Carole Mortimer - Paragauti draudžiamo

Greisė perbraukė prakaituotais delnais per siaurą juodą sijoną, apgailestaudama, kad negrįžo į savo namuką, kaip privalėjo. Betei pasakyti žodžiai, kad ji nesitiki greitai pamatyti Cezario Navaro, nepasitvirtino! Dabar tikriausiai jai nebus leista būti čia visą mėnesį, nors ji to ir norėtų.

– Aš… – ji apsilaižė sukepusias lūpas. – Tai neatleistina. Manęs čia neturėtų būti. Kevinas… ponas Madokas mane įspėjo, kad išeičiau dar prieš devynias, o Rafaelis paleido mane dar anksčiau. Aš tik… buvo dar anksti, nenorėjau grįžti į savo namelį, būtų nesmagu būti ten vienai ir pagalvojau, ne, nusprendžiau dar čia apsitvarkyti, kad nereikėtų to daryti ryt iš ryto, – užsikirsdama teisinosi.

Cezaris, nusiprausęs po dušu, buvo jau atsigulęs, bet po valandos, paskaitinėjęs verslo dokumentus, nusprendė nueiti į virtuvę ir prieš miegą išgerti stiklinę sulčių. Tikrai nesitikėjo išvysti ten jaunos moters, kurią Madokas buvo pasamdęs jo namų šeimininke!

Greisės Bleik byloje buvo parašyta, kad jai dvidešimt šešeri, bet ji, apšviesta vienintelės virš viryklės degančios lempelės, su paprasta balta palaidine ir juodu sijonuku atrodė jaunesnė ir ne aukštesnė nei metro šešiasdešimties. Juodi kaip derva plaukai sukelti į viršų ir surišti į arklio uodegą, balta oda, veidas beveik nepadažytas. Ji buvo, kaip jis ir spėjo, dailių bruožų: melsvai žalias akis dengė tankios, tamsios blakstienos, trumpa, tiesi nosis ir skruostikauliai nusėti strazdanų, skruostai šiek tiek įdubę, kaip būna neseniai numetus svorio, lūpos dailiai išriestos, smakras išdidžiai atkištas į priekį.

Cezaris, stipriai sučiaupęs lūpas, žengė į priekį, bet vis dar buvo šešėlyje.

– Gal klystu, bet man pasirodė, kad jūs, užuot tvarkiusi virtuvę, valgėte… šokoladinius putėsius? – tarė nutęsdamas žodžius ir žvilgsniu rodydamas į stiklinį dubenį ant pusryčių baro.

– Taip. Na, – jos dramblio kaulo spalvos skruostai gražiai nuraudo. – Baigiau tvarkytis, o putėsius… buvau paruošusi jums, bet Kevinas… ponas Madokas man pasakė, kad jų nevalgote.

Jis išdidžiai suraukė antakius.

– Ir nusprendėte, kad galite juos suvalgyti?

– Ne! Na… taip, – sumišusi šyptelėjo, nes pusiau tuščias dubenėlis ant pusryčių baro stalo jos žodžius pavertė niekais. – Bet tik todėl, kad jaučiausi… – nutilo ir susigūžė. – Bet čia ne pasiteisinimas, labai dėl to gailiuosi.

– Todėl, kad jautėtės?..

– Matote, jau seniai gyvenu Londone, o nuo čia iki mano namuko gana toli, jis stovi atokiai, ten taip tylu, kad… ak, tegul viskas eina velniop! – siauri petukai iš įtampos suvirpėjo ir ji atsiduso. – Verčiau mane iškart nušaukite ir baikite šį reikalą.

Cezario antakiai pakilo dar aukščiau.

– Nušauti? Jus?

– Taip, – Greisė juokingai išsišiepė, – pakvieskite Rodnį ar kurį kitą iš jo vyrų ir tegul mane nušauna.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.