Kate Carlisle - Staigmena tau

– Aš? – Gal būtų ir nesišypsojęs, bet jis juk vyras, o ji – graži moteris. – Paskutiniosiomis mano žiniomis, čia buvo mano apartamentai.

– Bet niekas nemanė, kad būsi čia.

– Mieloji, čia savininkas aš.

Viena ranka tvirtai laikydama rankšluostį, Džulija prasispraudė pro Kameroną ir nuėjo į savo kambarį apsirengti. Ten ji užtruko mažiau nei minutę ir atėjo vilkėdama šortais ir laisvais marškinėliais.

Kameronas tyliai nusikeikė. Jei ji manė, kad apsirengusia ja nesigrožės, labai klydo. Siauri ploni marškinėliai išryškino jos krūtis, ir jis dar labiau susidomėjo.

– Taigi, ar dabar jau pasiruošusi paaiškinti, ką čia veiki? – paklausė.

Pirštais purtydama plaukus, kad greičiau išdžiūtų, Džulija ramiai atsakė:

– Klausyk, Kameronai, Selė man sakė, kad…

– Ką? – Kameronas akivaizdžiai susinervino. – Ką tu čia kalbi?

Džulija pasiaiškino, paminėdama jo motinos vardą, ir tai nebuvo geras ženklas. Selė Djuk – nepaprasta moteris, stipraus charakterio, – ji įsivaikino Kameroną, kai jam tebuvo aštuoneri. Jam buvo gerai žinomas jos rūpestis apvesdinti tris savo sūnus ir tai, kad ji nenurims, iki kol misija bus įvykdyta. Po velnių, jeigu Selė prisidėjo prie Džulijos apsilankymo, tai Kameronas bus pakliuvęs į rimtą bėdą.

– Tiksliau, ką mano motina turėjo padaryti, kad tu atsidurtum šiame vonios kambaryje nuoga ir šlapia?

Džulija įdėmiai pažvelgė į Kameroną.

– Visiškai nieko, aš suklydau.

– Tu suklydai ? – lėtai paklausė jis. – Suklydai dėl mano motinos? Juokauji, ar ne?

– Ne, nejuokauju, – atsakė Džulija išsitiesdama. Jos krūtys dar labiau išryškėjo, o nuo drėgnų plaukų sušlapę marškinėliai prigludo prie kūno. Bet ji to nepastebėjo ir kalbėjo toliau: – Nesitikėjau čia rasti tavęs. Kadangi raktus man davė viešbučio administracija, maniau, esi išvykęs.

– Patikėk manimi, taip atsitikti negalėjo.

Stebėdamas kiekvieną jos judesį, Kameronas priėjo arčiau.

– Dabar klok viską, ką tau sakė mano motina.

Ji tik išpūtė akis ir žengtelėjo atgal.

– Net nesvajok. Bus geriausia, jei susidėsiu daiktus ir dingsiu iš čia.

– Ne dabar, – užprotestavo Kameronas ir sugriebė jai už rankos. – Noriu žinoti, ką motina padarė, kad čia atsidurtum.

– Gerai, – atsakė ji apsimesdama, kad nori išsilaisvinti. – Selė minėjo, kad, kol būsiu konferencijoje, čia bus patogiau nei paprastame viešbučio numeryje. Ji liepė tavo vadybininkui duoti man raktus.

Kameronui per nugarą nubėgo šaltukas. Taip, jis planavo ateinančias dvi savaites išvykti į šiaurę, bet vakar turėjo paskambinti Selei ir pranešti, kad jo planai pasikeitė, ir jis sugrįš dar šįvakar.

Visa tai surezgė jo motina.

Negi Selė iš tikrųjų mano, kad Kameronas susidomės šia moterimi, klaupsis ant kelių ir maldaus jos tekėti už jo? Jei taip, motina bus pasmerkta nusivilti.

Kol Džulija muistėsi, norėdama ištrūkti, prabudo Kamerono vyriškumas. Argi dabar svarbu, ką padarė motina? Ne. Jis išsiaiškins su ja vėliau, daug vėliau.

Dabar jo rankos laikė mielą, vien plonus marškinėlius dėvinčią seksualią moterį, kurią pažino intymiausiai, kaip tik tai įmanoma.

Prisiglaudęs prie jos jis vėl pajuto intriguojantį apelsino žiedų kvapą, skleidžiantį kažką daugiau, kažką egzotiško. Jis niekada nebuvo pamiršęs nei Džulijos, nei jos kvapo, išskyrus savo pastangas apie tai negalvoti.

Jis ir dabar prisimena, kai pirmą kartą ją sutiko, kalbėjo apie aistrą iš pirmo žvilgsnio.

Visa tai įvyko, kai jo motina Dansmero senamiestyje atrado Džulijos kepyklėlę Keksas. Selė išragavo jos pyragaičius bei keksus ir užsispyrė, kad ir sūnūs paskanautų. Visi nutarė, kad Džulijos gaminiai labai skanūs, ir netrukus Djukų viešbučiuose atsirado jos pyragaičių, biskvitų ir duonos.

