Michelle Smart - Ieškočiau tavęs amžinai

Pirmą kartą išvydusi tas akis iš arti Greisė sureagavo audringai. Atgijo kiekviena kūno ląstelė. Tą akimirką ji beviltiškai įsimylėjo.

Tik tai buvo seniai. Meilė, kurią jautė, užgeso prieš dešimtį mėnesių, kai suvokė, koks iš tiesų šis vyras.

– Tik nekviestus. – Ji tyčia demonstratyviai tvirčiau sugriebė slystantį ginklą. – Kartoju paskutinį kartą – dink iš mano namų.

Jis buvo taip arti, kad Greisė matė tvinkčiojant smilkinį. Reikia jį tuojau pat išguiti.

– Padėk revolverį, Greise. Nė žalio supratimo neturi, kaip elgtis su tokiu pavojingu ginklu.

Lukas nesitikėjo, kad bus sutiktas į krūtinę nukreiptu ginklu. Vyro širdis daužėsi krūtinėje, ir nors jis nemanė, kad Greisė šautų, nenorėjo jos taip išgąsdinti, kad iškrėstų kokią kvailystę.

Nebe taip džiaugėsi, kad ją surado. Pagaliau.

Kai tik atpažino ją nuotraukoje, iš karto užsisakė lėktuvą, nuolat budintį, jei kartais prireiktų, ir atskrido tiesiai į Angliją.

Greisės veidas neatskleidė jausmų.

– Nė iš tolo nenumanai, ką sugebu. Kaip mane radai?

Lukas šiaip taip užgniaužė abejingų žodžių sukeltą pyktį. Greisė tokia bejausmė, tarsi kalbėtųsi su nepažįstamu žmogumi.

– Labai sunkiai. O dabar padėk ginklą. Noriu tik šnektelėti. Nieko daugiau.

Moteris neslėpė nepasitikėjimo.

– Tokį kelią įveikei ir tiek vargai vien tam, kad pasikalbėtum? Tai kodėl nepasibeldei į duris, kaip daro normalūs žmonės, kam samdei tą marionetę, kad nukreiptų dėmesį, kol brausiesi pro kiemo duris?

– Nes, išmintingoji gudrioji melage Greise, privertei visą Europą aplakstyti. Pasistengei, kad išnyktum. Pasislėpei neįtikėtinai toli.

Moteriai taip sekėsi lenkti jį žingsniu, kad Lukas jau tikėjo ją turint magiškus vartus, pro kuriuos ji dingdavo vos jam priartėjus. Net neįsitikinęs, kad nuotraukoje tikrai Greisė, įsakė vyrams nenuleisti nuo namo akių ir ją sekti, kad ir kur eitų. Dėl viso pikto. Nebeketino vėl leisti jai išslysti iš pirštų.

– Nieko aš neverčiau. Jei būčiau norėjusi, kad mane rastum, būčiau palikusi nuorodas. – Dešine ranka tebelaikydama revolverį, Greisė kairę nusišluostė į chalato šoną, drabužis prasiskleidė.

Aiškiai abejinga. Tik abejingumas paviršutinis.

Vyro kraujas sutirštėjo. Ilgos pižaminės kelnės ir derantys marškinėliai atskleidė liaunos, beveik berniukiškos figūros grožį. Vis dėlto jos kūnas apvalesnis, nei jis prisiminė, švelnumas netiko prie abejingų šviesiai rudų akių.

Lukui išdžiūvo burna. Liežuviu sudrėkinęs lūpas, jis toliau smalsiai nužiūrinėjo.

Greisė smarkiai pasikeitė. Susidūręs gatvėje gal nebūtų ir pažinęs. To, be abejo, ji ir siekė.

Ir nuotraukos jis vos nepražiopsojo. Prireikė tik keleto minučių jo vyrams atvažiuoti ir pasislėpti strateginiuose taškuose, kuriuose neužgriebia kameros. Ji, įsisupusi į storą beformį apsiaustą, išspūdino iš namų vos kelioms minutėms paimti laiškų iš dėžutės įvažos gale. Prieš jai dingstant vyrai pagavo keletą kadrų, bet tik vienoje nuotraukoje matyti moters veidas.

Luko dėmesį patraukė savitai palenkta galva. Įsižiūrėjus pilve kažinkas tarsi apsivertė. Greisė. Ji taip pakreipdavo galvą, kai susimąstydavo, taip sustingdavo priešais didžiulę drobę su teptuku dantyse. Žinoma, tuomet plaukai buvo ilgi. Šviesūs. Ne tokie trumpi ir raudoni lyg laumės kaip dabar. Toks stilius Lukui bjaurus, bet Greisei visai tiko. Atrodė viliojanti.

Gundanti.

– Ir iš kur žinoti, kad nenori būti surasta? – ramiai paklausė Lukas. – Išvažiavai nieko nepasakiusi nei man, nei kam kitam. Nė raštelio nesiteikei parašyti.

– Maniau, kad ir tyla gana iškalbinga.

