Diane Gaston - Aistros paliesti

Jos labui.

Ir savo paties.

Lorena pakilo nuo sofos ir paėmė Delo ranką, suspaudė ją savosiomis.

– Eisiu pas jį. Ačiū, kad pasėdėjai su manimi.

Delas uždengė jos delnus savaisiais.

– Nereikia man dėkoti. Tiesiog nesirūpink dėl manęs, žiūrėk savęs.

Ji mėgavosi jo šiltų ir stiprių rankų prisilietimu prie savo odos. Ir akimirksniu pasijuto kalta, kad tai pastebėjo.

Lorena pasitraukė.

– Kas nors turėtų ateiti ir palydėti tave į kambarį. Bent jau tikiuosi, kad taip padarys… – Tinmoro tarnai buvo tokie lojalūs jam. Tačiau ne jai – niekados.

Delas žvelgė į ją su tokia užuojauta, kad kone suskaudo.

– Pasimatysime rytą. Privalai pailsėti.

Diena juk nebus lengva. Magistratas. Koroneris. Jai reikės tvarkyti reikalus, tačiau kokius? Lorena nepajėgė galvoti.

– Tada palinkėsiu tau labos nakties, – ji tūptelėjo.

Lorena prisivertė pasukti į lordo Tinmoro kambarius, kurie buvo tame pačiame aukšte kaip jos, tačiau, laimei, ne pernelyg arti. Prieš atverdama jo miegamojo duris, pasibeldė.

Krėsle prie lovos sėdėjo Vikis. Lovos baldakimas buvo užtrauktas, ir jai dėl to palengvėjo. Staiga išsigando, kad vėl teks žiūrėti į lavoną.

– Kaip laikotės, Viki? – paklausė ji stovėdama tarpduryje.

Senasis tarnas pamažėle pasuko galvą jos pusėn.

– Jeigu galima, norėčiau pasilikti čia, miledi.

Lorenai suspaudė širdį dėl senuko. Vikis mylėjo jos vyrą. Vikis, Diksonas ir ponas Filkinsas buvo ypač atsidavę Tinmorui. Vargeli, juk tarnavo jam ne vieną dešimtmetį.

– Žinoma, kad galite pasilikti, – atatupsta pasitraukė ji ir uždarė duris.

Lorena nuėjo koridoriumi į savo miegamąjį, kur susiraukusi kambarinė padėjo jai pasiruošti gulti, burbteldama tik tada, kai būdavo neišvengiama. Galiausiai moteris išėjo, ir Lorena įsirausė pataluose.

Širdis daužėsi, tarytum ji būtų ilgai bėgusi. Lorena susivokė taip besijaučianti nuo tos akimirkos, kai laiptų apačioje pamatė Tinmorą. Kaip jai nusiraminti? Ji bandė išnarplioti viduje besimaišančius jausmus. Netikrumas dėl ateinančios dienos. Ar bus bėdų su magistratu arba koroneriu? Ar jie suabejos Delo žodžiais? O gal patikės, kad ji ir Delas buvo meilužiai?

Kodėl Tinmoras taip manė? Lorena niekada neleido savo susižavėjimui Delu prasiveržti paviršiun. Niekada apie jį nekalbėdavo. Kai jis būdavo netoliese, rūpestingai tvardydavo veido išraišką. Tinmoras negalėjo atspėti. Niekas negalėjo.

Tinmorui buvo nė motais, kai ji atsidurdavo Delo kompanijoje. Per aukštuomenės susiėjimus jos vyras palikdavo ją vos progai pasitaikius. Niekada nesidomėjo, su kuo ji leidžia laiką, kol jis lošia kortomis arba šnekasi su savo bičiuliais. Mažai domėjosi Delu, kuris tebuvo paprastas grafas, ir mieliau rinkdavosi Delo draugą, jos sesers Dženos vyrą Rosdeilo markizą, kuris buvo kunigaikščio įpėdinis. Arba patį kunigaikštį. Kas Tinmorui šovė į galvą, kad jis metė tokius siaubingus kaltinimus?

Kai vyras paliepė jai eiti į kambarį, Lorena žinojo, kad pokalbis dar nebaigtas. Bent jau dabar nebereikės klausytis jo vainojimo.

Staiga ji pasijuto taip, tarytum nuo pečių būtų nuslinkęs didžiulis svoris. Ji laisva! Rytą pabus ir nereikės atsiskaityti niekam kitam, tik sau pačiai. Nereikės krimstis, kad ją gali apkaltinti įsitaisius meilužį, ne tą pasakius, ne taip padarius. Nebereikės tramdyti jausmų ar prikąsti liežuvio. Ji vėl laisva svajoti.

Jei tik pavyktų užsnūsti…

Lorena vartėsi nuo šono ant šono, kol galiausiai nusviedė apklotą ir basa nuėjo prie lango. Susiraičiusi ant paminkštintos palangės, žvelgė į sniegu užklotą parką. Kaip šviesu atrodė net tokią vėlyvą valandą, kaip balta ir švaru. Vaizdas visiškai skyrėsi nuo to, kokį ji matė prieš pradedant snigti.

