Jill Shalvis - Ji varo mane iš proto

Ji niekada nepamesdavo galvos dėl uniformuoto vyriškio, tad nė nenutuokė, kas šįkart kitaip, bet Dieve mano …

– Vakar sulaukėm septynių iškvietimų, – paaiškino jis. – Gaisrai, sprogimas cukraus gamykloje, išsiliejusios toksinės atliekos Penktosios gatvės degalinėje. Niekam neteko numigti nė valandos. – Jis vėl perbraukė ir taip piestu stovinčius plaukus. – Mes išgriuvę. Visi miega.

Nors ir buvo nuostabus, veide matėsi nuovargis, ir staiga Brukė atsitokėjusi išvydo tikrą žmogų iš kūno ir kraujo.

– Atleisk, kad pažadinau. Ypač po tokios sunkios nakties.

Jis kilstelėjo kitą petį, tikrai nesusinervinęs ar supykęs, kokia būtų ji, jei būtų tekę miegoti tik valandą.

– Toks jau tas darbas. Norėjai susipažinti su bendradarbiais?

– Grįšiu vėliau.

– Gal iš pradžių nori kavos?

Ji atvėrė burną atsisakyti, bet pamatė akis. Sukilo jo budrumas. Štai jis čia, persidirbęs, gaisrinėje aiškiai trūksta darbuotojų, o jo akyse Brukė tebuvo tik dar viena iš daugybės, kurie iš čia nusimuilino. Ir kurie dar nusimuilins.

– Žinai, kava būtų tikrai neblogai.

Jis pasisuko prie spintelių, o ji apsižvalgė po virtuvę. Stalas buvo milžiniškas, aplink sustatyta bent dvylika kėdžių. Ant darbastalio išrikiuota eilė puodelių.

– Kiek jūsų čia dirba?

– Dirbam trimis pamainomis: kiekvienoje tik po šešis ugniagesius ir du medikus. Vadinasi, mūsų yra… dvidešimt keturi? Gerokai trūksta iki trisdešimties. Už tai padėkokim bjauriam etatų mažinimui.

Vadinasi, čia yra vidutinio dydžio gaisrinė, bet milžiniška, palyginti su privačia greitosios medicinos pagalbos stotimi, kurioje ji dirbo prieš tai ir kur visuomet būdavo tik keturi darbuotojai vienu metu.

Čia jai teks bendrauti daugiau nei pratusi. Ugniagesiai dirba po dvidešimt keturias valandas, medikai – po dvylika, bet laiko kartu praleisti vis tiek tenka nemažai. Brukė save tikino, kad viskas tik į gera, bet iš tiesų tik vėl prisiminė vaikystę, kai ji klasėje būdavo naujokė.

Zakas pastatė kavinuką.

– Juodos ar pagardintos?

– Pagardintos, prašom.

Jis siektelėjo cukraus. Nespėjusi nė pagalvoti, ji leidosi į ekskursiją, pradėjo nuo tų plačių pečių, ilgo, liemeningo kūno ir užpakaliuko, kuris…

Jis pasisuko ir, tiesiog šaunu, pamatė ją spoksant.

Jam į užpakalį.

Kilstelėjęs antakį jis atsirėmė į spintelę, o ji iš paskutiniųjų stengėsi vaidinti apžiūrinėjanti grindų plyteles. Kai nebegalėjo ištverti tylos, galiausiai į jį žvilgtelėjo, o jis pralinksmėjusiomis akimis ištiesė jai kavos puodelį.

– Ačiū, – išspaudė ji.

– Tu ne vietinė.

Jis įsipylė puodelį ir sau.

Visą gyvenimą ji buvo „nevietinė“, tad nieko naujo neišgirdo. Pagauta spoksanti vaikinui į užpakalį? Štai čia kai kas naujo. Naujo ir labai nejaukaus.

– Ar tai būtina sąlyga?

– Ak, ir šiek tiek gynybiška, – nerūpestingai tarė jis. – Santa Rėjuje atrodai kaip naujokė, ir viskas.

– O tau taip atrodo dėl to, kad?..

– Dėl tavo odos.

Ištiesęs ranką jis perbraukė pirštu jai per skruostą, ir Brukė iškart pajautė, kaip atgyja visos gerosios vietelės. Ji giliai įkvėpė.

Jis taip pat.

Po pauzės jis atitraukė pirštą.

– Hm.

Iš tiesų, hm…

– Tu išblyškusi, – tarė jis. – Štai ką turėjau galvoje. Tu tikrai ne iš pajūrio miestelio.

Aišku, taigi, jie tai aptarinės.

– Aš tik atsargi, ir viskas.

Zakas lėtai linktelėjo.

– Nenorėjau tavęs sutrikdyti.

Nors ir pats buvo akivaizdžiai sutrikęs. Jis sukišo kojas į batus, paliko juos nesuvarstytus ir padėjęs kavą apsivilko uniforminius marškinius.

