Catherine Mann - Laimėti jos meilę

Eliotas Starkas visą gyvenimą susidurdavo su pavojais. Iš pradžių – dėl sunkių tėvo kumščių. Vėliau – kaip Formulės 1 lenktynininkas, kuris keliavo po pasaulį teikdamas informaciją Interpolui.

Bet niekada nesitikėjo, kad bus pagrobtas. Tik ne geriausio draugo bernvakaryje.

Nepaprastai susinervinęs Eliotas stengėsi atgauti sąmonę ir tada suvokė, kad jo riešus spaudžia antrankiai. Rankos tirpo. Jis iš visų jėgų pasimuistė, bandė susiorientuoti, bet galva vis dar nedirbo. Tik prisiminė, kad buvo Atlantoje, Džordžijoje, bernvakaryje, o dabar sėdi su antrankiais ir, o dievulėliau, užrištomis akimis. Kokia čia velniava? Eliotas suprato, kad jis yra automobilyje, kuriame kvepėjo oda ir prabanga. Triukšmas jam nedaug ką sakė. Burzgė puikiai dirbantis variklis. Buvo girdėti, kaip atidaroma pokštelėjo gazuoto gėrimo skardinė. Negarsiai grumėjo muzika – tikriausiai kažkas klausėsi jos per ausines.

– Jis prabudo, – žemas balsas sušnabždėjo taip tyliai, kad Eliotas jo nepažino.

– Prakeikimas, – sušnypštė kitas.

– Ei, – šūktelėjo Eliotas, bet jo žodžiai nuskambėjo ne kaip šūksnis. Greičiau panėšėjo į kimų burbtelėjimą. Atsikrenkštęs pabandė dar kartą. – Nesvarbu, kas, po galais, čia vyksta, mes galime aptarti išpirką…

Buvo girdėti kurį laiką trunkantis gaudesys. Be abejonės. Užsivėrė atskiriantis langas. Stojo tyla. Vienatvė, jokios galimybės pašūkauti…

Tikriausiai limuzinas? Pagrobėjas naudojasi limuzinu?

Tačiau, kai jie sustos, jis bus pasirengęs. Tą pačią sekundę, kai galės pamatyti, jam nereikės net rankų. Eliotas buvo ištreniruotas apsiginti septyniais skirtingais būdais. Galės pasinaudoti pėdomis, pečiais ir kūno svoriu.

Tegu bus prakeiktas, jeigu pasirodys esąs bejėgis.

Mažiausiai prieš dvidešimt minučių jie išvažiavo iš valstijos, vyko į kitą šalį, kaip spėjo Eliotas. Jis nenutuokė – į šiaurę, pietus ar vakarus. Gali būti bet kur – nuo Floridos iki Misisipės ar Šiaurės Karolinos, ir, vienas Dievas žino, kad priešų jis turi visuose pasaulio kampeliuose ir jie susiję ne tik su darbu Interpole, bet ir su pergalėmis prieš varžovus lenktynių pasaulyje.

Turi ir daugybę paliktų buvusių merginų… Eliotas krūptelėjo, prisiminęs merginas ir Karoliną kartu. Namus. Daugybę prisiminimų. Nemaloniuose prisiminimuose žibėjo vienas šviesus – Liusė Ana Džoinė – bet ir tą sugadino jis pats.

Mėšlas.

Sugrįžo į dabartį. Saulės šviesa pradėjo skverbtis per akių raištį, blyksėjo akyse lyg nuo tviskančios stiklo šukės.

Viena yra aišku. Šito automobilio amortizatoriai puikūs. Jeigu būtų kitaip, nuo provėžuoto kelio jam barškėtų dantys.

Nors dantis dabar jis buvo sukandęs labai stipriai.

Ir iki šiol nesuprato, kaip jis buvo sučiuptas kazino, Atlantoje, baigiantis Rovano Būto bernvakariui. Eliotas pasilenkė paimti butelio geriausios rūšies škotiško viskio. Nespėjo sugriebti butelio kakliuko, kai kažkas jį parbloškė.

Jei tik žinotų, kodėl jį pagrobė. Kažkam reikia jo pinigų? O gal atskleidė slaptus jo ryšius su Interpolu? Jeigu taip – gal jie bandys jais pasinaudoti?

Gyvenimą Eliotas sėmė pilnomis saujomis, stengėsi elgtis geriau, nei buvo išmokytas netinkamo auklėjimo dėka. Gailėjosi tik dėl vieno: kad nutrūko visą gyvenimą trukusi draugystė su Liuse Ana ir tiltai buvo sudeginti su didesniu įniršiu nei per susidūrimą pernai metais Grand Prix lenktynėse Australijoje…

Automobilis akimirksniu sustojo. Eliotas įsirėmė kojomis, kad nenuslystų nuo sėdynės. Prisivertė apsimesti atsipalaidavusiu, kad pagrobėjai manytų, jog tebemiega.

Elioto raumenys įsitempė, jis troško susigrumti su savo priešininkais. Buvo pasirengęs apsiginti. Šito išmoko per treniruotes, dirbdamas Interpolui, žaibo greičio reakcija buvo ištobulinta lenktynių trasoje. Be kovos nepasiduos.

