Jackie Braun - Viskas įskaičiuota

Jei Darsė Heiz ir turėjo per ilgai užsitęsusių abejonių, ar tinkamai pasielgė atšaukusi vestuves likus savaitei iki įžadų ir palikusi ilgametį draugą, jos dingo išlipus iš lėktuvo Atėnuose ir atidžiai apsižvalgius minioje.

Vairuotojas turėjo pasitikti Darsę oro uoste. Tai buvo negrąžinamo ,,viskas įskaičiuota“ kelionių paketo į Graikiją dalis – jį medaus mėnesiui užsakė išlaidūnas sužadėtinis. Medaus mėnesiui, kurį Darsė nusprendė praleisti viena.

Tedui po skyrybų liko butas Bafale, Niujorko valstijoje, ir atsiskyrėlė katė. Darsė ištaikė dvi savaites pabūti toliau nuo gera linkinčių draugų ir šeimos ‒ šios atostogos visada saulėtoje Graikijoje jai atiteko per sąžiningas dalybas, nes Darsė niekada nemėgo buto, ir ji niekada nepatiko katei. Vis dėlto dabar persekiojo nuojauta, kad Tedui atiteko gardesnis kąsnelis.

Darsė niekur nematė kortelės su ranka užrašytu jos vardu. Niekas nesišypsojo ją sutikdamas ir nemojavo, kad atkreiptų dėmesį. Išvaizdus vyras minutėlę patraukė nuo ausies mobilųjį telefoną ir jų žvilgsniai susitiko.

Darsės galvoje skambėjo geriausios draugės Bekės žodžiai, pasakyti ją išlydint:

Sutik vyrą. Užmegzk trumpą romaną. Būk seksuali ir karšta.

Bekė norėjo keliauti kartu, tačiau negalėjo taip greitai pasiimti laisvadienių darbe. Bet tai netrukdė žarstyti Darsei patarimų, kaip leisti laiką ir užmegzti atostogų romaną. Na, jei Darsė ketintų taip rizikuoti, šis priešais stovintis vyriškis puikiausiai tam tiktų. Toks patrauklus, kad Darsei vos neatvipo žandikaulis. Ji nurijo seiles, kad galop neapsikvailintų. Tačiau vaizdą užstojo aplink vyruką zujantys išvykstantys keleiviai. Šiems išsiskirsčius, jo jau nebebuvo.

Paskui vienintelis vyras, su kuriuo Darsė užmezgė akių kontaktą, buvo stambus nešikas, priėjęs su vežimėliu, kai ji laukė bagažo skyriuje. Deja, pasirodė tik vienas padirbinys iš dviejų garsaus gamintojo lagaminų. Tai buvo mažesnysis – jame Darsė susipakavo atsarginius drabužius, nors specialiai šiai kelionei pirko visai kitus. Lagaminas buvo su ratukais ir ištraukiama rankena, bet ji ištraukta kabojo šone, o vienas ratukas nukritęs.

Nešikas pirštu parodė į nulūžusį ratuką, sugadintą rankeną, o tada – į vežimėlį. Darsė linktelėjo. Nors kaip rankinį bagažą gabenosi tik vieną krepšį, Bafalo oro uoste užkėlusi jį ant svarstyklių vos negavo išvaržos. Labai džiaugėsi, kad šįkart šį sunkų darbą atliko kažkas kitas.

Nešikas būtų tikęs Darsei į tėvus, tačiau jo šypsenoje nebuvo nieko tėviško. Įdėjęs jos krepšį į vežimėlį, nešikas mirktelėjo. Tada jo žvilgsnis leidosi žemyn ir jis pasakė kažką graikiškai. Nors Darsė nesuprato nė žodžio, patikrino ar du taškeliai ant jos palaidinukės nesustandėjo.

‒ Aš, a… paimkite, – tarė Darsė, duodama jam du eurus arbatpinigių, paskui staigiai mostelėjo rankomis.

Vėl likusi viena, Darsė bejėgiškai atsiduso. Tiek tebuvo iš to, ką skaitė kelionės aprašyme: ,,Oro uoste jus pasitiks mūsų profesionalaus angliškai kalbančio kolektyvo narys ir nuveš į vieną geriausių Atėnų viešbučių“.

Kad ir kaip ten būtų, tai, ką Tedas, vos netapęs jos vyru, vadino ,,pinigų neskaičiavimu“ svarbiausiai gyvenimo kelionei, ir tai, kaip tą apibrėžtų dauguma žmonių, – visiškai skirtingi dalykai. Tedas negailestingai taupė kiekvieną uždirbtą pensą. Darsė buvo už gerą sandorį, bet juk dažniausiai gauni tai, už ką ir sumokėjai. Ją kamavo bloga nuojauta, kad tai ir bus toks atvejis. Kelionė lėktuvu buvo pirmas įrodymas – ilgą skrydį per Atlantą ji praleido tokioje siauroje sėdynėje, kad netgi podiumo modeliui tokie matmenys pasirodytų neatleistinai maži.

