Stefanie London - Baleto įkvėpti

Kas sieja baleriną ir futbolo žaidėją? Tokį klausimą svarstė Džasmina Bel, stebėdama futbolininką, priešais ją bandantį atlikti plié . Be būtinybės turėti lanksčias pakinklines sausgysles, jie neturi nieko bendro. Visiškai nieko. Bet štai jie čia.

Ji stovėjo studijos viduryje, dėvėjo įprastą juodą triko, tampres ir buvo apsiavusi baleto batelius. Šokėjui tai tarsi antra oda, bet šįvakar dar nuogesnei jaustis būtų nebeįmanoma, net jei stypsotų čia pliku užpakaliu. Ji sunėrė rankas ant krūtinės.

– Pradėkim iš pradžių. Nuleiskite pečius, – Džasmina bandė kvėpuoti ramiai. Atpalaidavo pečius, rankas ištiesė į pirmą poziciją ir pasuko pėdas viena linija. – Pasiruoškite… Kairę ranką ant atramos ir plié – vienas, du, trys, keturi…

Vyriškis priešais ją nusivaipė ir vykdė nurodymus su tingiu atsainumu. Viskas, kas susiję su Grantu Farliu, ją erzino: ir pasipūtėliška šypsena veide, ir tai, kaip jai kalbant pakildavo tankūs šviesūs jo antakiai. Šalia tokio vyro moteriai susikaupti neįmanoma.

Laikydamasi atokiau, ji stebėjo judesius ir taisė tik žodžiu. Paprastai mokinių laikyseną pataisydavo rankomis, bet šįkart jos smegenys kažkodėl rėkė: Žiūrėk, bet neliesk . Gal dėl to, kad Grantas judėjo taip pasitikėdamas savimi, kad net buvo pavydu, o gal todėl, kad po šešių mėnesių viengungystės jis atrodė tinkamas kąsnelis.

Dideliam jos nusivylimui, jis greitai mokėsi, nors be perstojo kvailiojo.

– Puikiai sekasi, – tarė Džasmina, kai jie stabtelėjo prieš pakartojimą. Ji pasiryžo elgtis profesionaliai, nors tai buvo sunkiau, nei atlikti pas de deux iš „Don Kichoto“ trečio veiksmo. – Jau matau tobulėjimą, nors tai tik pirma pamoka.

– Ne taip jau ir sunku. – Įsmeigęs mėlynas akis jai į veidą Grantas sukėlė šiurpulį. Savo tonu sumenkino pagyras. – Tūpčioju aukštyn ir žemyn vietoje. Ir dvimetis galėtų.

Džasmina pasišiaušė. Tik kietakaktis australiško futbolo žaidėjas nepajėgus suprasti žingsnelio, kurio ji išmokė, svarbos.

Ji sučiaupė lūpas.

– Pernelyg supaprastinate, ar taip nemanote?

– Nelabai. – Jis sunėrė rankas ir atsirėmė į atramą, perliedamas ją žvilgsniu. – Galit vadinti tai įmantriais prancūziškais vardais, jei norit, bet iš esmės tai tik pritūpimai.

– Na, niekada nemaniau, kad įmanoma siekti karjeros vaikantis mažą raudoną kamuoliuką. – Džasmina kilstelėjo smakrą. – Bet tik pažiūrėkit.

– Mūsų kamuoliai nėra maži, – nutęsė jis, lūpų kampučiais išspaudęs šypseną.

Merginos skruostai užsidegė raudoniu. Užuominą ji praleido pro ausis ir įjungė muziką, pasiruošė kartoti pratimą.

– Dar kartą iš pradžių.

Pasigirdus melodijai, jis darė, ką ir ji, sulenkęs kojas į pirmą poziciją. Kaip mokytoja, ji negalėjo praleisti pro akis, kad Grantas juda klaidingai, klubus laiko netiesiai, o pėdas pasukęs į vidų. Ji siektelėjo pataisyti, bet, suveikus smegenims, atitraukė ranką.

– Aš nesikandžioju.

Į vilko panaši šypsena nieko gero nežadėjo, bet Džasmina neleis, kad kažkoks pasipūtęs tipas apsuktų jai galvą. Ji mokytoja; ji vadovauja.

– Laikykite klubus tvirtai. – Ji žengė į priekį ir uždėjo rankas jam ant klubų. Standūs vyro raumenys po delnais buvo karšti kaip ugnis. Jis dar kartą atliko plié , o Džasmina padėjo, nekreipdama dėmesio į perbėgusią kibirkštėlę. – Stebėkite, kad stovėtumėte tiesiai. Taip geriau išlaikysite pusiausvyrą ir nevirsite į priekį.

– Štai taip? – Grantas sugriebė jos ranką ir uždėjo sau ant pilvo. Per marškinėlius ji jautė banguojančius raumenis. Sportinės tamprės išryškino kiekvieną raumenį, kiekvieną iškilimą…

Džasmina nurijo seiles, kraujas pulsavo taip, tarsi būtų nubėgusi maratoną. Susiimk .

