Elizabeth Bevarly: Mergina iš Auksinės pakrantės

Peitonas išsižiojo kažką sakyti, bet, pagaliau sutikęs Avos žvilgsnį, nutilo. Ji buvo spėjusi pamiršti, kokios gražios jo akys. Spalva ir skaidrumu priminė gerą konjaką, jas rėmino juodos tarsi suodžiai blakstienos.

– Juk tave pažįstu, – jau kur kas aiškesniu balsu ištarė Peitonas. Nors jo tonas neišdavė nė trupučio abejonės, veide atsispindėjo netikrumas. – Tiesa?

– Drauge lankėme mokyklą, – sąmoningai neminėdama detalių atsakė Ava. – Tai buvo seniai.

Sąsaja jį, regis, nustebino.

– Nepamenu, kad būčiau tave matęs Stanforde.

Stanforde? – mintyse atkartojo Ava. Paskutinėmis žiniomis, Peitonas, įgijęs dvigubą laipsnį sporto srityje ir baigęs kažkokią miglotai scholastinę neprofilinę discipliną tam atvejui, jeigu patirtų traumą, buvo pakeliui į universitetą Naujojoje Anglijoje 1 1 Šiaurės rytuose esantis JAV regionas (čia ir toliau – vert. pastabos). . Kokie vėjai jį nupūtė į Vakarinę pakrantę?

– Ne Stanforde.

– Tuomet kur?

– Čia, Čikagoje, Emersono akademijoje.

Peitono nuostaba dar labiau išaugo.

– Tu lankei Emersoną?

Na, argi reikėjo taip stebėtis? Nejaugi ji vis dar labiau panėšėjo į benamę?

– Taip, – ramiu balsu atsakė Ava. – Lankiau Emersoną.

Peitonas prisimerkęs ėmė įdėmiai tyrinėti jos veidą.

– Neprisimenu tavęs.

Nuo šių žodžių jai krūtinę suspaudė skausmas. O juk turėjo džiaugtis, kad jis jos neprisimena. Ava pati būtų mieliau pamiršusi, kokia buvo Emersone. Pamiršusi ir Peitoną. Pastaruosius šešiolika metų ją pernelyg dažnai aplankydavo prisiminimai apie jį ir kitus jo socialinio rato atstovus. Šie prisiminimai kėlė jausmus, kuriuos ji nedvejodama būtų amžiams palaidojusi.

Peitonas be jokio perspėjimo pakėlė ranką ir delnu apglėbė Avos smakrą. Nuo sąlyčio ją perliejo karšta, įelektrinanti srovė, bet Peitonas to, regis, nepajuto. Apžiūrinėdamas ją iš visų pusių, jis iš pradžių švelniai pasuko jos veidą į vieną, paskui į kitą pusę. Galiausiai nuleido ranką ant baro. Papurtė galvą, išsižiojo kažką sakyti, paskui…

Jo veidas suglebo.

– O, Dieve. Ava Brener.

Ava susierzinusi iškvėpė. Po galais. Ji nenorėjo, kad kas nors, ypač tokie kaip Peitonas, prisimintų ją tokią, kokia ji buvo Emersone. Ypač Peitonas. Visgi, suvokusi, kad jo atmintyje jai buvo palikta vieta, kad ir kokia menka, ji pajuto nepaaiškinamą malonumą.

– Taip, tai aš.

– Tegu būsiu prakeiktas, – ištarė Peitonas, bet iš jo balso nebuvo įmanoma suprasti, ką jis iš tiesų galvoja.

Skvarbiai žvelgdamas į ją savo aukso spalvos akimis, jis susmego baro kėdėje. Tokių prieštaringų jausmų antplūdžio Ava jau seniai nebuvo jautusi. Dabar ją kamavo išdidumas, gėda, arogancija, nesaugumo pojūtis, atgaila ir noras kaltinti. Visos šios sumaišties viduryje iš kažkur išniro dar ir visiškas netikrumo dėl Peitono, dėl savęs, dėl jų abiejų drauge jausmas. Visai kaip tada.

O, taip. Ji neabejotinai jautėsi taip, lyg ir vėl būtų vidurinėje. Ir dabar jai tai patiko ne daugiau nei prieš šešiolika metų.

Kai tapo aišku, kad Peitonas daugiau nebekels restorano personalui rūpesčių, Denisas pakeitė jo tuščią taurę puodeliu kavos. Bazilijus lėtai iškvėpė ir Avai dėkingai nusišypsojo. Markusas nuėjo rūpintis savo klientais, o Avai, atlikusiai savo dalį gerų dienos darbų, reikėjo paprasčiausiai traukti savais keliais. Bet Peitonas į ją tebežiūrėjo, ir kažkas jo žvilgsnyje ją privertė sudvejoti. Kažkas, kas vėl sukėlė laviną prisiminimų – nemalonių ir nepageidaujamų.

