Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Po dešimties minučių, miestui nutolus už nugaros, per ausines pasigirdo Armando balsas.

— Prakeikimas. Vienas iš sumautų milžinų nusileido relikto apylinkėse. Iš laivo išniro žmonės, kurie maloniai pranešė esantys Šviečiamojo amžiaus riteriai. Tenykštėms mūsų pajėgoms Jungtinis vadų komitetas, žinoma, liepė atsitraukti.

— Pasielgė išmintingai, — atsiliepė Karlail. — Ką daro riteriai?

Armandas pasiklausė dar kelias minutes.

— Dislokuojasi prie relikto, — pagaliau atsakė. — Labai mandagiai, bet ryžtingai.

— Tokia jų maniera.

— Norėsite grįžti?

— Ne. Bent jau kol išliks šansas nusigauti iki vartų.

— Man dar nepranešė, kad praėjimas atsidarė.

— Aš galėčiau pasišlaistyti tarp jūsiškių, jei tik jų nenuvarė kur nors atokiau, ir išnaudoti savo progą, kai jos sulauksiu.

— Gerai. — Armandas nusijuokė. — Man netgi norėtųsi susitikti su tais Šviečiamojo amžiaus riteriais.

Skrydis šiaurėn užtruko trumpiau nei tokia pat kelionė priešinga kryptimi, į Naująją Pradžią, į kurią Liusindą Karlail pristatė prieš porą savaičių. Per valandą jie įveikė vandenyną ir nulėkė aukštai virš vingiuotos, dantytos Šiaurinio žemyno pakrantės. Šįkart jai išpuolė galimybė pasigrožėti apačioje atsivėrusiais vaizdais. Dėmesį traukė ryškūs mokslinių gyvenviečių kupolai, aiškiai matomi pilkšvo, į tundrą panašaus peizažo fone. Kalvoms didėjant, tyrimų stočių mažėjo. Staiga tolumoje mergina įžvelgė deimantinę relikto smailę o greta, ant žemės arba virš jos, juoduojančią dėmę. Reaktyvinių čiurkšlių tūtoms nukrypus pirmyn, orą pervėrė šaižus gausmas, ir orlaivio tempas ėmė mažėti — grįžtant už garso barjero ribų visą korpusą sudrebino vibracijos. Inercija įspaudė ją į saugos diržus. Matyt, viršgarsiniu kiautu orlaivis atsikratydavo tik tada, kai ruošdavosi išsklaidyti savo modulius. Armandas kreipėsi į savo žmones, iš apačios stebinčius atvykėlius, gavo leidimą nutūpti, plačiu viražu nuskriejo už relikto ir ŠAR laivo. Artėjant žemės paviršiui, regėjimo lauke pasirodė kitos generolo kompanijos skraidyklės, šarvuočiai, ryškiaspalvis lėktuvas, tankai ir artilerijos pabūklai — dėmėtas, žalias jų atspalvis veikiausiai liudijo apie prielankumą tradicijoms, o ne poreikį veiksmingai užsimaskuoti.

Rusvos, žalsvos viržynės nūnai plytėjo vos už dviejų šimtų metrų. Tūtos pasisuko vertikaliai, išspjovė reaktyvines čiurkšles žemyn, ir laivas statmenai nusklendė link dirvos. Virš galvos nelauktai kažkas driokstelėjo, nuplėšė viršgarsinės kapsulės sluoksnį nelyginant lapą. Dangus su žeme ėmė nepaliaujamai keistis vietomis. Armandas paleido valdymo prietaisus ir įsikibo į katapultos rankenas, kyšančias virš jo peties. Blaškoma, vartoma Karlail pabandė sekti generolo pavyzdžiu, bet suvokė nesulauksianti tinkamos progos, kuomet galėtų iššauti iš kabinos. Automatinės sistemos suvaldė skraidyklę taip mitriai, kad joms nebūtų prilygęs joks žmogus, ir prie pat žemės sugrąžino orlaivį į horizontalią padėtį. Korpusas įsirėžė į kalvos šlaitą, džeržgėdamas, trinksėdamas ir siūbuodamas nuokalnėje išrausė vagą, bet galiausiai sustojo. Iš inercijos keleiviai šastelėjo į priekį, tačiau po akimirkos tėškėsi atgal.

Didžiąją smūgio dalį amortizavo skafandrai. Armandui paspaudus mygtuką, kabinos kupolai nulėkė šalin. Karlail išrėpliojo įkandin generolo ir nučiuožė ant žolės. Jiedu stovėjo įkalnėje, už kilometro nuo relikto.

— Jei galite paeiti, — prabilo Armandas, pakėlęs antveidį, — vadinasi, mes nusileidome.

Abudu nukreipė žvilgsnius aukštyn. Kad ir kur pažiūrėsi, dausas raižė bolidai, kurių švytintys pėdsakai nudriko tiesiai iš zenito. Po kelių sekundžių ausis užgulė pratisas gausmas.

