Taryn Leigh Taylor - Svaiginantis žaidimas

– Ką?

– Todėl ir skambinu. Pasitikrink žinutes.

– Arba gali man tiesiog pasakyti, nes, žinai, mes kalbame telefonu , – pastebėjo Holė.

– Gerai, proto bokšte. Panašu, kad tavo pūstaplaukis alter ego pasiteisino. Po vakarykščio interviu Audros puslapio apsilankymai išaugo dvidešimt procentų. Dažniausiai po pralaimėjimo puslapio lankytojų skaičius krinta, todėl jie nusprendė mums duoti papildomą užduotį.

– O, Dieve, – Holė krito ant kelių. Negalėjo susivaldyti. Dvidešimties procentų augimas? Tačiau net tai nepadės vykdyti operacijos pavadinimu Žurnalistinė garbė. Ji nepasistūmės į priekį, jei ir toliau uždavinės klausimus apie mėgstamiausius vaikystės pusryčių dribsnius ir neminės tokių svarbių faktų kaip Luko Magvairo įvarčių sausra, kuri tęsiasi jau dvidešimt varžybų.

Žvelgiant iš gerosios pusės, kadangi komandos kapitonas taip susierzino dėl jos klausimo apie atkrintamųjų barzdas, ji galėjo daugiau dėmesio skirti lėkštiems klausimams, kuriuos uždavinėjo kitiems komandos žaidėjams.

– Ką turėsime filmuoti?

– Rytoj po rytinės treniruotės filmuosime kelis lengvo turinio interviu su vaikinais. Vadovybė sugalvojo juos rodyti tarp kėlinių, kad pritrauktų daugiau svetainės lankytojų. Pradėsime nuo didžiojo trejeto, o paskui kalbinsime tiek komandos narių, kiek sugebėsime.

Didysis trejetas: vartininkas Žanas Klodas Lakroksas, centras Erikas Džeikobsas ir, ak, likimo ironija, kapitonas ir kairysis kraštas Lukas Magvairas. Tarsi nujausdama, kad nutiks kažkas blogo, Holė negalėjo ištarti nė žodžio.

Smūgis.

Lukas vėl nepataikė į tinklą.

Tas – smūgis – prakeiktas – smūgis – šunsnukis – smūgis …

– Magsai!

Pakėlęs akis nuo sistemingai svaidomų ritulių Lukas pamatė žaidėjų ložėje stovintį Žaną Klodą Lakroksą, kurį komandos draugai vadino tiesiog Džeisi. Jis vilkėjo Audros sportinę aprangą primenančius tamsiai mėlynus marškinėlius, kuriuos žaidėjai vilkti per spaudos konferencijas.

Dar kartą tyliai nusikeikęs Lukas pričiuožė prie suolelio.

– Ką tik kalbėjau su žurnaliste, o dabar su ja kalbasi Erikas. Jei nori palįsti po dušu, galime vietoj tavęs nusiųsti ką nors kitą, bet jei nori išvengti valdžios pykčio, patarčiau nesislėpti.

Lukas nusitraukė pirštinę ir nusiėmęs šalmą padėjo ant suolo.

– Taip, po minutės būsiu.

– Vyruti, tau viskas gerai?

Lukas ranka persibraukė per prakaituotus plaukus.

– Žinoma. Kodėl klausi?

Džeisi pažvelgė keistu žvilgsniu.

– Per treniruotę sulaužei dvi lazdas ir vis tiek nenustoji svaidyti ritulį. Tu ir pasakyk.

Lukas vertino draugo taktiškumą. Juk problema buvo akivaizdi.

Jis nepataiko į vartus.

Per dvylika pastarųjų varžybų jis nepataikė nė vieno įvarčio – tai ilgiausia sausra jo ledo ritulininko karjeroje. Tačiau nors nuolat treniravosi ir tobulino smūgį, prasidėjus varžyboms Lukas tarsi sustingdavo. Ir visi tai pastebėjo. Lukas skaitė nepasitenkinimo kupinus laikraščių straipsnius, žiūrėjo kritikuojančias televizijos laidas. Po galais, žmonės netgi rašė Twitter žinutes, kad jis nevykėlis. Jei greitu metu nesusiims, privalomąja tvarka jam bus paskirtas susitikimas su sporto psichologu. O tai reiškia, kad teks kalbėti apie Etaną – temą, kurios bandė išvengti bet kokia kaina.

– Man viskas gerai, – tikėdamasis, kad draugas paliks jį ramybėje, nukirto Lukas.

Nepatikėjęs draugo melu Džeisi papurtė galvą. Lukas turėjo žinoti, kad jis kitaip nepasielgs. Jie kartu su pertraukomis ledo ritulį žaidė nuo keturiolikos metų. Jo vartininkas jį permatė kiaurai.

