Kate Hewitt - Demaskuok

Ne, negali apie tai galvoti. Bent jau kol nesužinos, ko nori Diasas. Ji prisiminė iškilimą, kurį pamatė jo kelnėse prieš išlipdama iš limuzino ir palikdama jį susijaudinusį, kaip ir ketino. Jis geidė jos ir tai buvo skausmingai akivaizdu. Ir ji būtų nieko prieš tuo pasinaudoti.

Bet gyvenimas pavertė ją skeptike ir cinike, išmokė visada elgtis atsargiai. Todėl neketino šokti į lovą su tokiu vyru, kaip Aleksas Diasas, net dėl darbo. Ypač dėl darbo.

Nepaisant to, vien mintis apie galimybę dirbti Diaso naujienoms privertė Čelsės širdį plakti greičiau ir ryžtingai suspausti kumščius. Diaso naujienų kanalas buvo labiausiai gerbiamas televizijoje, nes sugebėjo pakilti virš nereikšmingų politinių rietenų ir paskalų. Jų moto buvo Faktai, o ne nuomonės, ir to dėka tai buvo labiausiai žiūrimas naujienų kanalas televizijoje.

Čelsė galėtų ten dirbti kaip rimta ir gerbiama žurnalistė.

Ji ciniškai perkreipė lūpas. O gal Aleksas Diasas tenorėjo įsivilioti ją į lovą?

Tai irgi visai neblogas variantas.

Gal ir taip, bet Diasas buvo visai ne jos skonio, per daug arogantiškas ir kontroliuojantis. Jai patiko šiek tiek nuolankesni vyrai, kurie paklusdavo.

Jei tik galėtų priversti Aleksą Diasą paklusti…

Susimąsčiusi Čelsė nusišypsojo. Argi nebūtų puiku išvysti jį klūpintį priešais ją ir maldaujantį?

Kaip kartą darė ji .

Bet daugiau niekada. Ji neprašė ir nemaldavo. Kai kalba ėjo apie seksą, Čelsė buvo ta, kuri ima.

Reikėjo liautis galvoti apie seksą.

Liftui sustojus trisdešimt penktajame aukšte ji dar kartą giliai įkvėpė ir pakėlė smakrą.

Jei Diaso ketinimai buvo teisėti, jis vėl ją susiras. Ji nesiruošė pati bėgti pas jį ir prašyti paslaugų.

Kai lifto durys atsivėrė į privačią salę su nuostabiais Manhatano, Centrinio parko ir tamsoje spindinčių miesto žiburių vaizdais, vakarėlis buvo pačiame įkarštyje. Čelsė, iškėlusi galvą, žengė į vidų ir pasisveikino su keliais pažįstamais. Tai buvo žmonės, save vadinantys jos draugais, bet tai nebuvo tiesa. Čelsė pažinojo daugybę žmonių, bet niekas nepažinojo jos. Niekam nesuteikė tokios galimybės.

Ji ėjo per salę, juokdamasi ir plepėdama, siųsdama oro bučinius ir mojuodama. Tai labai vargino, bet to niekas nežinojo.

Didžioji bendradarbių dalis pavydėjo jai neįtikėtino pakilimo karjeros laiptais, nes, būdama dvidešimt aštuonerių, ji jau turėjo savo pokalbių laidą. Net praėjus ketveriems metams vis dar sklandė kalbos, kad ji gavo šį darbą per lovą, bet Čelsė į jas nekreipė dėmesio. Jai nerūpėjo.

Kartą ji buvo taip pasielgusi, bet dabar buvo kitokia – protingesnė ir drąsesnė. Ji nebebuvo niekieno žaisliukas.

– Čelse! – Prie jos, ištiesęs rankas, artėjo Maiklas. Čelsė suėmė jas ir pasilenkė, kai jis bučiavo ją į skruostą. Jautė, kaip žmonės juos stebi išplėtę akis ir ištempę ausis, mėgindami nugirsti jų pokalbio nuotrupas. O neišgirdę jie galėjo tiesiog prisigalvoti. Ji niekada nieko neneigė. Neigdamas paskalas atsiduri gynybinėje pozicijoje, o tai tik dar labiau viską paaitrina. Tegul žmonės spėlioja ir šaiposi. Čelsė buvo aukščiau už juos.

– Tavo rankos šaltos, – tarė Maiklas ir švelniai nusijuokė.

– Lauke siaubingai šalta, Maiklai. – Ji ištraukė rankas, pajutusi, kad juos kažkas stebi. Nereikėjo atsigręžti, kad suprastų, kas. Jo žvilgsnį jautė nuo tada, kai už jos nugaros dar kartą atsidarė lifto durys. Jautė jo buvimą netoliese, nors nė akies krašteliu nepažvelgė į jį.

Aleksas Diasas buvo ten ir Čelsė tai žinojo.

Maiklas atsitraukė ir susirūpinusiomis akimis įdėmiai pažvelgė į ją, net smulkios jo raukšlelės paryškėjo. Jis visada rūpinosi Čelse, nors ji prašė to nedaryti. Apsimetė, kad jai nereikia niekieno rūpesčio, nes, jei tai pripažintų, pasirodytų silpna ir nesavarankiška.

