Bella Frances - Nuodėminga pažintis

Fotoaparatai net dūzgė, minia, pastebėjusi, kad svečias ja susidomėjo, suklego, šaukė jį vardu. Apdovanojęs ją globėjiškai kvaila šypsena, vyras nusigręžė.

Šiluma, nutvilkiusi jai krūtinę, raudoniu užliejo skruostus – vėl sukilo nuo vaikystės kankinantis jautrumas. Tokio skaudaus dūrio ji jau seniai nepatyrė. Ir tai ją dar smarkiau supykdė – kaip jis drįsta ? Tara žengė žingsnį į priekį, ketindama iškloti, ką apie jį mano – apie jį ir jo nykiai bjaurius, nors siūtus pagal užsakymą, drabužius. Maiklas pateko tarp pasaulinio masto kūrėjų, atėjo čia įstabiu laiku – kai visų mados žurnalistų akys nukreiptos į būsimus talentus, bet elgiasi įžūliai, jam rūpi tik aukščiausią įvertinimą jau turinčios senienos, koks, tiesą sakant, yra ir jis pats.

Tara dar kartą įsitikino, kad jis spaudos numylėtinis, o iš tiesų – dar vienas nevykėlis, kurio supratimas apie meną toks siauras, kaip ir jo madingas, niekuo neišsiskiriantis kaklaraištis. Nieko keista, kad jis žavisi ir pripažįsta tik gražius žmones. Pinigai ir kojų ilgis rūpi labiau negu tikras talentas. Kol kas ji šiame vyre įžvelgė tik tiek.

Kad yra teisi, Tara įsitikino pamačiusi, kaip būrelis žaismingų merginų gražiais drabužiais linksmai klegėdamos ir nesidrovėdamos rodyti nuogas šlaunis apsupo jį ratu. Vyras nušvito, dvi iš jų apkabino, o tos iškart tarsi tėvui prigludo prie krūtinės. Koketiškas elgesys buvo bjaurus. Kartais labai skaudu, kad irgi esi moteris.

– Tara, brangioji! Puiku, kad ir vėl susitikome.

Tara atsigręžė ir pamatė, kad prie jos artinasi trečioji Kruzo ratelio mergina. Žavioji Angelika, visų laukiama klientė ir apie madą nusimananti žiniasklaidos graibstoma dievaitė. Ką gi. Dievo valia susijungus dviem X chromosomoms, Kruzų giminė galėtų būti pratęsta.

– Angelika!

Oro bučinukas, dar vienas oro bučinukas ir su pasitenkinimu mestas žvilgsnis į įžymųjį pasipūtėlį. Tas pastebėjo žvilgsnį, tačiau reagavo ramiai. Stovėjo tarp gerbėjų nė kiek nesutrikęs ir ramus. Bet ar buvo galima jį kaltinti, jei apspitusios glaudžiu ratu šios ryte rijo jį akimis?

– Gražiai atrodai, Angelika… kaip visada. Leisk pasigrožėti, – Tara žengė žingsnį atgal, kad geriau matytų. – Iš tiesų moki dėvėti madingus drabužius. Gaila, kad tavo brolis rengiasi nykiai kaip koks nuoboda verslininkas.

Angelika šyptelėjusi tyliai nusijuokė ir, paėmusi Tarą už parankės, nuvedė ją prie draugų būrelio.

– Maiklas čia tik dėl manęs. Jis vengia viešumo. Bet kartais pasinaudoja jo teikiamais privalumais.

Angelika linksmai žybtelėjo akimis į jo pusę.

– Tai trečias mūsų pobūvis, tikriausiai tai glosto jo savimeilę ir atperka dideles baro sąskaitas. Čia daug gražių merginų, o vyrų, su kuriais jos galėtų paflirtuoti, – mažai. Tiksliau, tokių, kuriems rūpėtų moterys.

Tara nužvelgė jos palydą ir pritariamai linktelėjo galvą. Kur pažvelgsi – vien moterys. Abejotinos orientacijos vyrukai, nors jų irgi nemažai, ne itin galėjo pasigirti vyriškumu. Net elitui nepriklausę jaunuoliai pernelyg išsidabinę, išpešiotais dažytais antakiais ir parausvintais skruostais. Nė vieno, kuriuo būtų galima susidomėti, nė vieno .

Taros pažinoti vyrai buvo šaunūs tamsiaplaukiai ir linksmi. Bet visa tai buvo jau seniai. Paskutinį kartą buvo įsimylėjusi jausmingą, akis mėgusį paryškinti muzikantą, bet tai buvo, kai dar mokėsi kolegijoje. Pastaruoju metu ji bendravo tik su galimais investuotojais prie šampano taurės. Tiesa, dar su žiniasklaida. Su spaudos atstovais bent paflirtuodavo.

– Tiesą sakant, man rūpi, kur dingo Fernanda.

Angelikos balsas buvo nerūpestingas, bet Tara pajuto, kad ji susirūpinusi.

– Tikiuosi, ji liko namie, bet gal atėjo su tavimi?

Tara apsižvalgė. Fernos nematė jau kuris laikas.

