Shirley Jump - Meilės sausainėliai

Na aišku, jis šaiposi, dabar Samanta pasijuto visai nepatogiai.

– Jau sakiau? Atsiprašau. Jūs… verčiate mane nervintis. – Nieku gyvu nepripažins buvusi viešai pažeminta.

– Tikrai? Kodėl?

– Jūs pirmas reporteris, užsukęs į mano krautuvėlę. Išskyrus Džojų iš Riverbendo žinių , bet jis nesiskaito. Jam devyniolika, mokosi koledže ir dažniausiai čia užsuka tik išgerti kavos be kofeino, nes paprasta kava jį taip suaktyvina, kad vargšas nebegali susikaupti.

Ji tauškė niekus. Kas jai užėjo? Samanta Barnet niekada netauškia niekų. Niekada nesinervina.

Samanta, tu jį tikrai sužavėjai.

– Man reikia grįžti į virtuvę, – tarė ji, nykščiu rodydama ta kryptimi.

– O aš turiu jus apklausti. Gal pamiršote? Būtų paprasčiau, jei nereikėtų šūkalioti.

Samanta suprato jį supykdžiusi.

– Gerai. Tik atsinešiu kavos. Skirtingai nei Džojui, man reikia kofeino.

Jis nusijuokė. Trumpai, tas jo juokas truko maždaug kiek pusė cha , bet vis tiek buvo juokas ir Samanta palaikė tai geru ženklu. Pradžia. Jeigu ji ir jos maistas jam patiks, gal vyrukas parašys iš klumpių verčiantį straipsnį, o tada pagaliau bus išklausytas jos kalėdinis troškimas.

Jai pasišalinus niekas nepastebėjo, kaip nerimastingai, miklindamas visus pirštus iš eilės, vyriškis ėmė barbenti į stalą.

Samanta buvo beimanti kavinuką, kai netikėtai jai per petį patapšnojo teta Džinė.

– Samanta, aš pamiršau tau kai ką pasakyti.

– Jei vėl bandysi mane įtikinti, kad pasinaudočiau senelės sausainėlių…

– Ne, ne, tai dėl žurnalo, kuriam jis atstovauja. Jis iš Gurmanų , tiesa?

Samanta įsipylė kavos.

– Taip. Tai itin populiarus leidinys. Visi jį skaito, išskyrus mane. Aš neturiu laiko skaityti.

Džinė išsivėpė.

– Na, aš skaitau – bent jau skaitydavau. Anksčiau žurnale buvo rašoma apie maistą, receptus ir panašius dalykus, tačiau pastaruoju metu kažkas pasikeitė.

– Kas pasikeitė? – nenustygo Samanta.

Teta kiek patylėjo, paskui atsiduso.

– Gurmanai tapo kaip tie žurnalai, pardavinėjami savitarnos parduotuvėse prie kasų. Jame daug rašoma apie kepyklų ar restoranų savininkų asmeninį gyvenimą. Tai… atgrasu.

– Nesuprantu, kas čia bloga rašyti apie asmeninį verslininkų gyvenimą.

Džinė gūžtelėjo pečiais.

– Būk atsargi, – tarė ji, suėmusi Samantą už rankos. – Žinau, kaip saugai savo ir senelės privatumą. Nors ir nepritariu šiam tavo sprendimui, bet tu mano seserėčia ir aš tave visada palaikysiu.

Samanta apkabino tetą.

– Ačiū.

– Nėra už ką, Sem, – tai tarusi teta atsitraukė ir pro prekystalio viršų dėbtelėjo į Fliną Makgregorą. – Yra dar šis tas, ko turėtum saugotis.

– Kas gi?

Džinė išsišiepė.

– Jis velniškai mielas. Brangute, reikia tik džiaugtis, kad ši bėda pagaliau tave surado.

Samanta čiupo kavos puodelį.

– Aš tokia užsiėmusi, kad neturiu laiko jokiems naujiems santykiams. – Ji papurtė galvą. – Ką nors pradėti būtų tas pats kas maišant tešlą padauginti mielių. Galiausiai nieko gero neišeitų.

Samanta grįžo su kavos puodeliu rankose ir prisėdo ant kėdės priešais Fliną Makgregorą. Tetos Džinės žodžiai tebeskambėjo galvoje. Ant stalo šalia vyriškio gulėjo atkimštas rašiklis, o bloknoto atverstas tuščias puslapis. Kavos buvo nugerta, tačiau kepinėliai gulėjo neliesti. Neparagavo nei glazūruotų Kalėdų Senelio sausainėlių, nei ypatingųjų senelės sausainėlių, nors būtent dėl jų jis ir trenkėsi į Riverbendą.

Jos nuotaika subjuro, tačiau neišsidavė. Gal visų pirma jis nori su ja pasišnekėti. O gal, kaip ką tik perspėjo teta Džinė, trokšta pasiknaisioti po svetimus reikalus.

