Jessica Gilmore - Meilė per Kalėdas

– Paklausyk, – Flora bandė nuraminti drebantį balsą. – Malonu, kad siūlai man darbą, kaip ir tai, kad kiekvieną kartą, pasibaigus mano darbo sutarčiai, mamai staiga prireikia vadybininkės, o tėčiui – padėjėjos. Bet per tuos trejus metus, dirbdama „Village Inns“, kai ko išmokau, – supratau, kad pražūtinga painioti asmeninį ir profesinį gyvenimą.

Florą netrukus atleido, kai ji išsiskyrė su įmonės savininko sūnumi ir paveldėtoju; tai galėjo būti ir sutapimas, tačiau ji tuo abejojo.

Taip, gyvenimas tikrai nelepina. Labai viliojo pasiduoti ir priimti šeimos ar geriausio draugo paramą. Tačiau taip padariusi Flora patvirtintų jų nuomonę, kad ji negali susidoroti pati.

Žeminantys, keisti ar nuobodūs laikini darbai bent vertė Florą stengtis ir ko nors siekti.

– Nesiūlau darbo iš gailesčio. Man iš tiesų tavęs reikia. Reikia tavo pagalbos, – Aleksas meiliai nusišypsojo.

Flora nustebusi stebeilijo į Aleksą. Ar ji gerai išgirdo? Bare garsiai skambėjo prastos kalėdinės dainelės, o triukšmą dar didino pernelyg karštai pritarianti draugija prie baro.

– Tau reikia manęs?

Tai viską keičia.

– Žinai tą viešbutį, kurį suprojektavau Austrijoje?

Ar ji žino apie populiarų prabangų viešbutuką, kurį Aleksas suprojektavo klestinčiai ir prašmatniai „Luso viešbučių“ grupei?

– Gal kartą ar du užsiminei.

– Man pasiūlė išskirtinę sutartį projektuoti kitus tris jų viešbučius. Įmonė pasirenka stulbinančias vietas, nori, kad viskas būtų kiek įmanoma ekologiškiau ir nekenktų aplinkai. Siekiama, kad kiekvienas kurortas turėtų originalų stilių ir atmosferą. Tai nuostabus projektas. Tik dizainerė, kuri man dirbo kuriant viešbutį Austrijoje, ką tik įsidarbino pas konkurentus ir nebegali bendradarbiauti.

Tai buvo kur kas rimčiau nei maži darbeliai, kuriuos Florai Aleksas siūlė pastaruosius dvejus metus. Šis projektas per didelis, kad būtų siūlomas iš gailesčio. Juk ant kortos statoma ir Alekso reputacija. Viltis sumišo su pasididžiavimu, po labai ilgo laiko Flora pajuto lašelį optimizmo dėl ateities.

Tik šiuos jausmus greitai nuslopino kiti Alekso žodžiai.

– Rytoj skrisiu į viešbučio Austrijoje atidarymą. Ten turiu pristatyti viešbučio Balyje pradinę idėją, papasakoti apie interjerą ir bendrą vaizdą. Maniau, kad Lola bent pradėjo kurti, bet kai šiandien paskambinau prašydamas faksu atsiųsti parengtą planą, ji šaltai atsakė, kad ne tik nepradėjo, bet, radusi naują darbą, ir neketina to daryti. – Aleksas giliai iškvėpė, jo veidą aptemdė nusivylimas. – Verčiau jau naujas darbas būtų puikus, nes tikrai niekam nerekomenduosiu Lolos paslaugų, kad ir kokia talentinga ji būtų.

Ak, kokie skausmingi žodžiai. Flora tvirtai suspaudė taurės kojelę. Tai Aleksą sudomino ne jos talentas, o neužimtumas?

Gal metas pamiršti išdidumą. Toks darbas tikrai padėtų Florai kopti karjeros laiptais. Smalsaudama ji palinko į priekį.

– Ko iš manęs reikėtų? Nori, kad peržiūrėčiau tavo planus ir elektroniniu paštu atsiųsčiau savo pasiūlymus?

Mažas Floros kambariukas, kuriame vos tilpo medžiagos, siuvimo mašina ir molbertas, neįkvėpė kurti, tačiau ji susidoros. O gal galėtų savaitę anksčiau, nei ketino, grįžti pas tėvus ir dirbti jų namuose? Ten bent būtų šilta ir nereikėtų sukti galvos dėl maisto, tačiau stigtų tylos, ramybės ir privatumo.

– Elektroniniu paštu? Ne, su manimi keliausi į Austriją. Tik taip perprasi užsakovų norus. – Aleksas ryžtingai pažvelgė į pašnekovę. – Reikės vykdyti jų nurodymus, Flora. Negalėsi įgyvendinti keistų savo sumanymų.

Keistų sumanymų? Savo malonumui kurti jos dizainai buvo kiek egzotiški, bet tai nereiškia, kad tokie bus ir profesionalūs darbai. Flora gebėjo nepainioti laisvalaikio kūrybos ir klientų užgaidų. Ji prisimerkė.

– Suprantama, juk aš profesionalė.