Dabar jos laukia naujas gyvenimas.

Lorena peržvelgė beveik dvejus metus, kuriuos ji buvo ištekėjusi už Tinmoro.

Jis padarė tai, ko ji troško labiausiai. Aprūpino seseris ir brolį. Taip pat suteikė jai namus, gražių drabužių, papuošalų, patogų gyvenimą daugeliu aspektų. Ji jautėsi jam už tai dėkinga. Dėl to niekada juo nesiskundė. Nebent tik truputį karietoje, kai kalbėjosi su Delu. Bet ir to negalima vadinti skundais. Būtų buvę negražu skųstis Tinmoru, kai jis išgelbėjo jos šeimą.

Tam tikra prasme.

Lorena galėjo su visišku įsitikinimu teigti, kad, jeigu ji nebūtų ištekėjusi už Tinmoro, seserys ir įbrolis nebūtų susiradę savo sutuoktinių.

Juo labiau – meilės.

Sau Lorena prašė nedaug, tik tiek, kad Tinmoras pasirūpintų paprastu ir patogiu jos gyvenimu, kai jo nebeliks. Ji neturėjo supratimo, ar jis taip ir padarė.

O jei ir ne, jo dovanoti papuošalai bus šio to verti, spėjo ji. Rytoj ji kur nors saugiai juos pasidės. Filkinsas jai pagelbės. Kas žino, ko gali griebtis Tinmorui lojalūs ir jos nekenčiantys tarnai.

Lorena nežino, kaip gyvensianti toliau, tačiau, kad ir kokia ji nedora, džiaugsis, galėdama palikti šiuos namus.

Ji nusliuogė nuo palangės, susiradusi šalį apsisiautė juo pečius ir įsispyrė į šlepetes. Nešina žvake nusileido į svetainę, kurią Tinmoras vadino Olimpo kalno svetaine, – dėl kažkurio iš ankstesnių Tinmorų grafų užsakytų ir Verijaus nutapytų graikų dievų ir deivių freskų.

Padėjusi žvakę ant prabangaus paauksuoto fortepijono, kurį Tinmoras jai nupirko, Lorena išsitraukė mėgstamas natas, Mocarto kvintetus G-minor , ir pradėjo skambinti.

Praėjusį sezoną kažkas atsiuntė jai šias natas. Ji nežinojo kas, tačiau ne jos vyras. Pastarasis užmigo klausydamasis tos nuostabios muzikos, kuri, Lorena juto, paliko neišdildomą įspaudą jos sieloje.

Ji skambino lėtai, kaip dera esant gedulingai atmosferai, tačiau akordai, kuriuos ji įsivaizdavo kaip kardo dūrius, skrodžiantys šiaip jau įprastą menuetą, tobulai atspindėjo pyktį, kurį ji juto Tinmorui už tai, jog apkaltino ją neištikimybe, kad įvėlė Delą į savo mirtį, už visus tuos kartus, kai Tinmoras elgėsi neapgalvotai ir ją skaudino.

Muzikos garsai užliejo kambarį, atrodė, tarytum graikų dievai ir deivės jos klausėsi. Jeigu jos muzikavimas buvo girdėti už kambario sienų, Lorenai tai neberūpėjo.

Jai reikėjo ramybės, kurią suteikti galėjo tik muzika.

Lorena skambino fortepijonu bent dvi valandas, tik tada grįžo į miegamąjį. Miegojo budriai ir pabudo prieš auštant. Tada jau nebeliko prasmės bandyti užmigti. Ji atsisėdo ant palangės ir sulaukė, kol bus padoru kviesti kambarinę, kuri atrodė dar niūresnė nei paprastai. Lorena nežinojo, ar moteris tokia, nes gedi, ar niršo pažadinta anksčiau nei visada.

Baigusi rengtis, Lorena nusileido laiptais žemyn ir išgirdo iš vestibiulio sklindančius balsus. Keletą balsų.

Jeigu jau atvyko magistratas, tai metas pernelyg ankstyvas! Lorena nusiskubino žemyn ir žvilgtelėjo persisvėrusi per turėklą.

Atvyko jos seserys! Tesa ir Džena buvo čia kartu su savo vyrais.

Lorena paspartino žingsnį.

Džena pirmoji ją pamatė ir užbėgusi laiptais apkabino. Nuo jos neatsiliko ir Tesa.

– Ak, Lorena! – šūktelėjo Džena.

Tesa apkabino jas abi.

– Kaip laikaisi, Lorena? Ar viskas gerai?

– Taip, taip. – Išvydusi seseris, Lorena vėl apsipylė ašaromis. – Bet tau nereikėjo važiuoti, Tesa. Ar neturėtum ilsėtis?

– Aš nesergu, – atkirto Tesa. – Tiesiog laukiuosi kūdikio.

Tesos Kalėdų dovana visiems buvo ši laiminga žinia, bet dabar atrodė, kad sesuo šią naujieną pranešė jau labai seniai, nors tai buvo tik vakar.