Tyla tikrai daug bylojo. Bet kaip galėjo jos neieškoti? Amžinai būtų ieškojęs.

Juk šita moteris prisiekė jį mylėti ir gerbti, kol išskirs mirtis, o ne… Tai ir didžiausia bėda. Jis nė nenumanė, kodėl Greisė pradingo iš jo gyvenimo. Ir dabar vos galėjo patikėti, kad stovi vos už dešimties pėdų nuo jos.

– Drabužių nepasiėmei.

Ji nieko nepasiėmė. Išėjo pasivaikščioti po dvarą, perlipo per tvorą ir dingo.

– Tavo stuobriai būtų sunerimę, jei būčiau vaikštinėjusi po vynuogyną su dideliu rausvu lagaminu.

Ji tikrai kalba sarkastiškai? Greisė?

– Žinojau, kad bandysi surasti. Štai kam man ginklas – kad sulaikyčiau tave arba tavo vyrus ir nepriverstumėte sugrįžti. Klausyk, ką pasakysiu: į Siciliją nė kojos nebekelsiu. Jei nenori sužinoti, kaip gerai šaudau, siūlau dingti. Ir rankas laikyk taip, kad matyčiau.

Lukas tik nepatikliai stebeilijo.

– Kas, po velnių, atsitiko?

Tai jau ne ta nerūpestinga dailininkė, kurią jis pažino ir mylėjo, nebe ta moteris, kuri į jį žiūrėjo laiminga. Lukas pratęs, kad moterys į jį žvelgtų aistringai… netgi atsidavusios. Niekas Greisės nebūtų apkaltinęs atsidavimu, tačiau ji vienintelė paskatino tikėti, jog jos pasaulis – geresnė ir laimingesnė vieta, į kurią jis turi pakliūti. Ji vienintelė, su kuria jo paties pasaulis tapo laimingas.

O dabar toks kontrastas – šios moters akys spinduliuoja šaltą panieką. Tarsi svetimos.

Žmona, kurią Lukas pažinojo, nebeegzistavo. Bent ne jam.

Gal su draugais ji ir tebebuvo ta pati senoji Greisė. Galbūt ir dabar šaltas kambarys sušyla nuo jos šypsenos.

Bet ne jam.

Pro akis staiga aptemdžiusį rūką prasiveržė ledinis moters balsas:

– Juk sakoma: paskubomis vedęs ilgai gailėsiesi. Na, tave palikusi nieko kito ir nedariau, tik gailėjausi.

Atmintyje išplaukė kitados pasakyti žodžiai: „Myliu tave labiau už viską. Priklausau tau, Lukai. Mes priklausome vienas kitam.“

Vyro širdis apsunko. Jis smarkiai įtraukė oro ir giliai kvėpavo, kad numalšintų šleikštulį galugerklyje.

Tai ne jo žmona.

Reikia apsisukti ir išeiti, bet jis nusipelnė sužinoti atsakymus.

Ir sužinos. Net jei reikėtų ją pririšti prie kėdės visam mėnesiui, tiesą vis tiek išpeš.

– Klausiu dar kartą – kaip mane suradai? – pro sukąstus dantis iškošė Greisė.

– Padėjo draugės skambutis.

Pagaliau šaltakraujiškumas susvyravo, moteris net išsižiojo.

– Kara?

– Taip.

– Netikiu. Kara neišduotų.

– Ji ir neišdavė. Telefonas pakuždėjo. Skambinai jai netrukus mane palikusi.

Greisė perbalo.

– Ji nebūtų davusi numerio.

– Nebūtų, – patenkintas, kad prasiveržė pro abejingą paviršių, pritarė Lukas.

Jo žmonės neturėjo už ko užsikabinti – telefonas nebenaudojamas, greičiausiai išmestas arba sudaužytas. Dar vienas akligatvis. Bent taip atrodė, kol prieš savaitę jis netikėtai atgijo. Laimė, Lukas sumokėjo kai kam iš mobiliųjų tinklų, kad dėl visa ko stebėtų numerį – jei įvyktų stebuklas. Pasirodo, stebuklų būna.

– Ar Kara žino, ką padarei?

– Nenutuokiu.

Kas jam rūpi. Lukui svarbu tik Greisės drebančios rankos. Rankų drebėjimas ir ginklas – prastas derinys.

– Duok ginklą arba padėk.

– Ne. – Ji aukščiau pakėlė revolverį, akys išsiplėtė. – Nepadėsiu, kol neišeisi. Dink iš mano namų.

– Niekur aš neisiu, todėl gali drąsiai padėti.

Jis kalbėjo ramiai, žengė žingsnį arčiau.

– Palik mane ramybėje, – jau garsiau paliepė Greisė. – Ir nesiartink.

– Juk abu žinome, kad į mane nešausi. – Lukas nuleido vieną ranką, tada ištiesė, pirštų galais beveik siekė vamzdį.

– Juk sakiau – palik mane ramybėje! – klyktelėjo Greisė, o jo kišenėje tą akimirką suskambo telefonas.