Ann Lethbridge - Pagrobtoji grafienė

Nuo minties, kokio malonumo galėtų suteikti toks artumas, slėpsnose pajuto įtampą.

Viduriai sustingo. Jau daugelį metų nejautė tokio intuityvaus atsako moteriai. Niekada neleido, kad moteris taptų jam artima. Mariana išgydė norą atverti širdį. Tai kuo ši kitokia?

Krūtinėje krustelėjo aštrus nepageidaujamas jausmas. Paties sau primestos atskirties tuštuma? Žinojimas, kad nė viena moteris pasaulyje jo nenorėtų? Ar todėl grafienė taip jį traukia? Nes ji tokia pat kaip jis, iš melo ir tamsos sukurta būtybė?

Geibas mintyse nusikeikė ir nusipurtė praeities šešėlius. Užduotis paprasta: išsiaiškinti, ar ji – tas žmogus, dėl kurio įspėjo Armandas, ir, jei taip, atsikratyti bėdos.

Iki šokio prieš vakarienę dar buvo likusi gera valanda, todėl jis patraukė į kortavimo kambarį ir stūmė minutes lošdamas „faraoną“ ir laukdamas, kada ateis metas pareikalauti savo šokio. Nedera trainiotis aplink šokių aikštelę ir seilėtis žiūrint į ją kaip kokiam šuniui. Visi žino, kad jis paskui sijonus nebėgioja. Moterys laksto paskui jį. Negana to, jį pagauti pavykdavo tik toms, kurios troško smagiai praleisti laiką be įsipareigojimų. Stebėtojų akyse ji neturėtų skirtis nuo jo įprasto laimikio.

Tokia vidinė įtampa kaustė veikiausiai dėl aukštų statymų. Vis dėlto troškimas grįžti į pokylių salę ir pažiūrėti, ar jis nebus to potraukio tiesiog įsivaizdavęs, nedavė ramybės. Lydimas kompanionų aimanų, Geibas padidino statymą. Išlošęs – dar kartą. Kitų lošėjų veiduose atsispindėjo abejonės. Geibas tiesiog skaitė jų mintis: ar jis sukčiavo?

Tyčiomis nesiskubindamas jis atsistojo, sekamas nepatenkintų akių susirinko laimėjimą ir žengė lauk, į besisukančių sijonų ir žaižaruojančių papuošalų samplaiką. Kad ir minioje, surado ją iškart, tą paslaptingą moterį, kuri išsiskyrė iš kitų it puošniausias brangakmenis tarp ne tokių vertingų akmenų. Į pilvą smogė geismo kumštis.

Trauk velniai, vis tiek pasigailės, nesvarbu, ar jis teisus ir ją atsiuntė priešas, ar ne.

Geibas užkando keiksmą.

Prieš vakarienę šoko kotiljoną. Nikės džiaugsmui, Murshedas pasirodė esąs įgudęs ir grakštus šokėjas. Grakštus vyriškai. Jis visad atsirasdavo ten, kur ir tikėjaisi, niekad nepasisukdavo ne ton pusėn ir nepamiršdavo figūrų. Be to, lengvai palaikė pokalbį. Kad ir kokie sudėtingi būtų žingsniai, akys bylojo, kad jis galvoja vien apie savo partnerę. Tokį įgūdį nedaugelis vyrų įvaldydavo sėkmingai. Nikoletai tai padarė įspūdį.

– Kaip jums patinka Londone? – pasiteiravo jis, kai juodu vėl susiėjo ir susikabinę už rankų ėmė suktis.

– Be galo respektabilus miestas.

Šviesūs antakiai šoktelėjo į viršų. Ledas jo akyse ištirpo nuo juoko.

– O jūs norėtumėte, kad būtų atvirkščiai?

Šokis vėl juos išskyrė, ir Nikoleta nusišypsojo naujam partneriui, kuris nuraudo ir kluptelėjo.

Paskui Murshedas vėl ją susirado, ir juodu pralindo tarpu tarp kitų porų.

– Neteikiu pirmenybės nerespektabiliems dalykams, – šypsodamasi pasakė ji, – tačiau čia man tikrai nuobodoka.

– Regis, Londono džentelmenai bus jus nuvylę.

Aha, štai ir jis, pasiūlymas suartėti. Eilės gale juodu išsiskyrė. Po trijų figūrų susiėmę rankomis pasileido mikliai suktis. Nuo prisilietimo, nors abudu mūvėjo pirštines, Nikoletos nugara nubėgo šiurpulys. Užplūdo nuojauta, tuoj po kurios sekė susierzinimas. Taip, jis patrauklus vyras. Jokia moteris negalėtų nepastebėti klasikinių aštrių bruožų, jausmingai judančių lūpų ar netgi jo plaukuose auksu žibančios žvakių šviesos, bet reikia nepamiršti, kad jis išdavikas, dėl kurio šimtai gali netekti gyvybių. Gal net tūkstančiai! Ir ne tik kareiviai, bet ir nekalti žmonės. Krūtinę užplūdo šalta ramybė. Jos darbas pernelyg svarbus, kad leistų geismui, kurį pajuto dailiam vyrui, atitraukti ją nuo gyvenimo.

