James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Pasukau per vestibiulį į savo kabinetą, Vivjena iš paskos.

Tikiuosi, tame popieriniame maišelyje, kurį nešiesi, nėra tukinančios bandelės su mėlynėmis.

Ne, nėra.

Visai nemelavau. Maišelyje buvo tukinanti spurga su klevo sirupu ir graikiniais riešutais, glazūruota.

Atsisėdusi prie stalo ėmiau tikrinti colio aukščio šūsnį pranešimų, perduotų telefonu. Daugelį gavau iš agentų, taigi vien akių dūmimas.

Viena iš „asmeninio pirkėjo", Saks parduotuvės.

Penkios žinutės, pažymėtos „tavo motina".

Viena iš Hju Mekgrato, mano vaikino. Mano gyvenimo šviesos ir gyvenimo rykštės, susivijusių į vieną aistringą, žavų kamuolį.

Dar žinutė iš dermatologo - atsakymas į mano skambutį.

Vienintelė verta dėmesio žinutė - iš Karlo Fridkino, ji tikrai buvo svarbi. Karlas prekiavo nekilnojamuoju turtu ir labai norėjo investuoti į mano filmo projektą.

Prieš trejetą metų motina leido man pastatyti pjesę, savarankiškai. Joje buvo du veikėjai - aštuonmetė mergytė ir trisdešimt penkerių vyriškis. Dvejos dekoracijos: St Regis viešbučio Astor Court restoranas ir butas Manhatane. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad Vivjena manė, jog spektaklis bus labai pigus ir nesėkmės atveju daug nuostolių ji nepatirs.

Pjesė vadinosi „Ačiū Dievui", joje buvo labai daug panašumų į mano senų laikų draugystę su išgalvotu draugu Maiklu.

Galbūt ėmiausi ją statyti, stengdamasi nepamiršti Maiklo. Gal suviliojo tik puiki pjesės pagrindinė mintis.

Mano ir Vivjenos nuostabai, „Ačiū Dievui" sulaukė didelės sėkmės. Tiesą sakant, triuškinančios pergalės ir Tony apdovanojimo. Publikai istorija apie storuliukę mergytę ir jos gražųjį išgalvotą draugą labai patiko. Kai galiausiai Maiklas ją palieka, pasigirsdavo publikos raudos. Dažnai viena iš raudančiųjų buvau aš.

Virš mano stalo kabėjo padidinta Beno Brauningo citata iš New York Times:

Vadinkite mane, jei norite, sentimentaliu kvailiu ar dar blogiau, bet,, Ačiū Dievui" neįmanoma atsispirti. Kaip tikrame gyvenime, spektaklyje nuostabiai dera žavesys, ašaros ir juokas.

Suprantama, „Ačiū Dievui" nesugrąžins Maiklo, bet į mano gyvenimą atvedė Hju Mekgratą. Hju spektaklyje vaidino Maiklą, o paskui tikrame gyvenime tapo mano vaikinu.

Kai pasakiau Vivjenai, kad ketinu pagal „Ačiū Dievui" statyti filmą, ji pareiškė:

Nieko baisaus, bet viena pati, Džeine Aukseli, nesusidorosi. Be mano pagalbos neapsieisi. Tavo laimei, šiuo metu nesu per daug apsikrovusi darbais.

Planavome pusę reikalingų pinigų sukaupti patys, o kitų prašyti iš Holivudo studijos. Vivjena žadėjo duoti ne mažiau pinigų už Karlo Fridkino įnašą.

Laužau pagrindinę prodiuserių taisyklę niekada neinvestuoti savo pinigų, - pasakė Vivjena. - Šiaip ar taip, Džeine Aukseli, esi šeimos narė.

A-a, prisiminė.

Devintas

Mano kabinete Vivjena pasakė:

Skambink Karlui Fridkinui. Tučtuojau. Šią minutę! Viską tvarko tavo motina, - tarė pusiau juokais.

Kaip paklusni tarnaitė, kokia ir esu, surinkau jo numerį.

Palauk minutėlę, Džeine Aukseli. Sustok. Padėk ragelį. Leisk pagalvoti.

Padėjau ragelį.

Vivjena žingsniavo po mano nedidelį kabinetą, sudėjusi priešais save delnus. Tarytum melstųsi teatro mecenatų šventajam globėjui.

Noriu, kad Karlas žinotų štai ką, - tarė ji. - Pasakyk, kad šiuo projektu domisi Gėris Švarcas iš Phoenix Films , o Gėris turi gerą uoslę nustatyti, kas gali sulaukti sėkmės.