— Šūdas, — iškošė Karlail.

— Jei reikėtų spėti, sakyčiau, kad sprogo žvaigždėlaivis.

— Aha. Į taikinį smigo kosminė raketa, o mus pasiekė smūgio banga. Pats užtaisas dažniausiai nesunaikina laivo, bet, sureagavęs į artimą branduolinį skilimą, maždaug po minutės išsprogsta pagrindinis variklis. — Mergina susiraukė. — Apie šitą defektą žino visi.

— Vargšeliai. — Armandas palingavo galva. — Tikiuosi, tie nelaimėliai buvo pasirūpinę kopijomis?

Jiedu nužingsniavo į papėdę.

— Taip, jeigu priklausė mūsų klanui, — atsakė Karlail. — Ne, jei laivu skrido riteriai.

— Negi jie neturi reikalingų technologijų?

— Turi, bet nenaudoja.

— O Viešpatie, kodėl?

Ji pagūžčiojo, laviruodama tarp žolės kupstų.

— Dėl fizikos. ŠAR tiki, jog kada nors visi sugrįš.

— Kalbat apie reinkarnaciją?

— Ne, po velnių. Apie kosminius ciklus.

Armandas nusikvatojo.

— Menka paguoda.

Karlail sustojo, palaukė, kol generolas prisivys, piktai, apmaudžiai į jį dėbtelėjo.

— Tai gryna tiesa, — pratarė. — Riteriai ją įrodė, ir religija čia niekuo dėta. Mes gyvename dabarties momentu. Štai taip. Amžinai. — Mintyse nuskambėjo senovinis dainuojančios moters įrašas: Viskas sugrįžta savu laiku. Taip elgtis ir aš ketinu.

— Kodėl jūs naudojatės kopijomis, jeigu tuo tikite? — paklausė Armandas.

— Jos sutaupo laikei, — pamąsčiusi atsakė Karlail.

Pasitikdamas porelę, link kalvos artėjo riteris, seniausias iš visų žmonių, kokius jai teko matyti. Veido oda atrodė kaip nuo amžiaus sutrūkinėjusi šikšna. ŠAR ne vien savęs nekopijuodavo, bet ir apsieidavo be gyvenimą ilginančių priemonių. Tiksliau sakant, pasitelkdavo tiktai natūralias. Vaistažolių arbatos ir tantrinis seksas palaikydavo jų gyvybę vidutiniškai iki šimto penkiasdešimties metų. Iš pirmo žvilgsnio atėjūną nuo mirties skyrė pusšimtis. Vis dėlto jis pasirodė besąs guvus lyg žvirblis. Mūvėjo juodas, medvilnines kelnes, viršutinę kūno dalį buvo prisidengęs marškinėliais trumpomis rankovėmis, nors temperatūra nukrito beveik iki minusinės, o kūną čaižė velniškai žvarbaus vėjo gūsiai. Riterio drebulys nekratė, plikos jo rankos nešiurpo. Su grįžtamuoju bioryšiu susieta joga ir demonstratyvus vyriškumas — ŠAR kraustėsi iš proto ir dėl vieno, ir dėl kito.

— Sveiki, — pasilabino senis. — Padėtis kontroliuojama.

Kaip įprasta riteriams.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — atsakė Armandas. — Kas nutiko danguje?

— Priešas prarado laivą, dėl ko labai apgailestaujame. — ŠAR pažiūrėjo į kompanijos emblemas, tviskančias ant skafandrų, dirstelėjo į nuleistą Karlail antveidį. Akimirką rodės, kad veidrodinį paviršių permatė kiaurai, įdėmiai nužvelgė neoptimizuotą kaulų struktūrą, bet galų gale nusisuko ir pamojo ranka. — Jūsų kompanija persigrupuoja ana ten.

— Ačiū, — padėkojo generolas. Senis nužingsniavo įkalnėn.

Kol jiedu ėjo link augančio žmonių ir įvairių objektų sambūrio, Karlail juto, kaip virpa keliai ir dega skruostai. Blogai vien tai, kad buvo susijusi su žvalgybinio transporterio ir savo komandos netektimi. O suvokimas, jog tavo vardas minimas įgulos ir ypač laivo pražūties kontekste, kėlė siaubą. Nors nesijautė kalta, ji žinojo, kad šeima atsakomybę dažniau vertindavo ne moralės požiūriu, o priežastingumo aspektu. Nuostoliai pakirs pasitikėjimą Liusinda Karlail. Žmonės nedegs noru prisijungti prie jos komandos, artimieji nesiverš pritarti jaunosios nevykėlės planams. Sąmonės kopijos suteikdavo džiaugsmo išgyvenusiems, ne mirusiems, žvaigždėlaiviai kainuodavo brangiai. Klaikiai brangiai. Klanas jų turėjo dvi dešimtis. Prieš kelias minutes ji stebėjo, kaip danguje tarytum fejerverkai išsprogo penki procentai šeimos laivyno ir galbūt procentas visų aktyvų.