– Ji kažkur čia … nuėjo pašokti. Bet pamačiusi Maiklą galėjo ir pasislėpti kur nors tualete. Ji turėjo daug skaudžių išgyvenimų. O brolis įkyriai ją seka.

– Maiklas nori gero… rūpinasi, nes jaučiasi atsakingas. Jam irgi nelengva, tenka prižiūrėti dvi našlaites.

Angelika paplekšnojo jai ranką ir Tara prisiminė jų gyvenimo istoriją. Maiklas, regis, buvo priverstas mesti gana sėkmingą renginių su aktoriais ir modeliais vedėjo darbą, kai motina ir patėvis žuvo per automobilio avariją. Per vieną naktį visoje Europoje žinomas vakarėlių liūtas tapo rimtas, tylus ir ramus. Kaip sakydavo Airijoje gyvenanti jos senelė? „Kekšių pilni vienuolynai.“ Ar kažkaip panašiai. Vis dėlto globėjiškas elgesys slėpė kitados karštą jo būdą.

– Jo nuomone, mados atstovai yra egoistai, pagiežingi ir kvaili – visa tai jis patyrė dar tada, kai buvo jaunas. Tau vertėtų su juo susipažinti. Turėtum jį nuraminti. Beje, reikėtų pasikalbėti ir apie mano suknelę.

Šių žodžių Tara jau seniai laukė. Vis dėlto, nurijusi besiveržiančius iš burnos padėkos žodžius, tik šaltai linktelėjo galva.

– Žinoma. Kai turėsi laiko. Į Paryžių išskrendu tik po savaitės.

– Nuostabu… – Angelikos balsas buvo abejingas. Ji paleido parankę ir spustelėjo Tarai ranką. – Eime pas Maiklą. Gal tau pavyks įtikinti, kad jis čia dar kiek pasisukiotų, o aš tuo tarpu nuvešiu Fernandą namo. Jis nė nepastebės.

Angelika mostelėjo galvą į Ferną – įsisiurbusi į savo gražuolio lūpas, ji jausmingai lingavo į bosinės muzikos taktą. Kraipė klubus, nekreipdama dėmesio į žiūrovus, ir atvirai bučiavosi, tarsi norėdama įrodyti, kad jai nusispjauti į draudimus, bet tikriausiai todėl, kad buvo apsvaigusi nuo kelių taurių alkoholio.

Angelika pavartė akis.

– Broliui nepatiktų, jei sužinotų, kad ji gėrė. Maiklas labai ją saugo ir jam dėl to smarkiai skaudėtų širdį, todėl bus geriau, jei to nežinos.

Tiesą sakant, būtų geriau, jei jis irgi iš čia išeitų, pagalvojo Tara, bet… tai ne jos reikalas.

Ji irgi spustelėjo Angelikai ranką.

– Gerai, pamėginsiu.

Pagelbėti bičiulei, kuri galbūt paminės ją aukštai vertinamose savo knygose, atrodė nebloga mintis. Bet buvo ir viena blogybė – teks užkalbinti tą itin gerai apie save manantį šiknių. Ar gali tarp jų būti kas bendra? Kitados Ispanijoje jį garbino visi – ne tik jaunuoliai, bet ir suaugusieji ir neįgalieji. Jis tikriausiai mėgsta postringauti aukštomis frazėmis, kaip ir visi neįtikėtiną sėkmę patyrę asmenys.

Gal apnuoginti krūtinę ir pakraipyti prieš jį klubus? Žmonės kalba, kad jam tai vis dar patinka, ir jei šis vyras spoksotų į ją gana ilgai, jo seserims pavyktų išvengti skvarbios akies ir nepastebėtoms dingti iš salės.

Ji galėtų. Paskui pabėgtų – tiksliau, padarytų ką sumaniusi. Išeitų sulaukusi tinkamos akimirkos. Jei gali ji, gali ir bet kuri kita moteris. Tara dėl to labai džiaugėsi. Iš tikrųjų džiaugėsi. Jei būtų jos valia, tokius savimi pasitikinčius patinus suvarytų į būrį ir sumestų į duobę. O Maiklą Kruzą, kaip didžiausią laimikį, užverstų ant viršaus.

Angelikos švelniai stumtelėta ji nuėjo prie Maiklo ir jo gerbėjų, kurios nesiliovė rodžiusios grožybių vietos fotografui. Dvi gerai žinomos pupytės vis keitė pozas, nors Maiklui, kaip jai pasirodė, šis žaidimas jau pabodo. Bet šypsena, kai jis nusišypsojo, buvo žavi, kaip ir seserų – ir Tarą, o varge, tą akimirką pakerėjo vyriškas grožis.

Šypsodamasis Maiklas pasižiūrėjo į Angeliką ir vyro veidas nušvito. Tai jis nėra beširdis?

Nesiliaudamas pozuoti fotografams, pamojavo seseriai. Paskui, nepaisydamas blyksčių ir sumaišties, nusivedė ją – tik ją – prie baro, uždėjęs ranką tarp menčių. Apsimetė ar iš tiesų nematė, kad ir Tara stovi netoliese?