Purvinų savo šaknų įtakojamas Eliotas stengėsi pasiekti to, kas buvo sunkiai pasiekiama. Slapstydamasis su nepilnamečiais nusikaltėliais galų gale jis pateko į karinės reformos mokyklą, kur susirado draugų visam gyvenimui. Tokie nenaudėliai, kaip jis, kurie niekino taisykles, turėjo išmokti gyventi pagal griežtą teisės kodą. Jie visi užaugo, kad pasuktų skirtingais gyvenimo keliais, bet juos suvienijo draugystė ir laisvai samdomų Interpolo darbuotojų pareigos. Tik jie kažkodėl nesuskubo Eliotui į pagalbą, kai bernvakario metu vos už kelių žingsnių nuo bičiulių jis buvo sučiuptas.

Atsivėrė automobilio durelės ir kažkas palinko prie jo. Eliotas tarsi ką prisiminė, jautė, kad pažįsta šį žmogų. Vikriai pakilo, kad atskleistų paslaptį, kol dar ne vėlu.

Jį kilstelėjo, nuplėšė akių raištį ir Eliotas apžvelgė – kaip ir įtarė – juodą limuziną. Tačiau pagrobėjai sukėlė didesnę nuostabą.

– Labas, Eliotai, mano drauguži, – prabilo senas mokyklos draugas Malkolmas Daglas, kurio paprašytas Eliotas ėjo atnešti butelio viskio. – Prabudai?

Konradas Hjugsas, dar vienas klastingas išpera, patapšnojo Eliotui per skruostą.

– Man atrodo, kad tu visiškai išsiblaivei.

Eliotas vos susitvardė nenusikeikęs. Iš vakarėlio jį pagrobė jo paties draugai!

– Gal kas nori man paaiškinti, kas čia vyksta?

Jis spoksojo į Konradą ir Malkolmą, kurie praėjusią naktį kartu su juo lošė kazino. Jiedu skendėjo ryto saulės spinduliuose, už jų buvo matyti išsikeroję ąžuolai. Vėjelis atnešė Karolinos jazminų kvapą. Kodėl jie tempėsi jį į šitą keistą kelionę?

– Na? – neatlyžo jis, nes nė vienas neatsakė. – Ką, po velnių, judu abu sumanėte? – Eliotas vos tramdė įniršį. Norėjo išspardyti jiems užpakalius. – Tikiuosi, kad dėl svarios priežasties ištempėte mane velniai žino kur.

Konradas pliaukštelėjo jam per nugarą.

– Greitai pamatysi.

Eliotas išsiropštė iš automobilio, buvo nežmoniškai sunku su priekyje surakintomis rankomis. Jo bateliai palietė žvyruotą kelią, akmenukai ir dulkės pažiro į šalis, kai jis atsistojo kažin kokiame pušų ir ąžuolų miške.

– Pasakysite man dabar arba aš išmušiu iš jūsų paaiškinimą.

Malkolmas atsišliejo į juodą limuziną.

– Sėkmės bandant tai padaryti surakintomis rankomis. Jei ir toliau taip kalbėsi, raktus mes kuriam laikui paslėpsime.

– Cha, nejuokinga, – iš nevilties Eliotas sugriežė dantimis. – Ar ne iš jaunikio reikėtų juoktis?

Konradas šyptelėjo.

– Oi, nesijaudink. Kaip tik dabar atsibudęs Rovanas turėtų rasti naują tatuiruotę.

Eliotas ištiesė surakintus riešus ir paklausė:

– Kam visa tai? Juk aš nesiruošiu vesti.

Niekada.

Malkolmas pasitraukė nuo automobilio, linktelėjo galva ton pusėn, kur takelis vedė į pušų tankumyną, kuriame į saulę kur ne kur stiebėsi magnolijos.

– Užuot aiškinę, mes tau parodysime. Eime kartu.

Lyg jis turėtų pasirinkimą. Jo draugai, be abejonės, sugalvojo kažkokį žaidimėlį ir, nepaisant visko, nori pasilinksminti. Išsiskyręs su Gijana jis, žinoma, nebuvo gerai nusiteikęs. Po perkūnais, gal jau anksčiau buvo prastos nuotaikos. Nuo tada, kai Liusė Ana metė jo padėjėjos darbą ir visam laikui dingo iš jo gyvenimo.

Dievulėliau, jam tikrai reikėtų atsikratyti nevilties – gal už vairo, reikėtų nulėkti… kur nors.

Įžengęs į giraitę Eliotas suvirpėjo – atpažino vietą. Žemė atrodė derlingesnė nei praėjusį kartą, kai čia lankėsi. Ši vieta jam puikiai pažįstama. Namai. Tiesą sakant, čia buvo jo namai, kai dar vargšas vaikas gyveno su girtuokliu tėvu. Prie Kolumbijos esantis mažas Pietų Karolinos miestelis, skirtas ūkininkavimui, buvo vadinamas Dievo žeme.