Jackie Braun - Pirmoji meilė

Svečias įdėmiai nužvelgė dėmėtus marškinėlius. Lūpų kampučiai pakilo.

– Matau. Kas šiandien vakarienei ir kodėl?

Taip, Saimonas pernelyg gerai ją pažinojo.

– Makaronai su sūriu.

– A. – Jis supratingai linktelėjo. – Paguodos maistas.

Ji palietė smiliumi savo nosies galiuką.

– Iš karto atspėjai.

Jis nusišypsojo. Saimono šypsena nuostabi. Kloja visada taip manė. Lūpos tobulai proporcingos, nors veidas ne toks gražus, kad verstų iš koto, bet dailus ir maloniai vyriškas. Metams bėgant vaikino skruostai įkrito ir tapo kampuotesni, bet dėl guvios šypsenos jis niekada neatrodė griežtas.

– Kiek suvalgei? – pasidomėjo bičiulis.

– Per daug.

– Man palikai? – Saimonas žvilgtelėjo į viryklę.

– Pakankamai. – Kloja patapšnojo dėžę jo rankose. – O kaip tavo pica?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Žinai, kaip su ta pica. Atšalusi dar skanesnė.

Nykščio pagalvėle palietė apatinę merginos lūpą. Ji nekreipė dėmesio į pojūtį, nuvilnijusį stuburu nuo tokio prisilietimo.

– O kaip vynas? Irgi palikai?

Kloja nusijuokė. Kaip kitoms moterims pavyksta išgerti kelias taures Cabernet neišsitepus lūpų? Be to, kaip kitos moterys, prisivalgiusios angliavandenių, be pritūpimų pajėgia kvėpuoti mūvėdamos džinsus?

– Dar liko beveik pusė butelio, – pasakė ji.

– Įpilk man taurę ir klok, kaip šiandien sekėsi.

Saimonas padėjo picos dėžutę ant virtuvės spintelės ir nusimetė lietpaltį. Vilkėjo įprastus dalykinius drabužius – šiugždančius baltus marškinius ir specialiai siūtą kostiumą, iš priekinės kišenės kyšojo tobulai sulankstyta nosinaitė. Tačiau priderintas kaklaraištis surištas kreivai. Kloja susiprotėjo.

– Ar ką tik iš darbo?

Buvo beveik aštunta valanda vakaro.

– Susijungimas su ta kita programinės įrangos įmone, apie kurią pasakojau, suryja daug laiko. – Saimonas sunkiai sudribo ant virtuvinės kėdės.

Kaip Kloja nepastebėjo, koks jis pavargęs? Norėjo prieiti ir apkabinti. Draugai glėbesčiuojasi. Bet susilaikė. Pastaruoju metu vis dažniau pasijusdavo tą daranti. Kaltę vertė Tobulajai Sarai ir pulkui ankstesnių gražuolių.

– Gaila. – Ji įjungė viryklę, kad pašildytų makaronus su sūriu, ir įpylė taurę vyno. Tada atsistojusi už kėdės pradėjo maigyti įsitempusius Saimono sprando ir pečių raumenis.

Išgirdusi malonumo dejonę norėjo liautis. Vis dėlto tęsė ir pasidomėjo:

– O ką apie ilgas darbo valandas mano Sara?

– Ji nepatenkinta, – pripažino vaikinas. Gailiu tonu pridūrė: – Šįvakar turėjome eiti į Brodvėjaus spektaklį.

– Tu jos nenusivedei? – Tai jam nebūdinga. Saimonas – mieliausias ir rūpestingiausias Klojos pažinotas vyras… nors jam patinka tikrai nekokios moterys.

– Ai!

Regis, masažas šiek tiek per stiprus.

– Atsiprašau.

– Tiesą sakant, kai paskambinau pasakyti, kad vėluoju ir teks atsisakyti vakarienės prieš spektaklį, ji pasiuntė mane… Nekreipk dėmesio. – Saimonas papurtė galvą. – Nesvarbu. Santykiai šiaip ar taip nesiklostė.

Triumfas.

Klojai nespėjus susitvardyti šis jausmas sukunkuliavo it burbuliuojantis šampanas. Gal vis dėlto ši diena ne tokia prasta.

Žinodama, kad draugė neturėtų džiaugtis tokiomis naujienomis, išlaikė užjaučiamą išraišką ir atsisėdo ant kėdės priešais Saimoną.

– Ooo. Tave metė. Kaip gaila.

– Išsiskyrėme abipusiu sutarimu, – sumurmėjo jis siekdamas vyno. – Tiesiog Sara pirmoji tai pasakė.

– Geraaaai.

– Kloja, mano širdis nesudaužyta. Po velnių, nė neįlenkta ir neįrėžta. – Vaikinas gurkštelėjo vyno, sunkiai atsiduso ir prisimerkęs pažvelgė. – Negerai, tiesa? Turėčiau jaustis… šiek tiek nuliūdęs, ar ne?

– Nesijauti?