Aleksas žvilgtelėjo į Florą ir linktelėjo.

– Puiku. Apie savo planus papasakosiu, kol skrisime į Insbruką.

Tik dabar Flora suvokė, ką sakė Aleksas. Kelionė į užsienį. Paskutinį kartą lėktuvu Flora skrido dar prieš atleidžiama iš darbo.

– Jau rytoj? Bet man dar savaitę reikia padirbėti laikiname darbe.

– Ar negali į jį neiti?

– Gal ir galiu. Tik darbdaviai nebus patenkinti.

– Juk tai laikino įdarbinimo įmonė. Jie tikrai ras, kuo tave pakeisti.

– Taip. Žinoma, – Flora nudžiugo. Nebeteks kęsti kelionių metro ir slegiančio biuro. Ne, kitą savaitę ji leis nuostabiame viešbutyje. Daugiau jokių lentelių, garso įrašų šifravimo ar bandymo atsikratyti įkyriais pardavėjais. Nuo šiol ji galės kurti. – Gaila, kad skrisime ne į Balį. Mielai pasimėgaučiau saule vidury žiemos. – Flora sudrebėjo, nors perpildytame bare ir buvo tvanku. Paskutines atostogas ji praleido kaime Kornvalyje. Tinklalapyje viskas buvo pavaizduota patraukliai – ten buvo aprašyti auksiniai paplūdimiai ir nuostabus kraštovaizdis. Realybėje teko patirti smarkias audras ir liūtis. Flora nuo to laiko taip ir neatšilo.

Aleksas pastatė ant stalo bokalą.

– Tai nebus atostogos, Flora.

– Žinau, – ji palinko į priekį ir palietė Aleksui ranką. – Tik erzinu. Dėl tokios galimybės keliaučiau ir į Antarktidą. Ką turiu padaryti?

Šilti ir tvirti Alekso pirštai palietė Florai ranką. Nuo šio prisilietimo jos širdis skausmingai suplakė.

– Rytoj anksti ryte būk pasiruošusi. Pasiimk drabužių, tinkamų vaikščioti po sniegą ir dalyvauti keliuose prabangiuose renginiuose. Na, juk žinai, ką turiu omenyje.

Ne, ji nežinojo. Pastaruoju metu Flora nevaikščiojo į prabangius renginius, tačiau neišsidavė.

– Drabužiai turi būti šilti, bet puošnūs. Supratau. – Grupelė prie baro užtraukė dar vienos visiems nusibodusios kalėdinės dainos priedainį, ir Flora kai ką prisiminė. – O kada grįšime? Mama ir tėtis lauks mūsų abiejų per Kūčias. Jie smarkiai nusivils, jei nepasirodysi. Horacijus budės ligoninėje, tad atvažiuos tik Minerva, jos tobulas sutuoktinis ir dvynukės.

Florai burnoje apkarto ir ji nugėrė dar gurkšnį vyno, norėdama nuplauti nemalonų pojūtį. Ji turėjo omenyje, kad be Alekso neištvers Minervos ir kitų Stefordų šeimos narių draugijos.

– Nebus Horio? – Aleksas pakėlė antakius. – Kaip gaila. Man patinka stebėti, kaip tavo mama bando supiršti jį su pažįstamomis vienišėmis. Jis toks nuostabiai nenuovokus.

– Manau, tai tik gynybos mechanizmas. – Flora susimąsčiusi dirstelėjo į Aleksą. – Be to, turėtum džiaugtis, kad Horacijus niekada neužkimba. Jei mama neišgyventų dėl savo amžino viengungio sūnelio, imtųsi piršliauti tau.

– Juk tu – jauniausias jos vaikas, – švelniai paprieštaravo Aleksas. – Nesisieloju dėl savęs, Flora. Tai tavęs ji griebsis po Horacijaus.

– Nebūk juokingas. – Iš tiesų Flora nesijautė tokia užtikrinta. Iki trisdešimtmečio liko tik vieni metai, ir ji jau girdėjo nerimą keliančius raginimus susirasti vyrą, tinkamą darbą, įsigyti namą ir klausimus, kodėl ji negali būti kaip vyresnieji brolis su seserimi. – Tu priklausai mūsų šeimai. Dar geriau. Tu mūsų auksinis berniukas. Juk žinai, kad mano šeima nori tau paties geriausio.

Aleksas Kalėdas švęsdavo su Bakingamais nuo tada, kai jo tėvas ir naujoji pamotė nusprendė šventes praleisti Sen Barto saloje, o vienuolikametį sūnų paliko namų šeimininkės globai. Per kitas Kalėdas Flora ir jos šeima nė neabejojo, kad Aleksas švęs su jais, prie židinio pakabino kalėdinę kojinę su jo vardu ir paruošė jam vietą prie stalo.

Po penkerių metų Aleksas susikrovė krepšius ir iškeliavo iš tėvo namų visam laikui. Jis įsikūrė palėpėje, kambaryje greta Floros. Aleksas niekada nepasakojo, kodėl susipyko su tėvu, o Flora nesmalsavo.