O Viešpatie! - sušukau. Kada Phoenix susidomėjo?

Ji piktai į mane pažiūrėjo.

Dėl Dievo, Džeine Aukseli. Jie nesusidomėjo. Bet tegu Fridkinas mano, kad jie domisi. Pasakyk, - tęsė ji, - kad, jei jis šiandien pinigų neišdrebės, na... rytoj bus per vėlu.

Pakėliau ir vėl padėjau ragelį.

Mama, suprantu, kad galima pagražinti tiesą. Bet akiplėšiškai meluoti? Žinai, kad to nepakenčiu.

Dar vienas piktas žvilgsnis.

Tokios žaidimo taisyklės.

Beje, iš kur žinai, kad Karlas Fridkinas man skambino? - įtariai paklausiau.

Motinos intuicija, - atsakė ji, kaukšėdama durų link.

Peržiūrėjai mano telefono žinutes.

Ji apsimetė pasipiktinusi:

Niekada to nedaryčiau.

Vaidindama įsižeidusią, ji išrūko pro duris tik tam, kad po akimirkos vėl pasirodytų.

Ak, dar... kai paskambinsi Karlui Fridkinui ir gausi pinigų, nepamiršk paskambinti savo dermatologui.

Dešimtas

Mano vaikinas Hju Mekgratas buvo nerealiai gražus, bet ar tai trūkumas? Na, gal ir taip. Galiu išvardyti keletą priežasčių. Kartą Ist Hamptono paplūdimyje prie jo priėjo vyriškis ir sako: „Kur man nusipirkti tokią šypseną?" Jis klausė rimtai. Va koks vyrukas buvo Hju. Šitaip nutikti gali tik tokiam. Vyrukui rudo aksomo akimis, tobula nosimi, aukštais skruostikauliais, kurio smakro forma ne prastesnė už Bondo, Džeimso Bondo.

Hju, Brodvėjaus aktorių, nominavo Tony apdovanojimui, kai jam buvo devyniolika. Iš prigimties jis turėjo gerą liežuvį ir gebėjimą pardavinėti ledus poliariniams lokiams. Kartą lovoje, atsirėmęs alkūne į pagalvį, jis pareiškė, kad vien mano vaizdas rytais daro jį beprotiškai laimingą. Kadangi puikiai žinau, kaip atrodau pabudusi, pasakiau:

- Kad prarytum tokią nesąmonę, reikia garstyčių?

Šįvakar susitiksime vakarieniauti Babbo , mūsų mėgstamiau- siame italų restorane Grenič Vilidže. Prieš dvidešimt kelerius metus, kai buvau maža mergytė, Babbo vadinosi „Karietų namai". Su motina ten lankydavomės sekmadienio vakarais. Aš visada užsisakydavau juodųjų pupelių sriubos, o ji būtinai primindavo: „Sriuba be grietinės, Džeine Aukseli. Nepamiršk, kad prieš kelias valandas suvalgei milžinišką ledų desertą." Taip... su Maiklu.

Atvykau į restoraną anksčiau už Hju, ir stulbinamai atrodanti rusų kilmės blondinė prie stalo su išankstiniais užsakymais nuvedė mane aukštyn į salę. Atsisėdusi ėmiau stebėti žmones - prisipažinsiu, negaliu atsikratyti to seno įpročio.

Kitoje tako pusėje sėdėjo akį traukianti porelė: juodaodė moteris ir šviesiaplaukis baltasis. Abu nuo dvidešimties iki trisdešimties metų. Jo tamsiai mėlynas Ralfo Loreno kostiumas bylojo: „pasiturintis advokatas". Jos ilgos kojos sakė: „podiumų manekenė". Jie akivaizdžiai buvo įsimylėję, ėjo viens dėl kito iš proto. Bent jau šįvakar.

Prie gretimo staliuko buvo kita porelė - nuo keturiasdešimt penkerių iki penkiasdešimties metų. Ji vilkėjo džinsais ir nepakartojamais penkių šimtų dolerių vertės marškinėliais. Jis mūvėjo chaki spalvos kelnes prie tamsiai rudų marškinių ir dar tamsesnio zomšinio švarko. Jo akiniai buvo šeštojo dešimtmečio mados, tamsūs. Nusprendžiau, kad jis prekiauja meno kūriniais, o ji - dailininkė. Švenčia antrąsias metines. Ji bando jam įsiūlyti paragauti lakštinių su kalmarais.