Bet Maiklas jai buvo reikalingas. Jie susipažino, kai Čelsei buvo dvidešimt dveji ir ji buvo nusivylusi bei palaužta. Ji papasakojo jam apie save daugiau nei kam nors kitam, net savo seseriai. Bet ne viską.

– Atrodai pavargusi, – tarė Maiklas ir ji vėl nusijuokė.

– Labai ačiū.

– Ir nuostabiai, žinoma, – su šypsena pridūrė jis. – Tai ir taip akivaizdu. Tikiuosi, nedirbi per daug.

– Nesijaudink. – Nepaisant aštuonerių metų amžiaus skirtumo, Maiklas elgėsi su ja kaip tėvas arba vyresnysis brolis. Jis buvo tarsi globėjas, o ne viršininkas. Jų santykiai niekada nebuvo romantiški ir artimi, bet Čelsė nė nemėgino paneigti paskalų. Jos prašymu ir Maiklas to nedarė, nes, jos manymu, geriau vaikščioti aukštai iškelta galva, nei nusižeminus neigti tai, kuo žmonės norėjo tikėti.

Ir jie turėjo pagrindą, nes Čelsė slėpė savo praeitį ir tikrąją asmenybę.

– Gerai. – Maiklas nusišypsojo ir akinamai balti dantys sušvito prie įdegusios veido odos – praėjusią savaitę jis buvo išvykęs slidinėti į Aspeną. Tai priminė Čelsei, koks charizmatiškas, patrauklus ir geras buvo šis vyras. Jei kada nors nuspręstų užmegzti rimtus santykius, pasirinktų Maiklą. Nes su juo jautėsi beveik saugi.

Bet Čelsė nenorėjo jokių santykių. Vyrai tebuvo priemonė fizinių poreikių patenkinimui. Ši mintis vėl priminė Aleksą Diasą. Prakeikimas .

Negalėjo susilaikyti jo neieškojusi ir tiksliai žinojo, kur jis stovėjo, nors ryžtingai vengė žiūrėti į jį pastarąsias penkiolika minučių. Jis buvo salės viduryje ir vilkėdamas smokingą atrodė įspūdingai. Prisimerkęs pasisveikino su praeinančiu pažįstamu, nuo jo dvelkė paslaptingumu, galia ir gąsdinančiu ryžtu. Čelsė pripažino, kad jis buvo nepaprastai patrauklus. Maiklas Agnelis pasižymėjo charizma, o Aleksas kažkuo galingesniu, pirmykščiu ir grynu. Jis buvo beprotiškai seksualus. Nors smokingas slėpė tvirtus raumenis, šis vyras užėmė tiek daug vietos, kad staiga salėje pasidarė ankšta. Jis buvo maždaug metro devyniasdešimties centimetrų ūgio ir, nors Čelsė, būdama metro septyniasdešimt penkių, niekada nekompleksavo dėl savo ūgio, net su septynių centimetrų aukštakulniais vis dar buvo keliais centimetrais žemesnė už jį. Jai patiko vyrai, šalia kurių nesijautė kaip žirafa, pagalvojo ji ir tuojau pat nuvijo tą mintį į šalį.

Ji nemėgo vyrų. Ji juos išnaudojo.

Įdomu, koks jausmas būtų pasinaudoti Aleksu Diasu.

Pavojinga.

Beveik toks pat pavojingas buvo suvokimas, kad jis artinasi prie jos. Čelsė pajuto laukimo jaudulį, sumišusį su nerimu. Kažkas jame gąsdino. Jo žvilgsnis buvo niūrus ir susikaupęs, eisena grobuoniška. Jei ketintų pasiūlyti jai darbą, būtų atsipalaidavęs ir draugiškas. Susisiektų su jos agentu ir susitartų dėl Cirko restorane užsakytos vakarienės, kuri praeitų su pokštais ir penkiais buteliais vyno. Bet dabar jis vėrė ją vanagišku žvilgsniu, tarsi ji būtų ką tik gimusi pūkuota voverytė, iškritusi iš gūžtos.

Čelsė ištiesė pečius ir, akinamai šypsodamasi, atsisuko.

Čia nėra mažų voveryčių , šikniau, – pagalvojo ji žiūrėdama į primerktas jo akis.

Jos buvo labai gražios, tamsiai rudos su auksiniais taškeliais, įrėmintos tankių juodų blakstienų. Plaukai buvo juodi kaip rašalas ir trumpai nukirpti, bet ji vis tiek pagalvojo, kaip jaustųsi panardinusi į juos pirštus.

Jo kūnas… Iš kiekvienos jo dalelės tryško jėga. Ji atplėšė akis nuo Alekso šlaunų ir flirtuojančiai nusišypsojo.

– Sveikas dar kartą.

– Sveika, Čelse. – Kaip jam pavyko į paprastą pasisveikinimą sutelkti tiek daug užuominų?