Gal jis ir nenorėjo jos trikdyti, bet būtent taip padarė ir vis dar tebedarė vien tik kvėpuodamas.

– Esu didelė kremo nuo saulės mėgėja.

Linktelėjęs jis vėl prisiartino apžiūrinėdamas jos bruožus.

– Tai buvo komplimentas. Tavo oda nuostabi – švelni kaip kremas.

Jis vėl pirštu paglostė jai skruostą, tad Brukei kaip ir anksčiau sudilgčiojo įvairiausiose vietelėse, kuriose nieko neturėtų jausti.

Ugniagesys vėl ją trikdė. Kilo didžiulis sąmyšis – nuo smegenų ląstelių iki erogeninių zonų, kurių, pasirodo, ji turi daugiau, nei galėjo prisiminti.

– Iš rytinės dalies? – spėjo jis.

– Masačusetso. – Brukė stengėsi nekreipti dėmesio, kad jis įsibrovė į asmeninę jos erdvę ir kad jai toks įsibrovimas visai patinka. – Tu, ak… – Ji mostelėjo pirštu į marškinių pusę, kurie vis dar buvo prasagstyti ir kvietė jo paragauti. Brukė staiga būtent to ir užsimanė. – Nebaigei sagstytis.

– Atitraukei dėmesį.

Taip. Regis, tai abipusė bėda. Iš taip arti jis atrodė dar aukštesnis ir platesnis, ir dabar ugniagesio uniforma tik paryškino banglentininko įvaizdį.

– Ar banglentės lauke tavo?

– Kodėl klausi? – žybtelėjo jis šypsena, kuri turbūt daužė vietos moterų širdis. – Atrodau kaip banglentininkas?

– Taip.

– Ar tu plaukioji banglente?

– Niekada nebandžiau, – prisipažino ji. – Kažin ar tai būtų gera mintis.

– Kodėl?

– Aš… – stabtelėjo ji, nenorėdama atskleisti savo ydų šiam žaviam vyriškiui.

– Šiek tiek įsitempusi? – spėjo Zakas ir ją nužvelgė. – O gal perfekcionistė?

– Sakai, kad esu pedantė? Nesu.

Jis ir toliau smalsiai į ją žvelgė, o ji atsivėrė kaip pigus lagaminas.

– Gerai, esu. Kas mane išdavė?

– Plaukai.

Supinti į standžią kasą.

– Taip jie nelenda į akis.

– Sumanu. O išlygintos darbinės kelnės?

Ji susikišo rankas į kišenes.

– Nepakenčiu raukšlių.

Jo lūpų kampučiuose nušvito šypsena.

– Taip, raukšlės – tikras vargas.

Po velnių. Jis nuostabus ir įžvalgus.

– Gerai jau gerai. Aš tikra pedantė.

Jis dar kartą lėtai ir nerūpestingai nusišypsojo.

Ir jos viduje kažkas lėtai ir nerūpestingai degė.

O, tai tikrai negerai. Visiškai negerai.

– Gal turėčiau grįžti…

Bet dar nespėjus baigti sakinio, pasigirdo garsus skambutis. Atsipalaidavęs ir nerūpestingas banglentininkas ugniagesys bemat įsitempė ir pasiruošė.

– Antrasis ir trečiasis ekipažai, skubėkite į 3640-ąjį namą Rebekos aveniu.

– Tai aš.

Zakas pastatė puodelį, koridoriuje sušurmuliavo.

Į priekinį kambarį ėmė plūsti žmonės, vieni pasiruošę, kiti dar ne. Dauguma iš jų buvo vyrukai – tikrai karšti vyrukai, kaip Brukė nesusilaikė nepastebėjusi, – pusė iš jų rengėsi, kiti avėsi batus, treti dalijo nurodymus kolegoms. Visi išvargę ir pabalę. Dirbę per naktį, jie tikrai nesidžiaugė nauju iškvietimu, bet ji vis tiek tikėjosi, kad kas nors paklaus, kas ji tokia, ar net susipažins, bet niekas nesivargino.

– Čia Merės pamaina, – Zakas šūktelėjo į bendrą sumaištį. – Ei, visi, čia Brukė Obrajen.

Žmonės paskubomis pamojavo, vienas ar du net šyptelėjo ir nulėkė. Zakas spustelėjo jai petį eidamas pro duris, paprastas prisilietimas ir vėl trenkė ją kaip žaibas.

– Pasimatysim, Septintoji Naujoke.

Ir staiga dingo.

Jie visi dingo.

Taip. Ji vis dar tikra naujokė.

Brukė per naktį vaikštinėjo po trijų aukštų Viktorijos laikų namą, kurį taip netikėtai jai paliko močiutė, ir stebėjosi, kad dabar jis priklauso jai. Ji niekada nepažinojo Liusilės Obrajen, su kuria ryšių nepalaikė vienintelė jos dukra, Brukės motina Karena, todėl buvo netikėta, kai advokatas pranešė apie Liusilės palikimą.