Jos reikalus.

– Ar dabar jau galime pradėti?

– Žinoma.

– Šaunu. Papasakokite savo kepyklos istoriją.

Samanta sukryžiavo rankas ant stalo.

– Gerąją Viltį įkūrė mano seneliai Viltis ir Neilas Barnetai 1948–aisiais. Mano senelė buvo nepaprasta šeimininkė. Šventėms prikepdavo tokių sausainėlių, kad galėjai liežuvį praryti. Prisimenu, kartą užsukau pas ją į svečius ir, ką jūs manote, radau naujo sausainėlių recepto kūrimo įkarštyje. Ji tik švyst – atvėrė spinteles ir mudvi…

– Panele Barnet, apie kepyklą. Gal galėtume nenukrypti nuo temos?

– A, taip. Na žinoma. – Samantai kilo noras kiaurai žemę prasmegti. Vėl užsiplepėjo. – Mano senelis buvo įsitikinęs, jog senelė tokia puiki konditerė, kad būtų nuodėmė nepasidalyti šiais gabumais su Riverbendo gyventojais. Taip jie įkūrė kepyklą.

Jai šnekant vyriškis vis kažką žymėjosi, jo rašiklis lakiojo lapo paviršiumi palikdamas neįskaitomas keverzones.

Samanta palinko priekin.

– Jums pavyks įskaityti, ką čia parašėte?

Flinas pakėlė akis.

– Čia? Aš turiu savas stenografijos taisykles. Praleidžiu balses, vartoju tik man vienam žinomus tam tikrų žodžių trumpinius.

Samanta sukikeno.

– Tai man primena mano receptus. Kai kurie iš jų buvo perduodami iš kartos į kartą. Senelė niekada neturėjo jų kruopštaus sąvado. Dažnai vartodavo trumpinius, pavyzdžiui, kãrai , šotrai . Tai tarsi mįslės.

Vyriškis kilstelėjo antakį.

– Kãrai? Šotrai?

– Karai – sausainėliai su karijų riešutais, o šotrai – tai šokoladiniai traškučiai. – Samanta nusišypsojo. – Kai ėmiau vadovauti kepyklai, teko gerokai pasukti galvą, kol galiausiai susigaudžiau, kas ir kaip. Vaikystėje vertėjo būti pastabesnei.

Flinas suraukė antakius ir atrodė sutrikęs.

– Skaičiau, kad tai trečios kartos verslas. Kur dingo vidurinioji karta?

– Mano tėvai žuvo avarijoje, kai dar buvau paauglė. Apsigyvenau su seneliais. Senelis Neilas mirė prieš dešimt metų.

Samanta išskleidė delnus ant stalo ir prikando lūpą. Flinui Makgregorui nebūtina daugiau nieko žinoti.

– O jūsų senelė? Ji dar gyva?

Samanta nekentė melo. Iš prigimties ji nebuvo melagė, bet dabar atsidūrė tokioje padėtyje, kai sakyti tiesą būtų tas pats, kas iš narvo išleisti plėšrų žvėrį.

– Taip, bet nebedirba kepykloje.

Flinas pasižymėjo.

– Norėčiau šio bei to jos paklausti.

– Tai neįmanoma.

Flinas pakėlė akis.

– Kodėl?

– Ji… serga.

Tai viskas, ką jam reikia žinoti. Viltis turėjo teisę į privatumą. Šis reporteris tegu domisi dabartimi.

Vis dėlto jis pasižymėjo ir tai, tyliai šnabždėdamas po nosimi kažką panašaus į m–hm . Samanta nenustygo kėdėje.

– Nejaugi taip ir neparagausite apelsininio keksiuko su spanguolėmis?

– Tuojau.

– Bet…

– Panele Barnet, aš rašau straipsnį, o ne šiaip kokią recenziją.

Samanta vėl pasimuistė. Galimas daiktas, jo buvimas kelia jai nerimą. Oro linijų bendrovės interviu vyko netiesiogiai. Žinoma, pirma čia lankėsi reporteris, nusipirko sausainėlių, sutiko savo didžiąją meilę, bet Samanta, tiesą sakant, taip ir liko svarbiausių įvykių nuošalyje, tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu. Kalbėtis su nepažįstamu žmogumi telefonu ir atsakyti į kelis trumpučius klausimus buvo lengva. O štai taip akis į akį kur kas sunkiau.

Neįmanoma susikaupti. Tamsiai mėlynos akys smigte smigo į ją.

Varpelis, pakabintas viršum durų, sutilindžiavo ir vidun įsiveržė šalto oro gūsis.

– Sem!

– Ponia Mejers, kuo galėčiau padėti?

– Man reikia dar sausainių. Tą dėžę, kurią partempiau namo, suėdė šuo. Mano Karlas nespėjo nė paragauti ir dabar piktas kaip velnias. – Eilina Mejers metė žvilgsnį į lubas. – Jis kabina lemputes.