Sophia James: Nuodėminga naktis

Maldonas, Anglija

1826 m. sausis

Tamsa rijo jį plačiai pražiotais žabtais, o jis iš paskutiniųjų stengėsi ištrūkti iš mirtinų jos gniaužtų – išplėtė akis stengdamasis dar kartelį pažvelgti į vos bepastebimą šviesos šmėkštelėjimą, kurio vaizdas gniaužė jam gerklę. Norėjo klykti, dar nors akimirkai sustabdyti paskutinį blyksnį, bet viską užgožė aklina tamsa…

– Sere, sere. Nubuskite. Tai tik sapnas.

Balsas skambėjo visai šalimais. Lordas Taris Velingamas nusipurtė miego skraistę ir grįžo į šiltą karietą, dardančią į pietus, link Londono.

Prieš akis sušmėžavo veidas, tačiau prietemoje buvo sunku pasakyti, moteris jauna ar pagyvenusi. Jos balsas buvo švelnus ir skambėjo kaip muzika. Kiek šveplai tariama raidė s galėjo išduoti, kad dama kilusi iš kilmingos šeimos šiaurėje.

Jis atsargiai nusisuko, pirštai tvirtai suspaudė juodmedžio lazdos sidabro bumbulą.

– Meldžiu atleisti už niekam tikusias mano manieras, madam.

Jis nustebo išgirdęs tylų juoką.

– O, jūsų manieros nepriekaištingos, sere.

Jos balsas skambėjo linksmai, bet jame buvo dar kažkas, ko jis iškart nesuprato. Be galo troško išvysti jos akių spalvą ar bent plaukų atspalvį, tačiau viskas skendėjo nykioje pilkumoje, slepiančioje dienos spalvas ir atspalvius, galėjo įžiūrėti tik kontūrus.

It požemių pasaulyje. Jo pasaulyje. Jam liko vienintelis būdas išsaugoti nors lašą orumo – meistriškai slėpti savo negalią. Taris įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą. Apsimetė žiūrintis į laikrodį, grandinėle prikabintą prie juosmens – siaubingai nemėgo tokios apgaulės, bet viešumoje buvo priverstas taip elgtis. Jis buvo žmogus, svirduliuojantis ant savojo pasaulio krašto ir galintis bet kurią akimirką nugarmėti žemyn.

– Spėju, kad savo kelionės tikslą pasieksime maždaug po pusantros valandos.

Moters spėjimas jam nuskambėjo kaip ilgai lauktas išganingas pasiūlymas palaikyti pokalbį.

– Nebent subjurtų oras.

Lauke stūgavo vėjas, per tą laiką, kol jis snaudė, smarkiai atšalo. Taris iškėlė galvą ir ėmė klausytis ratų girgždesio. Regis, sniego sluoksnis po jais pasidarė dar storesnis.

Netikėtai jo kūną užvaldė nežinia iš kur atsliūkinusi įtampa. Kažkas negerai. Pasikeitė dešiniojo rato skleidžiamas garsas – buvo girdėti, kaip jis neritmingai šokčioja ir trinasi į metalą.

Jis pasipurtė stengdamasis atsikratyti užplūdusio nerimo ir mintyse keikė pernelyg jautrią savo klausą. Pagalvojo, kad vertėtų sutelkti dėmesį į kitus dalykus. Karietoje buvo dar keturi žmonės, jis suskaičiavo keleivius, kai jie įlipo. Šalia jo sėdėjo tik toji moteris. Vienas džentelmenas miegojo, jo knarkimas švelniai virpino nakties tylą, o kitas kalbėjosi su vyresne moterimi apie namų ūkį, tarnų samdymą. Sprendžiant iš moters tono, ji buvo to džentelmeno motina.

Ratas kėlė vis didesnį nerimą – džeržgimui pritarė atsiradusi vibracija. Jis pajuto ją delnu, kuris ilsėjosi ant lango rėmo. Negalėdamas numoti ranka į gresiantį pavojų Taris pakėlė lazdą ir garsiai pabarbeno ja į karietos stogą.

Deja, buvo per vėlu! Lūžus ašiai karieta pasviro į dešinę ir tylą perskrodė vadeliotojo riksmas, lūžtančio medžio traškėjimas. Durelės Tario pusėje trenkėsi į žemę ir žmonės užgriuvo vienas ant kito. Jis galva trinktelėjo į metalą, it žaibas trenkė aštrus skausmas.

Ir staiga viskas nutilo.

Visur tysojo kūnai. Garsiausiai aidėjo pagyvenusios moters dejonės, pro kurias prasiverždavo tylus ir baimingas jos sūnaus kūkčiojimas. Kiti du pakeleiviai neskleidė jokių garsų. Taris ištiesė rankas.

