Jackie Braun - Suvilioti varžovą

– Tai tu virėja?

– Taip, – atsakė Lara ir, nors manė puikiai žinanti atsakymą, paklausė: – O tu?

– Vienas geriausių. – Girdamasis jis taip nusišypsojo, kad žodžiai nenuskambėjo įžūliai.

– Net neabejoju, kad šiame kambaryje kiekvienas galėtų pasakyti tą patį, – santūriai atsakė Lara.

Vyras nusišypsojo plačiau ir suglamžė nosines, atsainiai žvilgtelėjęs nusviedė link šiukšliadėžės, pastatytos kampe. Šlapias gumulas įkrito į vidų. Suprantama. Dar vienas taškas į jo sąskaitą… jei tik Lara juos skaičiuoja.

– Matyt, esame varžovai, – tarė jis.

Būtent. Abu siekia to paties. Tokiam dalykui jam tikrai reikėjo sėkmės bučinio. Žiūrėk į prizą, Lara , – įspėjo save moteris, nors akys su malonumu stebėjo Finą – koks geras būdas užsimiršti.

– Atrodo.

Vyras pažvelgė jai į lūpas, žvilgsnis keletui akimirkų stabtelėjo.

– Negerai.

Larai nespėjus sugalvoti deramo atsakymo iš vieno kabineto išėjo vyras – beveik trisdešimties, kostiumuotas ir su akiniais, kiek pliktelėjęs, bet dėl to atrodė vyresnis. Jis mokyklos direktoriaus maniera suplojo rankomis siekdamas dalyvių dėmesio.

Lara vyriškį prisiminė iš atrankos turo, kurį ji laimėjo prieš porą savaičių. Tristanas Vemblis. Jis dirba kažkokiu prodiuseriu.

Lara neprisiminė tikslaus jo pareigų pavadinimo, bet jau ankstesnių pokalbių metu Tristanas paaiškino, kad jei Lara turėsianti klausimų, pirmiausia lai kreipiasi į jį.

– Sveiki atvykę į Sylvan Studios , kur namus susirado Kulinarijos kanalas ir aukščiausius reitingus pasiekusi mūsų programa Virtuvės šefo iššūkis , kuris, kaip žinote, šį sezoną skirtas Česterfildo restoranui. Sveikinu jus, taip daug pasiekusius šiose varžytuvėse. Tai, kad dabar stovite čia, – aiškus jūsų kaip virėjų įgūdžių liudijimas. Šimtas aštuoniasdešimt dviejų kitų pretendentų viltys žlugo.

– Šiandien pirmą kartą pamatysite virtuvės studiją. Rytoj, penktadienį, visą dieną filmuosime reklaminį filmuką, kuris bus rodomas per televiziją ir mūsų tinklalapyje. Pirmojo etapo filmavimas prasidės pirmadienį iš ryto. Turite atsirasti studijoje ne vėliau kaip 7 valandą ryto, suplanuokite studijoje praleisti ne mažiau kaip dešimt valandų.

Kažkas aiktelėjo.

– Dešimt valandų!

– Tiksliau būtų manyti, kad dvylika, – ramiai atsakė Tristanas.

Nors atskiros dalys kas savaitę bus pristatomos televizijoje ir interneto tinklalapyje, virėjai varžysis po tris dienas kitas keturias savaites. Lara jau numatė, kad tos dienos bus ilgos.

Optimistiškas Tristano tonas suskambo grėsmingai:

– Apsidairykite, virėjai, nes kitą savaitę tuo pačiu metu vienas iš jūsų jau krausis daiktus, dar vienas ar viena suks link durų.

Lara nužiūrėjo laukiamąjį okupavusius žmones svarstydama, kurie iš jų galėtų iškristi per atranką. Ji tai jau tikrai po pirmojo turo nepasitrauks. Kai vėl atsisuko į Finą, jis prunkštelėjo ir pasilenkęs arčiau sukuždėjo:

– Į mane nežiūrėk. Aš niekur neisiu. Ilgai čia būsiu.

Kitokiomis aplinkybėmis Lara turbūt džiaugtųsi tokiais žodžiais gražaus vyro, kurio lūpas reikėtų užregistruoti kaip pavojingą ginklą. O dabar…

Moters nugara pašiurpo.

– Dieve, tikiuosi, kad ne.

Fino lūpų kampučiai nusviro, antakiai pakilo į viršų, jis abejingai tarė:

– Na, ji bent jau sąžininga.

Jei tik jis žinotų…

Tristanas vėl suplojo.

– Gerai, virėjai, eikite paskui mane. Pradėsime.

Finas prisigretino prie Laros.

– Spėju, dabar gailiesi pabučiavusi mane sėkmei, – pradėjo pokalbį jis.

Lara apsidairė džiaugdamasi, kad kiti konkurentai nieko negirdėjo. Susikibti lūpomis su nepažįstamuoju linkint sėkmės – ne ta tema, kurią Lara norėtų aptarinėti viešai.

