Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Meninė išraiška, brangioji.

— O jūs, kvaišeliai, — ji atsisuko į Ry, — pasielgėte lygiai taip pat! Kokia man gėda! Kodėl nesusižavėjote kitais beverčiais didvyriais? Pavyzdžiui, Mao, Gevara arba gražuoliu princu Čarliu? Ar net…

Mergina ištiesė ranką link Kolderio gitaros.

— Duokš.

Pašokusi įrėmė koją į kėdę, palinko virš instrumento, pirštais perbraukė stygas. Tuomet kilstelėjo galvą, pažiūrėjo Vinteriui tiesiai į akis ir užplėšė dainą, 2030— aisiais nuolat skambėjusią Škotijos aukštumų salėse bei aludėse. Kaip keista buvo vėl ją išgirsti, beveik nepakitusią. Eilės galėjo aukštinti Gevarą ar kažkokį kitą istorinį, liaupsių nevertą, anot Liusindos, veikėją. Niekas jam neaiškino, kam skirti tie žodžiai, net ir tuomet, kai jie sklisdavo iš Vinterio lūpų. Geriau pagalvojus, klausimai, ką garbina jakobitų daina, žiūrovų nepradžiugintų, o muzikantas seniai išmoko susilaikyti nuo kandžių replikų.

Paskutinė eilutė anksčiau skambėjo kitaip. Vinteris susiraukė, mintyse ją pakartodamas. Krašte tolimam… Žodžius reikėjo sukeisti vietomis norint, kad stulpelis rimuotųsi. Aplinkui nutrūko pokalbiai, ratu išplito tyla. Liusinda turėjo puikų balsą, kuriuo išreiškė, rodės, nuoširdžią širdgėlą ir ilgesį.

Vinteris prisijungė prie eilinio priedainio, ir mergina šiltai, kaip sąmokslininkė, jam nusišypsojo, tačiau užbaigė dainą nuo ašarų drėgnomis, žibančiomis akimis, atsigrįžusi į Ry.

— Aš nežinojau, kad ji moka dainuoti, — pastebėjo Kolderis.

Vinteris dėbtelėjo į partnerį, bet šis jau žvelgė į užnugarį.

— Už tavęs, — pratarė. — Vyrukas, apsirengęs kaip Elvis iš blizgučių ir amfetamino periodo. Nesikarščiuok, lėtai apsisuk. Jei neapsirinku, jam knieti susipešti su Amelija.

Nuslydęs nuo turėklo, Vinteris apsigręžė. Už kelių metrų, nugara į jį, stovėjo Amelija, bemaž kaktomuša įsirėmusi į vyriškį baltu kostiumu. Atrodė, kad žiūrovai tuojau pamatys, kaip jie susitrenks galvomis. Šalia nepažįstamojo stypsojo ilgšis aptemptu, nudriskusiu kombinezonu, susivėlusiais plaukais ir barzda — Sairusas Lamontas, ne kartą matytas per televizijos naujienas. Jis pasviro link besivaidijančiųjų, bet nepaleido moters, panašios į sekso žaidimams skirtą robotą, lyg vildamasis, kad ji suteiks moralinę paramą.

Vinteris priartėjo prie žmonių, įsivėlusių į barnį, Kolderis neatsiliko nuo bičiulio.

— Mes galvojome, kad jūs paruošite… — šaukė baltai pasipuošęs vyriškis.

— …sumautas avigalvi, nejau manai, jog mums…

Staiga muzikantus aplenkė Liusinda plevėsuojančiais blyškios suknelės padurkais; mergina metėsi ant moters-roboto, apkabino ją ir apsuko. Netikėtas pasirodymas, išblaškęs aplinkinių dėmesį, nutraukė kivirčą, o Lamontas žengė į priekį ir švelniai suėmė keistąją porelę už pečių. Vinteris stabtelėjo greta Amelijos, kuri pervėrė jį tūžmingu žvilgsniu, bylojančiu „pats metas, velniai tave griebtų”. Aplink priešininkus ėmė spiestis sugrįžėliai, kareiviai iš Karlailų klano ir komunistai, pasirengę mūru stoti už vieną ar kitą pusę.