Moteris šalia jo dar kvėpavo – jis pirštais juto iškvepiamo oro šilumą, o neseniai ramiai knarkęs vyras nekvėpavo, nepavyko užčiuopti ir pulso – jo galva buvo pakrypusi labai keistu kampu.

Viską užklojo neperregima juoduma – žibintas užgeso, o mėnulio buvo matyti tik siauras kraštelis.

Jo pasaulis! Taip daug lengviau nei skaisčią dieną. Numetęs šalin lazdą Taris pakilo.

Beatričė Modė Basingstok negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Jai skaudėjo galvą, buvo praskelta viršutinė lūpa.

Nelaimingas atsitikimas. Siaubingas nelaimingas atsitikimas. Tai supratusi ji nejučia sudrebėjo ir tvirčiau sukando dantis, kad nesigirdėtų, kaip jie barška.

Blankioje mėnulio šviesoje ji matė, kaip tamsiaplaukis nepažįstamasis palinksta virš bejausmio vyriškio kūno ir paguldo jį ant grindų. Ji neabejojo, jog šis žmogus miręs. Pagyvenusi moteris priešais ją paskendo triukšmingose panikos bangose, o jos kompanionas nesėkmingai mėgino ją nuraminti.

– Liaukitės, ponia, – aukštojo vyro balsas buvo griežtas, nepakenčiantis jokių prieštaravimų ir moteris akimirksniu nutilo – jos dėmesį patraukė rimtesnė nelaimė.

– Ša-šalta…

– Mama, mes bent jau gyvi, aš neabejoju, kad šis vyras tuoj viską sutvarkys. – Suaugęs jos sūnus pakėlė akis, kuriose žibėjo nuolankus maldavimas. Jis net nepamėgino atsikelti, liko gulėti rankomis apglėbęs motiną per pečius, stengdamasis nors kiek ją sušildyti. Karietos šonas buvo persikreipęs, ten, kur buvo durys, žiojėjo skylė.

– Jei truputį pakentėsite, pamėginsiu užtaisyti skylę.

Į lauk lipančio aukštojo vyriškio apsiaustą įsisuko vėjas. Dėl to, kad lūžo ašis, išsiropšti iš karietos buvo dar sunkiau. Kibus sniegas apglėbė jo figūrą, netrukus nebebuvo matyti ir tamsių plaukų, jie susiliejo su nakties tamsa. Ji neįstengė atplėšti akių nuo jo profilio.

Priešais buvo gražiausias kada nors jos matytas vyras! Ši mintis tvojo it kūju – pasirodė be galo netikėta ir netgi kvaila.

Frankvelas Basingstokas irgi buvo dailus vyras, o pažiūrėkite, kur tai ją atvedė. Sunkiai nurijusi seiles Beatričė atsisuko į moterį, pasiraususi savo rankinėje ištraukė nosinaitę ir ištiesė pakeleivei.

– Kur išėjo tas vyras? Kodėl jis negrįžta? – Moters balsas net virpėjo iš baimės. Ji paėmė nosinaitę ir triukšmingai išsišnypštė nosį, beprasiveržiančią isteriją pažabojo tik suvokimas, kad jų visų gyvybė priklauso nuo žmogaus, kuris ką tik išėjo ieškoti dingusių durelių. Oro temperatūra ir toliau krito, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Viešpatie, kaip turi jaustis žmogus, plakamas sniego, talžomas ledinio vėjo, slidinėjantis ant kelio visiškoje tamsoje?

Gal jis jau negyvas, o gal įtemptai klausosi tikėdamasis išgirsti balsą, kviečiantį jį sugrįžti iš balto mirties glėbio? Gal tuo metu, kai jie ramiai čia sėdi, jis, iš paskutiniųjų stengdamasis juos išgelbėti, jau išleido paskutinį kvapą?

Niršdama dėl įsisiautėjusios vaizduotės ir priverstinio nejudrumo Beatričė taip susisupo į apsiaustą, kad buvo matyti tik akys, ir išlipo nusiteikusi padėti.

Vyras stovėjo vos už dešimties jardų ir stengėsi išlaisvinti vadeliotoją, rūpestingai prilaikydamas jam galvą. Jis buvo be pirštinių, o apsiaustu, kurį vilkėjo lipdamas iš karietos, užklojo sužeistąjį, norėdamas suteikti jam nors kiek šilumos šioje šalčio karalystėje. Pats liko tik su plonyčiais marškiniais, kurie vargiai saugojo nuo šlapdribos.

– Gal galėčiau padėti?! – sušuko ji, tačiau žodžius nusinešė siautėjantis vėjas, bet vyras pasisuko ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

– Grįžkite atgal. Jūs sušalsite.

Beatričė matė, koks jis stiprus, kai pakėlė ant rankų vadeliotoją ir žengė link jos. Ieškodama užuovėjos ji grįžo į karietą ir pasisuko norėdama jam pagelbėti.