Maureen Child - Paskutinė avantiūra

– Niekur neisi. Bent kol kas. – Džanis rankomis prispaudė pečius, nes įsilaužėlė muistėsi ir rangėsi mėgindama ištrūkti. Ji kilstelėjo kelį ir spyrė jam į nugarą.

– Gana, – įsakė Džanis.

– Tai sustabdyk, – atrėžė moteris mėgindama nusipurtyti jo rankas nuo pečių.

– Nė nemanau, – kimiu balsu sušnabždėjo Džanis. – Tiesą sakant, man malonu , kai taip rangaisi.

Tai suveikė. Moteris sustingo lyg aplieta lediniu vandeniu. Kaip tik laiku, nes jis jau buvo kietas. Juk ne kasdien po juo atsidurdavo graži nepažįstamoji, tad tarpukojis išdidžiai parodė, kaip jam tai patinka.

Įsibrovėlės akyse vis dar spindėjo įtūžis, kvėpavimas buvo greitas ir negilus, o krūtys kilnojosi taip gundančiai, kad iškilumams atiteko visas jo dėmesys. Raudono šilko palaidinės mažytės baltos sagutės atsisegė. Džanis prisivertė susikaupti. Po juo tįsanti moteris – įsibrovėlė.

– Puiku. Jei jau nusiraminai, gal paaiškinsi, ką veikei mano namuose.

– Pasikalbėsime, kai nuo manęs nulipsi, – pro sukąstus dantis iškošė nepažįstamoji.

Džanis nusijuokė.

– Ar atrodau toks kvailas? – Ir papurtęs galvą dar kartą paklausė: – Ką čia veiki?

Ji atsiduso, minutėlę pagalvojo ir paploninusi liežuvį išlemeno:

– Laukiau tavęs. Pamaniau… galėtume pasilinksminti.

Džanis ją stebėjo šypsodamasis ir susidomėjęs. Iš akių matė, kaip ji skaičiuoja.

– Ar ne?

Po sekundėlės ji sumurmėjo kažką nesuprantamo ir prisipažino.

– Puiku. Nelaukiau.

Kaip gaila , – pamanė jis. Moteris po lova atrodė beveik taip pat gundančiai kaip moteris lovoje. Ypač tokia moteris, tačiau dabar reikėjo išsiaiškinti, kaip ji įsmuko į butą ir, svarbiausia, ką, po velnių, čia veikė.

– Jei atėjai ne dėl mano draugijos, ko dar čia ieškai?

Ji tylomis varstė Džanį piktu žvilgsniu. Jei žinotų, kaip tas žvilgsnis kaitina, šmėkštelėjo Džaniui, to nedarytų. Tiesą sakant, jau seniai nebuvo sutikęs moters, kuri vien žvilgsniu įkaitintų kraują ir kirkšnis, tačiau ši ypatinga. Gal viskas dėl to, kad ji tokia nuožmi ir graži. O galbūt jis per ilgai buvo vienas.

– Neturi ką pasakyti? – paklausė Džanis. – Tai leisk paaiškinti. Vienintelis įmanomas paaiškinimas, kodėl tu čia – esi vagišė. Žinoma, itin daili, – pridūrė akimis slysdamas per putlias krūtis. – Bet vis tiek vagišė. Jei manai, kad būsiu atlaidesnis nei kitos įsilaužėlių aukos, tikrai klysti.

– Aš neįsilaužiau…

Džanis ją nutraukė, nes moteris vis tiek neatskleis tiesos:

– Smalsu, kaip patekai vidun ir ką tikėjaisi rasti. Patikėk, niekur neisi, kol neatsakysi į abu klausimus, vagiše.

Moteris išsižiojo iš nuostabos, tada nusijuokė ir galiausiai pervėrė jį smalsiu žvilgsniu.

– Tu vienintelis vagis šiame kambaryje, Koreti.

– Aha, – Džanis dar labiau susidomėjo. – Tu pažįsti mane, taigi įsilaužei neatsitiktinai.

– Tai ne…

– Na, turiu pripažinti, tu gražiausiai apsirengusi vagišė, kokią teko matyti. – Jis vis dar gėrėjosi įsibrovėlės kūnu.

– Aš ne vagišė, – pro sukąstus dantis iškošė moteris.

– Tikriausiai esi pradedančioji ir nori, kad tapčiau tavo mokytoju? Jei girdėjai apie mane ir mano šeimą, turėtum žinoti, kad mokinių nepriimame, o jei ir priimtume, žinok, kad taip mano prielankumo nepelnytum.

Šypsena dingo Džaniui nuo lūpų ir jis dar kartą piktai pasidomėjo:

– Kas tu ir ko čia įsibrovei?

– Turiu pakankamai įrodymų, kad įkiščiau tavo tėvą už grotų.

Puiku , – pagalvojo Džanis. – Įdėmiai klausau .