– Turbūt tiek pat kiek tu gailiesi užleidęs man taksi, – tarė moteris taip tyliai, kad Finas norėdamas išgirsti pasilenkė.

Lara būtų prisiekusi, kad pajuto nuo drėgnos odos sklindantį karštį.

– Taksi tu išlošei. – Platūs pečiai kilstelėjo, akys įsmigo jai į lūpas. – O va kita… dėl nieko nesikremtu. Buvo… miela.

– Miela? – Ji atsakė per staigiai, nepatikliai.

– Gali apibūdinti tiksliau? – metė iššūkį Finas.

Ji papurtė galvą ir ėjo toliau.

– Kažkaip nejauku.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – nekaltu balseliu tarė Lara.

Jis nusišypsojo, atrodė toks patenkintas kaip po to bučinio.

– Manau, kad supranti.

O taip. Ji viską puikiausiai suprato.

Vyras kalbėjo toliau:

– Iš anksto noriu atsiprašyti.

– Už ką?

– Nes tave įveiksiu.

Jo veidą nutvieskusi šypsena būtų tikusi piratui.

– Po galais, koks pasipūtėlis, – subarė jį Lara be jokio pykčio.

Tiesą sakant, vos sulaikydama šypseną.

Priekyje jų ėjęs Tristanas kalbėjo:

– Kiekvienam iš jūsų darbo vieta buvo parinkta atsitiktinai. Kiekvienoje vietoje visos priemonės identiškos. Šiandien jums bus duota viena valanda – nei daugiau, nei mažiau – susipažinti su erdve ir viską susidėlioti kaip jums patogiau.

– Jei ko nors trūktų ar kuris nors prietaisas gerai neveiktų, jūsų pačių pareiga prieš išeinant apie tai pranešti personalui. Kai pirmadienį prasidės filmavimas, niekas nieko nebekeis. Nieko, – tvirtai užbaigė Tristanas ir apžvelgė susirinkusiuosius. – Naudositės tuo, kas bus.

Kalbėdamas Tristanas vaikščiojo. Grupė dabar stovėjo prie studijos durų. Virš dvivėrių durų metalo dėžutėje buvo įtaisyta raudona lemputė. Dabar ji nedegė, reiškia, nefilmuojama. Jau greitai filmavimo aikštelė įkais – prasidės filmavimas.

Dirbdama maisto stiliste, Lara daug laiko praleido prožektorių šviesoje ir apsupta kamerų. Laikė tai puikia treniruote prieš šį konkursą. Tikėjosi, kad taip net gali žingsneliu aplenkti oponentus, tačiau Tristanas pravėrė duris ir įleido juos į vidų.

Šviesos atsispindėjo ant įrankių ir tviskančių maistui ruošti skirtų stalų paviršių.

Kažkas klyktelėjo:

– Nuostabu!

Lara išgirdo keletą priesaikų, kažkas atsiduso susižavėjęs, kiti susigūžė lyg ką bloga nujausdami. Ji ir pati pakliuvo į paskutinę kategoriją.

– Televizijoje viskas kitaip, – tarė Finas.

Tai jau tikrai. Žiūrint jau įrašytą laidą studija atrodė mažesnė, beveik asmeniška. Atrodė kaip tikra restorano virtuvė, o ne didžiulė laidų ir kamerų prikaišiota erdvė.

Orkaitės ir darbo vietos buvo išrikiuoti prie dviejų sienų. Prie trečiosios sienos buvo sandėliukas, įspūdingas vynų stovas ir šaldytuvas dviem durimis, dar ledų aparatas, aušintuvas, šaldymo paviršius ir kiti specialūs įrenginiai.

Viskas buvo sudėta taip, kad ir konkurentai, ir operatoriai galėtų laisvai sukinėtis aplinkui. Ir, žinoma, atėjus pirmadieniui Garetas S. Džonas, programos šeimininkas, taip pat lakstys po filmavimo aikštelę, pasakodamas apie konkurentų veiksmus ir imdamas spontaniškus tiesioginius interviu.

Tiesioginiai interviu.

Vien apie tai pagalvojus jos galugerkle ėmė kilti tulžis. Už viešą kalbėjimą mokykloje ji vos ketvertėlį sukrapštė. Pasak mokytojos, vis laižėsi lūpas ir mykė. Ir dar per greitai kalbėjo, nebuvo akių kontakto su auditorija.

– Jei kas nors jaučia scenos baimę, siūlau ją įveikti tuojau pat, – pareiškė Tristanas. – Prie dvylikos dalyvių kitą savaitę prisidės dar keli tuzinai žmonių. Visas būrys darbuotojų laikys kameras nutaikę ne tik į tai, ką gaminate, bet ir į jūsų veidus. Kiekvieną akimirką jausite bent tuziną į jus nukreiptų kamerų. Kiekvienas šyptelėjimas, kiekviena grimasa, kiekvienas prakaito lašelis ant kaktos bus įrašytas.