Džulija buvo pakviesta į vieną iš Djukų viešbučių, įsikūrusių pakrantėje, dalyvauti vienos dienos mokymuose prekiauti. Ji ketino apsistoti ilgajam savaitgaliui Djukų viešbutyje. Kameronas pirmą kartą čia ir pamatė ją, einančią per viešbučio vestibiulį į poilsio kambarį. Jis priėjo prie Džulijos, kuri nebuvo abejinga jo dėmesiui, ir juodu praleido visą savaitgalį.

Tuo viskas ir baigėsi.

Džulija ne kartą bandė susisiekti su Kameronu, bet jis nerodė iniciatyvos. Dėl moterų jis buvo susikūręs nepalaužiamas taisykles. Meilės nuotykiui pasibaigus, jis visada nedviprasmiškai nutraukdavo santykius ir niekada nesidairydavo atgal, niekada negrįždavo. Jam atrodė, kad abiem pusėms taip bus ir saugiau, ir paprasčiau. Tačiau moterys viską suprasdavo kitaip ir vildavosi santykius atnaujinti. Kameronas nenorėdavo moterų įskaudinti, todėl leisdavosi tik į trumpalaikius meilės nuotykius su tomis, kurios tai suprasdavo.

Jis atminė gavęs keletą elektroninių Džulijos laiškų, kuriuose ji prašė paskambinti. Jis mąstė apie tai, norėjo paskambinti, bet asmeninė patirtis buvo išmokiusi, kad atnaujintas meilės romanas nieko gera nežada. Jos pačios labui, o ir dėl savęs, Kameronas ignoravo Džulijos prašymus ir galų gale ji liovėsi rašiusi.

Bet dabar, po pusantrų metų, ji vėl čia, jo apartamentuose, dėvi seksualius šortus ir beveik permatomus marškinėlius, įsivėrusi bambos auskarą. Džulija žiūrėjo į jį spindinčiomis tamsiai mėlynomis akimis ir tą akimirką Kameronas nenorėjo nieko daugiau, tik matyti šių akių mėlį, patamsėjusį nuo aistros, vėl pajusti putlių lūpų skonį, kaip ir viso jos stulbinamai gražaus kūno. Ar jis tikrai nori ją išspirti iš savo apartamentų?

Ar jis koks kvailys?

– Paklausyk, aš atsiprašau, – tarė jis ramiu balsu, glostydamas jai rankas. – Mano žmonės bus pamiršę, kad šiandien grįžtu namo. Jau vėlu. Mes abu galime čia pasilikti nakčiai, o ryte aš tau surasiu kambarį.

Džulija susirūpino, jos akys patamsėjo.

– Galėčiau miegoti ant sofos.

– Susitarsime vėliau, kur miegosime, – atsipalaidavęs tarė Kameronas ir priėjo arčiau. – Miela tave matyti, Džulija.

– Tikrai? – Ji vylingai nusišypsojo.

Lūpomis palietęs jai smilkinį, Kameronas įkvėpė gaivaus jos aromato.

– O taip.

Lėtai linguodama Džulija atsiduso ir užsimerkė.

– Bet kaip tavo taisyklės?

Žiūrėdamas į ją iš arti, Kameronas dar labiau palenkė galvą.

– Kokios taisyklės?

– Kai kartą nutrauki santykius su moterimi, niekada pas ją negrįžti, – sušnabždėjo Džulija mirksėdama.

Kameronas susiraukė.

– Aš tau tai sakiau?

Ji linktelėjo galva ir atsakė:

– Tai buvo paskutinį kartą, kai tave mačiau. Tada man ir pasakei, kad su manimi gerai praleidai laiką, bet neskambinsi. Dar pridūrei, jog norėtum, kad suprasčiau teisingai.

Jos balsas virpėjo, o jo lūpos buvo prie pat jos lūpų.

– Aš ne kvailys, – atsakė jis ir apkabino jos kaklą.

Šypsodama Džulija pažvelgė jam į akis.

– Sakei, kad tai nelaužoma taisyklė.

– Taisyklės yra tam, kad jas laužytume, – suniurnėjo jis ir apžiojo jos lūpas.

Tirpdama Kamerono glėbyje Džulija tyliai sudejavo. Jis liežuviu reikalavo prasižioti, ir ji pasidavė. Kameroną užliejo šiluma, ir jis pasijuto be galo jaukiai. Viskas tarsi nublanko, dabar jam svarbiausia buvo jos skonis ir jo troškimai.

Apsivijusi jam kaklą, Džulija prisiglaudė dar labiau. Jis pajuto ilgesį ir mąstė tik apie tai, kokia ji miela, karšta, aistringa. Bet ir šios mintys ištirpo, kai jos liežuvis palietė jo, ir jie galiausiai susipynė.

Kameronas girdėjo, kaip Džulija dejuoja, ir panoro išgirsti daugiau. Norėjo, kad ji šauktų jo vardą. Norėjo girdėti ją maldaujant, reikalaujant, verkiant…