Šelmiškas tamsiai rudų akių žvilgsnis pranyko tą pačią sekundę. Merė įkvėpė, kad nusiramintų, tačiau planui sugriuvus tai padaryti buvo nelengva. Nesitikėjo, kad Koretis grįš anksčiau ir užtiks ją šniukštinėjančią. Nesitikėjo ir to, kad ištrauks ją iš po lovos ir numetęs ant čiužinio atsisės raitomis. Deja, nors ir nederėjo, ji šiek tiek mėgavosi raumeningo kūno svoriu.

Koretis buvo aukštesnis, nei ji įsivaizdavo, ir kvepėjo dieviškai – subtiliai aitrų vyrišką aromatą norėjosi įkvėpti giliai į plaučius ir neišleisti. Tik Merė čia atėjo ne tam, kad leistųsi sugundoma ir pasiduotų viduje liepsną kurstantiems hormonams.

Kartą šitaip jau suklydo – leidosi, kad vagis išblaškytų dėmesį, bet daugiau tai nepasikartos.

Prakeikimas. Kaip viskas išslydo iš rankų?

Merė ketino priremti Koretį prie sienos vėliau ir tokioje vietoje, kurioje ji turės pranašumą. Dabar ji priklausė nuo šio vyro ir iš nuožmiai spindinčių Korečio akių suprato, kad malonės nesitikėtų.

Taigi Merė darė tą patį kaip visada, kai likdavo nugalėta, – ėmėsi gynybos.

– Pasikalbėsime, kai nuo manęs nulipsi.

– Kalbėk ir nulipsiu, – atrėmė jis .

Regis, nieko nebus. Pro langus plūstanti mėnesiena apšvietė Korečio veidą kaip sidabrinis įspėjimo švyturys. Mėnesiena turėjo būti švelni ir romantiška, bet dabar baugino, slėpė akis ir kietai sučiauptas lūpas šešėlyje.

Merė sunkiai įkvėpė ir nusiteikė susirėmimui – to laukė kelis mėnesius. Kruopščiai sudėlioti planai griuvo kaip kortų namelis vien todėl, kad Koretis pirmą kartą gyvenime anksčiau grįžo namo. Geriau pagalvojus, dėl visko kaltas jis.

Merė vėl pasimuistė ir metė piktą žvilgsnį.

– Negaliu kvėpuoti, kai ant manęs sėdi .

Koretis nė nekrustelėjo.

– Tai greičiau dėstyk. Kokių įrodymų turi prieš mano tėvą?

Aišku, kad šį mūšį ji pralaimėjo.

– Nuotrauką.

Jis prunkštelėjo.

– Nuotrauką? Prašyčiau, panele Kad-ir-kas-tu-tokia, teks labiau pasistengti. Visi žino, kad šiais laikais nuotraukas galima retušuoti, kaip tik nori.

– Bet ši neretušuota, – užtikrino Merė. – Gal kiek tamsi, bet tavo tėvas matyti aiškiai.

Merė negalėjo tuo patikėti, bet jo veidas tapo dar nuožmesnis ir atšiauresnis, ir, nors tai neįmanoma, Koretis atrodė dar patrauklesnis.

– Ir turėčiau patikėti tavo žodžiu. Nė nežinau, kuo tu vardu.

– Merė. Merė O’Hara.

Džanis šiek tiek atleido jos diafragmą leisdamas lengviau įkvėpti ir Merė dėkinga atsiduso.

– Tai jau pradžia, – griežtai suurzgė vyras. – Klok toliau. Iš kur sužinojai apie mane ir mano šeimą?

– Turbūt juokauji? – Merė nustebo, kad jis dar klausia.

Kalbos apie Korečius netilo kelis dešimtmečius. Kiekvienas policininkas svajojo pričiupti nors vieną iš jų sprunkant su pavogtomis brangenybėmis. Juokinga, kad jis pats to nesuprato.

– Juk jūs, Korečiai, garsiausia brangenybių vagių šeima pasaulyje.

Vyro žandikauliai įsitempė lyg sukandus dantis. Tai gerai ar blogai? Nesvarbu.

– Tariami brangenybių vagys, – pataisė neatitraukdamas nuo jos akių. – Niekada nebuvome apkaltinti jokiu nusikaltimu.

– Nes niekada nebuvo įrodymų. Iki dabar.

Raumenėlis ant Korečio žandikaulio sutvinksėjo.

– Blefuoji.

Merė sutiko žvilgsnį.

– Ne.

Džanis varstė ją akimis taip ilgai, kad būtų galėjęs apibūdinti kiekvieną veido centimetrą, galiausiai papurtė galvą ir paklausė:

– Kodėl turėčiau tikėti moterimi, kuri įsilaužė į mano namus?

– Aš neįsilaužiau , – paneigė Merė. – Tik užėjau.

Vyro akys virto siaurais plyšeliais, raumuo ant žandikaulio tvinkčiojo kaip pašėlęs.

Antrą klausimą sukėlė viduje kunkuliuojantis pyktis.