Liz Fielding - Kalėdinė pelenės medžioklė

Taip buvo stengiamasi ją visapusiškai užimti. Kad nebeliktų laiko mąstyti.

Atrodė, tarytum parduotuvė dabar iš jos tyčiotųsi ir vis dėlto net ir norėdama, nesugalvotų geresnės vietos slapstytis nei devyni šiltutėliai aukštai su kone šimtu parduotuvių kiekviename. Nusprendusi, kad viduje jai kurį laiką bus saugu ir nebereikės sliūkinti gatvėmis, pasileido per gatvę sukinėdamasi tarp susispraudusių automobilių ir patraukė tiesiai įėjimo link, kai staiga pamačiusi duris saugojantį durininką sustojo it įbesta.

Dar vakar jis sveikinosi su ja priliesdamas skrybėlės kraštą ir taip išreikšdamas pagarbą jos aukštai socialinei padėčiai, apie kurią bylojo jos automobilis su vairuotoju.

Šiandieninis jos apsilankymas nebus toks įspūdingas, bet susikuitusi ir šlubčiojanti, ji tikrai kris jam į akis. Pasitaisiusi paltą ir pasikabinusi ant peties rankinę, pasistiebusi ant basos kojos ir grėsmingai svirduliuodama, sulėtino žingsnius, dėdamasi neva einanti apsipirkti, o iš tiesų tenorėjo kuo greičiau nepastebėta prasmukti vidun.

– Ponia, avalynės skyrius pirmajame aukšte, – tarė durininkas visiškai abejingu veidu atverdamas jai duris. Ir prilietė sau skrybėlę.

Iš viršaus stebint pirmąjį aukštą, Neto dėmesį patraukė du prie įėjimo stabtelėję augaloti tamsiais kostiumais apsitaisę vyriškiai. Jie žvalgėsi aplink, bet nebuvo panašu, kad suglumę ir netekę vilties dairytųsi įspūdingos Kalėdų dovanos.

Visų pirma, vyrai neina apsipirkti poromis, antra, jau iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jie čia atvyko ne tam, kad išrinktų savo gyvenimo moterims po buteliuką kvepalų.

Ne kartą teko susidurti su tokio tipo žmonėmis, tad iš karto įspėjo, kad jie – asmens sargybiniai.

Durininkas, pripratęs sutikti tiek karališkosios šeimos narius, tiek įvairias žvaigždes, būtų pranešęs parduotuvės apsaugos darbuotojams apie įžymybės pasirodymą. Valandėlę Netą pagavo smalsumas, ir jis su nekantrumu laukė, kas pasirodys pro duris.

Nė gyvos dvasios.

Bent jau nieko, kam prireiktų asmens sargybinių paslaugų, tik kasdienis susijaudinusių ir išvargusių pirkėjų srautas, kuris aplenkdamas dvejetą, spietėsi pagrindinėje salėje.

Susiraukęs ir nesijudindamas iš vietos Netas matė, kaip persimetę keliais žodžiais vyriškiai išsiskyrė ir ėmė atidžiai dairytis po žėrinčius prekystalius, akivaizdžiai kažko ieškodami.

Veikiausiai pasprukusio globotinio.

Pagrindinėje salėje, įpuolusi į kalėdinę sumaištį, apsupta apkvaitusių pirkėjų, kuriems terūpėjo kuo greičiau apsirūpinti dovanomis, prisigriebusi egzotiškų nekasdieninių gėrybių, Liusė tikėjosi, kad niekas jos nepastebės. Kad parduotuvės viduje jai bus saugu.

Gryniausias savęs kvailinimas.

Iš paskutiniųjų stengėsi laikytis oriai, bet jai nepavyko apmulkinti durininko, lygiai tokios pat bergždžios buvo pastangos vaikščioti nekrypuojant ir neatkreipti į save smalsuolių dėmesio. Žmonės žvilgtelėdavo į ją ir čia pat dar kartą atsigręždavo, tarytum niekaip negalėtų prisiminti, kur ji jiems matyta.

Viskas akivaizdu.

Rupertas buvo saldžiausias žurnalo Įžymybės taikinys, tad jau kuris laikas leidinys knibždėte knibždėjo jųdviejų – daugiausia jos – nuotraukų. Jų romanas buvo šviežiena, visi nėrėsi iš kailio, kad įamžintų kiekvieną Liusės krustelėjimą.

Visa jos veikla, visos jos aplankytos vietos buvo apipinamos istorijomis, tad dabar nunarinusi akis besiskverbdama pro minią jautėsi akylai stebima.

Staiga jos rankinės gilumoje ėmė plyšauti mobilusis telefonas, suskambėjusios dainos žodžiais tariant, ji buvo įsimylėjusi nuostabų vaikiną.

Vargu, ar būtų galima labiau prašauti pro šalį.