– Taip, būtent taip.

Ji atitraukė ranką, tačiau karštis vis dar degino pirštų galiukus.

Tikrai pasmaugs Elizą, turbūt jau buvusią geriausią savo draugę, kad įtraukė į šitą košę. Tikrai…

– Žemė kviečia Kuodelį. – Grantas pamojavo jai prieš nosį ir sukikeno, kai Džasmina vėl sutelkė dėmesį. – Nesuprantu, kaip tai padeda pakinklinėms sausgyslėms. Argi neturėtume atlikti tempimo pratimų ar dar ko nors? Reikėtų paskubinti tą lankstumo reikaliuką. Artėja svarbios rungtynės.

Jis papurtė koją ir patrynė raumenį.

– Lankstumas – ilgas procesas. Negalima po vienos baleto pamokos tikėtis, kad tapsite akrobatu. Reikia laiko.

– Užteks, jei išvengsiu traumų, – atsakė jis. – Bet jei norit parodyti, kaip užsikelti kojas už galvos, tai prašom.

– Tai ne cirko grupė „Cirque du Soleil“, – Džasmina iškošė pro dantis.

– O galėtų būti. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį virš galvos. – Bet, kad ir kaip keistai tai nuskambės, aš čia ne tam, kad linksminčiausi. Noriu pratampyti pakinklines sausgysles ir grįžti prie tikrų treniruočių.

Džasmina nesiruošė leisti jam tarti paskutinį žodį. Žinoma, ji turėjo savo paskatų, kai sutiko Grantą mokyti, bet tai jam nesuteikė teisių elgtis atžariai.

– Tiesą sakant, aš irgi čia didelio malonumo nejaučiu.

– Jei atsipalaiduotumėt, gal ir pajustumėt.

Ji giliai įkvėpė ir prisivertė neatsakyti. Dirstelėjusi į laikrodį su palengvėjimu atsiduso, nes rodyklė artėjo prie aštuntos valandos vakaro. Kartu praleistą valandą vargu ar galima pavadinti sėkminga. Jei jau atvirai, pavadintų šią pamoką baisiausia iš visų… ir tai tik pati pradžia.

– Jau tiek valandų?

Linksmas tonas pakurstė Džasminą apsimesti šaltakraujiška, abejinga ir ramia. Jai knietėjo išmušti tą pašaipų žvilgsnį iš žavaus veido. Grantas kilstelėjo antakį, tarsi pabrėždamas klausimą.

Toks gyvenimas jos laukia du vakarus per savaitę ateinantį pusmetį, ir tai jos nė kiek nežavėjo! Deja, šios pamokos ne pats geriausias būdas leisti laisvalaikį. Ne, svarbūs tik doleriai ir centai. Štai ir vėl, kad apmokėtų sąskaitas, ji meilikauja kažkokiam pasipūtėliui, manančiam, kad visas pasaulis jam po kojomis.

– Manau, pagaliau galime baigti pamoką, – tarė Džasmina.

– Taip smarkiai neliūdėkit manęs atsikračiusi.

Grantas nuleido rankas ir palinko į priekį, platūs pečiai metė ant jos šešėlį.

– Pamokos trunka po valandą, pone Farli, – jos balsas nuskambėjo griežtai, plaučiai buvo sausi ir trūko oro. – Jei norite daugiau laiko, teks tai suderinti su studijos savininke.

– Valandos per akis, panele Bel, – paerzino jis ir ranka persibraukė tankius šviesius plaukus.

Kodėl jis toks velniškai patrauklus? Džasminos viduriai apsivertė, kai jo plaukai spriegė į vietą. Ji nužingsniavo iki durų į laukiamąjį, Grantas ėjo su ja – nejaukiai arti. Losjono po skutimosi kvapas nuvinguriavo jos šnervėmis ir smegenyse sužadino nenorimus, bet negalima sakyti, kad nemalonius vaizdus. Akimirką ji užsimerkė, nuslopindama geismą, kuris užsiplieskė kaip degtukas.

Jis nebuvo labai dailus, kokie Džasminai patikdavo. Bet šiurkšti išvaizda traukė. Tvirti žandikauliai, skruostikauliai aštrūs kaip skustuvas; nosis kreiva, lyg kitados sulaužyta ir netinkamai sugijusi. Ji keistai panūdo perbraukti pirštų galiukais per gūbrelį ir įsitikinti, ar jos spėjimai teisingi.

Džasmina įsikando į lūpą. Po galais, nesulauksit, kad ji leistų sau susižavėti tokiu, kaip jis. Pasipūtę egoistai – praeitis, ji norėjo, kad taip ir liktų. Tai tik verslas, kai tik šis vyras susimokės, ji keliaus namo ir pamirš išduotus principus. Pamirš, kad jos svajonė buvo sumažinta iki šito šikniaus.