— Kas atsitiko? — paklausė Vinteris.

— Tie pusgalviai įsitikinę, kad juos paims mūsų žvaigždėlaivis. Aš neabejojau, jog šitais reikalais pasirūpins prakeiktas generolas Džeikas, — paaiškino Amelija.

— Po velnių, ką jis gali padaryti? — atkirto vyriškis baltu kostiumu. Vinteris įsižiūrėjo į jo veidą ir po trumpos sąmyšio akimirkos atpažino Lorensą Hemondą, sugrįžėlių aktyvistą, paskutinį sykį regėtą Priešingybėje prieš kelis subjektyvius mėnesius arba, objektyviu požiūriu, prieš šimtmečius.

— Ei, juk čia… — išsižiojo Hemondas.

— Taip, taip, — neleido jam užbaigti muzikantas. — Džiaugiuosi matydamas, kad jus irgi atgaivino. Ką ten sakėte?

— Armandas laikosi išvien su bėglių Jungtinių vadų komitetu ir riteriais. Kad pamatytumėt kosmouostą — jis apsuptas pabūklais. Ginklai, esu tikras, nukreipti ir į miestą. Kosmose, guldau galvą, atgijo gynybinės sistemos. Jos sunaikintų bet kokį į dangų pakilusį objektą. Vienintelį šansą išsigelbėti suteiktų nebent Karlailų laivas, jeigu jis žaibiškai smigtų į planetą. Mes tikėjomės, jog būtent toks planas…

— Nori, kad jį pašautų? — suniurzgė Amelija. — Na, jau ne, mulki.

Kyštelėjęs galvą į priekį, Kolderis apžvelgė nedidelį, bet augantį

įsitempusių veidų ratą.

— Vadinasi, riejatės dėl to, ką, jūsų manymu, kiekvienas privalėjo atsinešti į vakarėlį? Jis pasakė, ji pasakė… Kad Korešą pamautų ant baslio! Tai apgailėtina, vaikučiai.

Visi pasišiaušę sužiuro į naują bendrą priešą.

— Dėkui už pastabas, — tarė Vinteris. — Bet… taip, ginčais nieko nepešime…

— Atleiskit, — įsiterpė sidabrinio gymio moteris. — Mes, kaip žinote, turime žvaigždėlaivį.

Į ją pakrypo suglumusių žmonių akys. Lamontas plačiai išsišiepė ir sušuko:

— Taip!

Iš pradžių regėjimo lauką nutvieskė žydra šviesa, ją palydėjo nuožmus, iš padangių atšniokštęs vėjo gūsis, kuris sulenkė medžius, po gatvę išvartė kėdes ir staliukus. Vinteris viena ranka įsikibo į turėklą, kita sugriebė Liusindą už dilbio. Savo idiotišką skrybėlaitę mergina spaudė prie viršugalvio ir veido tarytum menkavertę, apsauginę kaukę. Vėtra aprimo taip pat staigiai, kaip ir atūžė. Atkraginę galvas žmonės pamatė, kas artėja prie žemės. Tebegriaudėjančios muzikos garsus nustelbė riksmai bei klyksmai. Visi išsilakstė iš parko. Vinteris išgirdo, kaip Kolderis su pasitenkinimu tarė: „Tūkstančiai sprunka spiegdami…”

Tačiau jis, kaip ir kiti, spoksojo viršun nukoręs žandikaulius. Aukštybėse atsivėrė vaizdas, kokio ligi šiol niekas nebuvo matęs. Ore kabėjo apvirtęs kūgis, per kilometrą ištįsęs kalnas, kuris pamažu leidosi, kol už poros šimtų metrų palietė žolę metaline, sąlygiškai smulkia smaile, švelniai kaip adatėle, smingančia į vinilinės plokštelės rievę.

Vinteris suvokė, kad objektas praktiškai nesiskiria nuo kitų žvaigždėlaivių, o sąmonės kertelėje aidintis klausimas „Kas jį išlaiko danguje?” iš esmės buvo klaidingas, bet giliai viduje vis tiek negalėjo patikėti tuo, ką išvydo.

— Norėčiau pažiūrėti, kaip jie sunaikintų šitą, — sumurmėjo Lamontas.