Triumfas vėl plykstelėjo, bet ji rūpestingai paslėpė tai po blankia išraiška.

– Nė kiek. – Akimirką jis įdėmiai žvelgė į vyną, paskui įsistebeilijo į Kloją. – Matyt, vienas kitam netikome.

Negali būti. Kad tai suprastų, jam prireikė kone metų? Kloja tokią išvadą padarė vos susipažinusi su Sara – per kelias minutes.

– Bet tai nesvarbu, – kalbėjo Saimonas. Jis nusišypsojo ir tapo guvesnis. – Ketinome pasikalbėti apie tavo dieną.

Jos dieną. Fe!

Kloja nužingsniavo prie viryklės įdėti maisto. Atidarė šaldytuvą, išėmė šviežių petražolių šakelę makaronams su sūriu ir atnešė prie stalo. Saimonas kilstelėjo antakius.

– Svarbiausia – išvaizda, – pasakė dėdama papuoštą lėkštę.

Jis pakėlė šakutę ir nukreipė dantelius į Kloją.

– Būtent čia tavo bėda, Kloja.

Tai senas priekaištas. Įprastomis aplinkybėmis nekvaršintų dėl to galvos. Tačiau šįvakar ji susierzinusi pratrūko.

– Ar nori mane analizuoti, o gal nori, kad papasakočiau, kaip praleidau dieną?

– Tiesą sakant, noriu, kad papasakotum. – Šakute Saimonas parodė kvietimą į klasės susitikimą, apie kurį Kloja pamiršo pusiaukelėje tarp My Heart Will Go On bliovimo ir naujienos apie vienišą jo padėtį.

Ji gūžtelėjo pečiais norėdama atrodyti nerūpestinga.

– Regis, visai netrukus mūsų susitikimas po dešimties metų.

– Žinau. Gavau kvietimą praėjusią savaitę.

– Praėjusią savaitę? Juokauji? Gyvename tame pačiame mieste, kone šalia to paties pašto skyriaus. Lažinuosi, kad prie to nagus prikišo Nešventoji Trejybė, – pasipiktino Kloja.

Nerūpestingumo kaip nebūta.

– Kloja, nagi. Praėjo dešimt metų. – Saimonas stengėsi būti kantrus, nes taip įprastai įstengdavo atkalbėti nuo visko, kam jo draugė būdavo pasiryžusi.

Tik ne šiandien. Ne. Vyno ir kelių labai nemalonių prisiminimų pristumta prie sveiko proto krašto ji buvo pasiruošusi šokti.

– O man atrodo, kad viskas vyko vakar, – sumurmėjo ji.

Tebūnie vynas prakeiktas už palaidą liežuvį. Vis dėlto Kloja pasiėmė taurę ir godžiai atsigėrė tikėdamasi gerai apgalvoto Saimono atkirčio.

To nebuvo.

– Tai eisi? – perklausė jis.

– Ar aš eisiu? – ji negalėjo patikėti. Dzingtelėdama pastatė taurę ant stalo. – Tu juokauji, tiesa? – Klausimas retorinis, abu tą žinojo, todėl Kloja varė toliau. – Už jokius pinigus nesutikčiau ten bent pasirodyti. Verčiau… amžiams atsisakysiu ledų nei įkelsiu koją į… – Ji išlenkė kaklą, kad perskaitytų kvietimą. Iš Klojos pasipylė įsiūtis ir ji prunkštelėjo. – Į Tilmano vidurinės mokyklos sporto salę? Vaje, aukštas lygis. Nerado pinigų pokylių salei ar kam nors panašaus?

– Nežinau. Man visai patiktų vėl pamatyti senąją mokyklą, nors sporto salėje ir nepraleidau daug laiko.

Saimonas nusijuokė. Jis buvo moksliukas, ne sportininkas. Šachmatų būrelis, kompiuterių būrelis, debatų komanda – štai kas jį domino. Kloją taip pat. Moksliuko statusas niekada jam netrukdė, o štai jai priešingai.

Kloja prisimerkė.

– Palauk. Nori pasakyti, kad eisi į susitikimą?

Saimonas nužvelgė ją virš vyno taurės. Tiesą sakant, iki šios akimirkos neketino eiti. Tai Klojai reikėjo dalyvauti susitikime. Iš visų Saimono pažįstamų žmonių ją labiausiai persekiojo vidurinės mokyklos vaiduokliai. Tai liudijo ir suglamžytas kvietimas, besaikis makaronų su sūriu rijimas ir vyno gėrimas.

Ji išaugo į žavią, protingą, linksmą ir kūrybingą moterį. Kita vertus, Saimonui Kloja visada atrodė žavi ir linksma, protinga ir kūrybinga. O štai ji save vis dar regėjo absurdiškai iškreiptai. Metas išvaryti demonus. Tam reikėjo, kad Kloja stotų akis į akį su praeitimi. Bet Saimonas negalėjo ir nenorėjo jos vienos išsiųsti į liūto narvą.