– Tikrai ne viskas gerai, žmogau. Nustok apie tai galvoti. Be to, komandai gali padėti ne tik įvarčiais.

– Tau lengva sakyti. Tavo atmuštų įvarčių procentas šį sezoną yra 916. Tu puikiai žaidi, bet mes nelaimėsime, jei ritulys neatsidurs priešininkų komandos vartuose. – Prisiminęs su juo susijusius lūkesčius Lukas įtempė pečius: vadybininkai, gerbėjai, komandos draugai… – Daugiau nei mėnesį nepataikau į vartus. Ką turėčiau daryti?

– Atsipalaiduok ir žaisk taip, kaip žaidei anksčiau.

Išgirdęs šį patarimą Lukas užvertė akis.

– Kodėl žmonės nemėgsta vartininkų? Jūs esate grupelė susireikšminusių šmikių.

Džeisi nusišypsojo.

– Pasimatysime viršuje?

Lukas linktelėjo ir pagriebęs savo pirštinę ir šalmą patraukė į persirengimo kambarį tikėdamasis, kad dušas ir švarūs drabužiai padės praskaidrinti mintis laukiant susitikimo su Hole Evans. Jo atmintyje iškilo dailios, ryškiai raudonais drabužiais vilkinčios blondinės vaizdas. Dar vienas trikdis, kurio jam visai nereikėjo. Juk praeitą vakarą jis pasielgė itin kvailai.

Keiksnodamas pats save Lukas atidarė naują naršyklės langą ir YouTube paieškos laukelyje suvedė žodžius Moterų ledo ritulio šou .

Ir štai pasirodė ji – Holė Evans – ilgais šviesiais plaukais, didelėmis rudomis akimis ir putliomis, sultingomis krūtimis. Tiesą pasakius, ji buvo beveik tobula… kol pradėjo kalbėti apie seksualiausią mėnesio ledo ritulininką.

Lukas galvojo, kad supyks.

Tačiau pasijautė keistai pamalonintas.

Žinoma, jo visai nežavėjo mintis, kad Holė panaudojo praeito mėnesio Iliustruoto sporto nuotrauką, kurioje jis buvo be marškinėlių, bet po visų šio mėnesio ant ledo patirtų kančių pajuto, kad iš putlių, blizgančių merginos lūpų nuskambėjęs padrąsinimas pamažu grąžina jo aplamdytą pasitikėjimą savimi.

Holė jį sužavėjo ne tik savo krūtine: ji paminėjo jo labdaringą veiklą, padedančią beglobiams gyvūnams, projektą Vaikai ant ratukų ir pristatė jo tikslą sukurti specialias sporto programas neįgaliems vaikams. Po galais, ji netgi paminėjo, kad Lukas tapo neįgaliųjų ledo ritulio gerosios valios ambasadoriumi, kuriuo būti jam buvo didžiausia garbė ir privilegija.

Jei nebūtų taip griežtai nusiteikęs prieš žurnalistus, galbūt net būtų pagyręs už tai, kad nuo nereikšmingų detalių nukreipė dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu. Tačiau iš tiesų svarbu tik viena – laimėti – ir susižavėjimas šia žavia žurnaliste tikrai nepadės įmušti ritulio į tinklą.

Visas ramybės neduodančias mintis atidėjęs į šalį, kad įžengęs pro duris vėl pajėgtų tyčiotis iš sporto, kurį mylėjo visa širdimi, Lukas stovėjo prie persirengimo kambario.

Pasigailėjęs, kad ryte patingėjo nusiskusti, Lukas pasikasė smakrą. Nenorėjo, kad Holė galvotų, kad paskatino jį auginti barzdą. Jei tik būtų žinojęs, kad šiandien teks pasilikti viename kambaryje su panele Atkrintamųjų Barzda , jis tikrai būtų parodęs vidurinį pirštą visoms abejonėms, kurias Holė ir jo komandos draugai pasėjo dėl pralaimėjimo. Tačiau iki šiandienos treniruotės nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų. Lukas nė kiek neabejojo, kad karma yra tikra šaltakraujė kalė.

Giliai atsidusęs jis įžengė į vidų ir pamatė, kad komandos draugas kaip tik buvo bebaigiąs interviu.

– Erikai, buvo puiku, – šiltas ir seksualus Holės balsas užliejo mintis kaip saldus medus. Lukas pasąmoningai atsisuko į tą pusę.

Velniai rautų, ši moteris išties stulbina. Ji vėl vilkėjo ryškų kostiumėlį, tik šį kartą jo spalva priminė melsvą bangos keteros spalvą ant Audros marškinėlių (spalva, kuri, anot Moterų ledo ritulio šou spalvų paletės, atspindi energingą asmenybę, kurios vidinės dramos slepiasi po išorine ramybės kauke).