Nes tai ji, o ne Peitonas vadovavo valdančiosios klasės paradui privačioje, snobiškoje Emersono akademijoje. Tai ji, o ne Peitonas buvo turtinga ir pasipūtusi. Tai ji, o ne Peitonas dėvėjo madingiausius drabužius ir niekino sunkiai besiverčiančius stipendininkus. Bent jau taip buvo iki vasaros prieš baigiamąją klasę, kai jos šeima neteko visko, ką turėjo, ir Avai teko savo kailiu pajusti, ką reiškia skurdas. Ji pati tapo tąja, kuriai net svarbiausioms reikmėms trūko pinigų, su kuria niekas nenorėjo draugauti ir kuriai turtingi moksladraugiai demonstravo viešą panieką.

Avai jį stebint, galvojant apie viską, kas pasikeitė per tuos pusantro dešimtmečio, nuo tada, kai jie paskutinį kartą matėsi, Peitonas neištarė nė žodžio. Jo tamsius plaukus buvo pažymėjusios kelios sidabrinės gijos, apatinė veido dalis slėpėsi trumpų barzdaplaukių šešėlyje. Kiek Ava atminė, vidurinėje jis nesiskusdavo. Kita vertus, gal visgi skusdavosi, net jeigu tą rytą, kai ji prabudo savo lovoje šalia jo, jis…

Prisiminimams nespėjus įgauti vaizdinės formos, Ava pasistengė užbėgti jiems už akių, bet srautas buvo pernelyg stiprus, kad leistųsi sulaikomas. Ją kaipmat užplūdo prisiminimai apie tai, kaip jiedu pamokoje, kurioje vyriausieji mokiniai turėjo bendradarbiauti su jaunesniaisiais, buvo paskirti atlikti projektą apie Pilietinį karą. Pinigai – bent jau Emersone – tikrai viską keitė. Nerašytos mokyklos taisyklės diktavo, kad tie, kurių šeimos jų turi per akis, tiesiog privalo niekinti šeimas, kurios jų neturi, o tie, kurie nieko neturi, privalo piktintis tokiais, kurie turi viską. Tačiau, nepaisant visų skirtumų, tarp Avos ir Peitono kažkas… visada buvo. Kažkas deginančio ir sunkaus, kažkas, nuo ko oras kambaryje, kad ir kur jie būtų, regis, degte išdegdavo. Kažkokia keista, sprogi reakcija, kylanti dėl nepaaiškinamos priežasties. Kažko keisto. Kažko nepastovaus. To, ko nė vienam jų niekada nepavyko įvardyti ir suprasti.

Ar kam, galų gale, nė vienam jų nepavyko atsispirti.

Vieną vakarą Avos namuose, kai jie iki vėlumos darbavosi prie to klasės projekto, tas kažkas pasiekė kulminaciją ir baigėsi… Na, mylėjimusi to nepavadinsi, nes, kad ir ką jie vienas kitam juto, tai neturėjo nieko bendra su meile. Bet tai nebuvo ir tik seksas. Tai buvo kur kas daugiau nei vien kūnų susijungimas. Nedaug trūko, kad būtų susijungusios ir sielos.

Kitą rytą Peitonas šoko iš lovos vienoje pusėje, Ava – kitoje. Jie kaipmat puolė vienas kitą kaltinti, ieškoti pasiteisinimų, bet nė vienas nesiklausė, ką šneka antrasis. Abu sutarė tik dėl vieno – kad įvyko didžiulė klaida ir kad nė vienam niekada nevalia apie ją užsiminti. Nenorėdamas būti aptiktas Avos kambaryje, Peitonas skubiai apsirengė ir šoko pro miegamojo langą, kurį Ava paskui jį iš karto sandariai uždarė. Pirmadienio rytą jiedu įteikė užbaigtą projektą ir vėl tapo priešais, o Ava likusią metų dalį negalėjo atsipalaiduoti. Tik kai Peitonas baigė mokyklą ir išvyko į koledžą, ji vėl pajėgė normaliai kvėpuoti.

Ištisas tris savaites. Po kurių visas jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, ir ji atsidūrė pačioje socialinės piramidės apačioje tarp tų pačių žmonių, su kuriais taip beširdiškai elgėsi. Žmonių, kurie, kaip ji greitai suprato, nė per nago juodymą neužsitarnavo elgesio, kuriuo ji juos metų metus dosniai vaišino.

Ava pasisuko į Bazilijų.

– Man reikia paslaugos. Ar galėčiau paprašyti, kad vienas padavėjų nulėktų iki mano krautuvės ir atvarytų automobilį, kad galėčiau parvežti poną Mosą namo? Iki tol pasėdėsiu su juo ir išgersiu kavos.

Bazilijus pažiūrėjo į ją taip, lyg ji būtų netekusi paskutinio sveiko proto krislelio.

– Iki ten tik penkiolika minučių kelio, – paaiškino Ava. – Dešimt, jeigu paskubės – kad ir ką nusiųstumėte.

– Bet, panele Brener, jis kaip ne…

– Savas, – skubiai užbaigė jo sakinį Ava. – Taip, žinau, todėl ir nusipelnė nemokamo parvežimo namo.