Darsė nebuvo modelis ir niekas jos tokia nepalaikytų, nors buvo gan aukšta – penkių pėdų ir vienuolikos colių ūgio. Jos kūno linkiams tiko ir žodžiai stambių kaulų, ir jos mėgstamiausias pilna. Ji jau seniai susitaikė, kad jokios dietos nepavers tokia, apie kurias sakoma liekna ir graži. Sunkiai dirbdama, laikydamasi drausmės, nors nė nežinojo gebanti tai daryti, iki vestuvių dienos ji pasiekė geriausias kada turėtas kūno formas. Darsė planavo apstulbinti visus susirinkusius į bažnyčią, vilkėdama jai tinkančią undinėlės stiliaus suknelę, bet taip ir nežengė prie altoriaus…

Taip pati nusprendė, bet vis tiek…

Darsė iš visų jėgų stūmė prie artimiausio prekystalio vežimėlį, o šis, kaip pastebėjo, erzinamai vis krypo į dešinę. Visą kelią meldėsi, kad nors vienas iš dviejų uniformuotų vyrų už prekystalio kalbėtų angliškai taip, kad ją suprastų.

‒ Atleiskite, ‒ pradėjo ji šypsodamasi abiem. Yia sas. Tai reiškė „sveiki“ ir gan gerai atskleidė jos graikų kalbos žinias.

Laimė, vienas iš vyrų atsakė angliškai:

‒ Sveiki. Kuo galiu padėti?

‒ Kažkas iš kelionių agentūros turėjo mane pasitikti ir nuvežti į viešbutį, bet nieko nematau. Tikiuosi, jūs žinote, kur turėčiau jų laukti.

Vyras linktelėjo.

– Koks kompanijos pavadinimas?

‒ Zeus Tours .

Ji žvilgtelėjo į rankinę, ištraukė spalvingą brošiūrą, išspausdintą maršrutą ir padavė.

Nusišypsodamas jis timptelėjo lūpas po tankiais ūsais ir vėl linktelėjo.

‒ Zeus Tours. Ne.

‒ Žinote apie juos?

‒ Ne , ‒ pakartojo vyras. Tai reiškė „taip“, bet linksma jo veido išraiška nenuramino. Vyras greta jo sukikeno.

Ak, tai nežada nieko gero, bet jos atkaklumas gerokai padidėjo.

‒ Am, tai ar jie čia yra? ‒ Darsė plačiai mostelėjo į judrų terminalą.

Vyras apsižvalgė.

‒ Nematau Stavro.

Kitas vyras sududeno graikiškai kažką, kas abu prajuokino.

‒ Stavras, ‒ pakartojo ji linktelėdama. ‒ Turėčiau susitikti su kažkokiu Stavru kažkur kitur?

‒ Čia. Ten. ‒ Vyras gūžtelėjo pečiais. ‒ Siūlau prisėsti ir įsitaisyti. – Jis atidavė popierius ir parodė į kėdžių eilę šalimais. ‒ Tai gali užtrukti.

‒ Užtrukti?

Jos pilvas sugurgėjo.

‒ Stavras laikosi savos dienotvarkės. Jei ir turi laikrodį, niekada į jį nežiūri.

Po šių žodžių vyriškio bendradarbis juokdamasis šūktelėjo.

Darsė buvo pavargusi ir vis labiau irzo. Ji troško palįsti po dušu, pamiegoti ir užkąsti – nebūtinai tokia tvarka. Nepakenktų ir atsigerti. Gal taurę puikaus atšaldyto baltojo vyno. Ar gurkšnelį ouzo… tiesiog iš butelio. Ji tik nenorėjo daugiau gaišti savo pirmą dieną Atėnų oro uoste kaip pajuokos objektas. Bet išspaudė šypseną ir padėkojo.

Darsė bandė pajudinti vežimėlį, kai kažkas paplekšnojo per petį. Atsisukusi pamatė žavų vyriškį, kurį stebėjo anksčiau. Pilvas vėl gurktelėjo, bet šį kartą ne dėl nusivylimo.

Būdama arti ji suprato, kad vyras už ją aukštesnis. Darsė tikrai turėjo pakelti akis. Net jei būtų avėjusi batus aukščiausiais, kokius tik turėjo, kulnais, pakaušis būtų jam ties akimis. Šešios pėdos ir trys coliai, spėjo ji. Kiekvieną kūno lopinėlį gaubė tvirti raumenys, pridengti baltais lygiais marškiniais ir vardiniais džinsais, aptempusiais šlaunis.

Oda įdegusi, žandikaulis švelniai patamsėjęs. Plaukai beveik juodi, antakiai sugulę griežta linija. Besišypsančios akys sodrios šokolado spalvos, o lūpos vos išlenktos.

‒ Labas, ‒ pasisveikino nepažįstamasis.

Užtruko gan ilgai, kol Darsės liežuvis atsirišo ir ji išlemeno bent pasisveikinimą.