nusijuokė.

– Tokio irgi nereikia. Man viskas gerai. Tai buvo atsitiktinumas, – mergina nubraukė plaukų sruogą nuo veido.

– Aš vis tiek palydėsiu tave namo. Dėl viso pikto.

Maksas buvo pasamdytas saugoti Rauzę ir būtent tai jis darys. Šis darbas Kobalto ir Deino apsaugos kompanijoje galbūt nėra karjera, apie kurią svajojo iš Australijos kilęs jaunuolis, bet jis pasitaikė kaip tik tada, kai jo reikėjo labiausiai. Maksas turi tik šį darbą. Jo senoji karjera žlugo, santykiai su sužadėtine nutrūko jau seniai, o geriausias draugas…

Maksas nurijo seilę. Jis tikrai nesusimaus. Net jei turės sekioti Rauzę prieš jos valią, tebūnie.

– Kaip nori, – mergina pasikniso rankinėje ir išsitraukė raktus. – Jei ketini veltui gaišti savo laiką, maloniai prašom.

Ji išlėkė iš kabineto, praėjo pro registratūrą nė neatsisukusi pažiūrėti, ar jis seka įkandin, ir patraukė prie lifto. Laukdama ir spaudinėdama mygtuką kaukšėjo aukštakulniu į grindis.