Ar nutaisyti didesnį skambėjimo garsą.

Belieka sau ant kaktos ryškiais dažais užsirašyti: Atsargiai! Kvaila blondinė!

Laikydama aplanką stengėsi sužvejoti tą bjaurybę, o kai galiausiai pavyko, jau buvo įsijungusi balso pašto paslauga. Ne pirmą kartą.

Besprukdama spėjo praleisti pustuzinį skambučių, prietaisas pypsėjo pranešdamas, kad be visa ko gauta dar ir žinutė, nors iš tiesų primindamas, kad ji tebemedžiojama.

Reikėjo kuo greičiau nešdintis iš pirmo aukšto ir dingti visiems iš akių. Suvokusi savo pastangų bergždumą atrodyti nerūpestingai nusispyrė ir kitą batelį – galų gale keturiais coliais žemesnė moteris sunkiau pastebima – ir kartu su aplanku įgrūdo telefoną į rankinę.

Kiek siekė jos atmintis, artimiausias moterų tualetas buvo trečiame aukšte. Jei pavyks iki jo nusigauti nepastebėtai, galės ten kurį laiką pasislėpti, užsirakinti kabinoje ir pamąstyti. Kitaip tariant, užsiimti tuo, kuo jai derėjo užsiimti, prieš įsibraunant į tą spaudos konferenciją.

Baimindamasi stiklinių liftų ir judančių laiptų – jos raudonas paltas buvo pernelyg ryškus, pernelyg pastebimas, o ją sekantys žmonės pernelyg arti, pernelyg sumanūs, kad suprastų, po kuria šluota ji tupi, – Liusė nuskubėjo prie laiptų.

Tai buvo geras sumanymas. Visa bėda ta, kad, pasiekus antrąjį aukštą, į šoną įsimetė dieglys, linko keliai, o galva tebesvaigo nuo smūgio į smilkinį.

Valandėlei susilenkusi pamėgino nusikratyti skausmo.

– Kaip jaučiatės? – pasiteiravo jos nuoširdžiai susirūpinusi ponia.

– Gerai, – pamelavo Liusė. – Įsimetė dieglys, ir tiek.

Tačiau moteriai pasišalinus ji išsyk užlindo už lubas siekiančios iš sidabrinių ir baltų snaigių sukurtos dekoracijos. Saugiai pasislėpusi klestelėjo ant grindų ir laisva ranka ėmė masažuoti įsitempusias kulkšnis. Pamačiusi savo kojų ir kojinių būklę, išsiviepė. Tačiau šiuo metu ji negali nieko pakeisti.

Atsirėmusi nugara į sieną ėmė gaudyti kvapą ir dėbtelėjo į savo naują išmanųjį telefoną, kuris taip greitai tapo neatsiejama jos naujojo gyvenimo dalimi.

Jame buvo jos visų pažįstamų kontaktiniai duomenys, suplanuoti jos būsimi susitikimai. Ji į jį įrašinėjo savo mintis. Savo asmeninį dienoraštį. Džiugesį, skepticizmą, kartkartėmis pasitaikančias dvejones. Šis prietaisas padėjo jai palaikyti ryšį su pasauliu, kuris, rodės, buvo be išlygų ja susižavėjęs.

Su jos Facebook puslapiu, YouTube vaizdo įrašais, jos Twitter paskyra.

Sužinoję, kad ji viena pati įsiregistravo Twitter tinkle, Rupertui dirbantys viešųjų ryšių specialistai ne itin nudžiugo. Tiesą sakant, šviesindamas jai plaukus, tai padaryti ją pamokė jos kirpėjas.

Ruperto pakalikų reakcija buvo pirmasis ženklas, kad jai nevalia mąstyti savo galva, tereikia nenukrypti nuo scenarijaus.

Pamatę, kaip viskas šauniai klojasi, jie skatino ją pasirašius Pelenės slapyvardžiu dalytis su savo nesuskaičiuojama galybe gerbėjų kiekviena savo mintimi, kiekvienu krustelėjimu. Reguliariai viešai aprašinėti, kaip ji jaučiasi atsisveikindama su savo Pelenės gyvenimu ir virsdama Ruperto pasakų princese.

Pati savo noru kūrė iliuziją. Atliko už juos visą juodą darbą.

Tačiau visa tai buvo dvišalis procesas.

Kaip tik šiuo metu į jos dėžutę plūdo žinutės iš gerbėjų, kurie žiūrėjo tiesioginę transliaciją, stebėjo visą erzelynę, ir vis dėlto, nepaisant visko, skaitomų žinučių turinys kėlė jai šypseną.

@LiuseiB Šauniai darbavaisi rankine, Pelene! Kas čia vyksta?

Pelenei

VelsoRagana, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.08

@LiuseiB Mieloji, ką tas šunsnukis padarė?

Pelenei