Nikoleta kilstelėjo antakį.

– Spėju, galvojate, kad jums pasisektų geriau?

Jo veide nušvito šypsena – „kaip sau nori“. Tokia pramuštgalviška, kad jos pilve kažkas iš malonumo apsivertė.

– Žinau, kad pasisektų. – Murshedo balsas nuslydo tarytum aksominė glamonė.

Pilvo apačioje susitvenkusios šilumos dilgsėjimas užgniaužė jai kvapą. Ne. Jos geismui čia ne vieta. Pirmoje vietoje – pareiga. Ir Minetė. Galės įvilioti jį į spąstus tik laikydamasi atstumo. Murshedas turi patikėti, kad Nikė jam abejinga. Niekas labiau nevilioja prie moterų dėmesio įpratusio vyro negu moteris, kuri lieka nepasiekiama.

Ji abejingai patraukė pečiais.

– Jei taip sakote.

Kažkas plykstelėjo jo akyse. Nepasitenkinimas? Irzulys? O gal kas šiltesnio? Tik laikas parodys. Murshedas susilaikė nuo tolesnių komentarų, palikdamas ją nežinioje laukti kito jo ėjimo.

Baigėsi šokis. Atėjo laikas sėsti vakarienės, ir Nikoleta įsikibo vyrui parankėn. Po elegantišku puikaus audinio švarku buvo justi plieninė jėga. Pirštai sudilgsėjo iš ilgesio geriau patyrinėti tą jėgą. Stebėtina reakcija, nes Nikė iš patirties žinojo, kad po dailiais drabužiais madingi vyrai dažniausiai slepia lašinius arba kaulus. Tik ne Murshedas. Jis atrodė sudėtas it graikų dievas. Šią teoriją patiktų patikrinti netolimoje ateityje.

Bet ji turi pasiekti tikslą. Ir nieko daugiau.

Grietinėlės ir aukso spalvomis dekoruotas kambarys, skirtas vakarienei, buvo skoningai apstatytas apskritais staliukais, kad svečiai, pasirinkę maistą nuo bufeto palei vieną sieną, galėtų valgyti ir šnekučiuotis grupelėmis. Jis laikė jųdviejų abiejų lėkštes vienoje rankoje, kol Nikė rinkosi jos akį patraukusius kąsnelius: omarų maltinius, austres ir mažulyčius dailius pyragaičius. Murshedas palydėjo ją prie staliuko kampe. Ideali vieta, iš kurios jie galės stebėti visą kambarį, ir niekas neprisiartins nepastebėtas.

Tą patį staliuką būtų pasirinkusi ir ji pati, jei tik būtų turėjusi tokią galimybę.

Tarytum nebyliu sutarimu daugiau niekas nemėgino sėsti prie jųdviejų. Nekeista – juk abu sukiojosi padorios visuomenės pakraščiuose. Nikoleta žinojo tai apie jį, o jis, matyt, žinojo tą patį apie ją.

– Be abejonės, visi sutikti džentelmenai šįvakar jau pagyrė, kaip stulbinamai atrodote, – pratarė Murshedas. – Ar galiu pasakyti, kaip jaučiuosi pagerbtas, kad nusprendėte su manimi pavakarieniauti?

– Milorde, jūs ne tik dailus, bet ir saldžialiežuvis!

– Miledi pernelyg maloni.

– D’accord 4 4 Sutinku (pranc.). . Regis, puikiai vienas kitą supratome.

Jo atsakomasis juokas nuskambėjo taip natūraliai, kad ji liko pakerėta. Nors, tiesą sakant, visai to nenorėjo. Ne su juo. Reikia išsaugoti blaivų protą.

– Tikriausiai daug laiko praleidote Anglijoje, – pastebėjo jis. – Jūsų tartis nepriekaištinga.

– Merci. Išvykau iš Prancūzijos po vyro mirties. – Ji gali išsisukti neišduodama jokių pravarčių faktų.

Suraukęs kaktą, jis bandė apskaičiuoti jos amžių ir nuspėti aplinkybes. Tikėtina, kad ji pasirodys per jauna būti žmona, ką jau kalbėti apie našlę. Išvaizda gali būti apgaulinga. Jis pakrauptų sužinojęs, kad sulaukusi dvidešimties ji jau penkerius metus buvo ištekėjusi.

– Tikriausiai buvo labai sunku, – sumurmėjo jis tokiu tonu, tarsi kviestų išsipasakoti.

– Išgyvenau, kai daugeliui to nepavyko.

– Derėtų pasveikinti sėkmingai išsisukus.

Tą patį kartojo sau ir ji pati. Kaip dažnai nutikdavo, prieš akis iškilo gaisro vaizdai. Kariškio, kapitono Širu, veidas ugnies šviesoje spindėjo demonišku pasitenkinimu. Jeigu ji būtų supratusi… Bet jau buvo vėlu ką nors pakeisti. Liko tik viltis, kad Minetė kažkaip išgyveno. Jei taip ir yra, ji išties jaustųsi laiminga, pasprukusi iš Prancūzijos. Jeigu ne, belieka tik graužtis.